Velkiavimas. Prieš srovę, pasroviui...

Beje, taip dažniausiai žvejojama ir tvenkiniuose, kuriuose yra užtvankos, nes ten taip pat yra nors menka srovė. Jos galime netgi nematyti, tačiau žemesniuose vandens sluoksniuose vienos krypties vandens srauto judėjimas juntamas, kartais būna net labai stiprus, ir jis visada yra nukreiptas išilgai buvusių, bet dabar apsemtų upelių vagų, iš aukštupio į žemupį.

Upės ir tvenkiniai – tai ne autostrada Vilnius–Klaipėda, kur pasirinkęs, į kurią pusę vyksi, gali judėti su savo automobiliu kelis ar net keliolika kilometrų nemažindamas greičio ir nedarydamas didesnių posūkių. Upėse bei tvenkiniuose viskas yra žymiai sudėtingiau, čia vanduo teka greičiau arba lėčiau, nes telkinių vagos nebūna vienodo pločio bei gylio, o ir pats telkinys yra tai išplatėjęs, tai susiaurėjęs.

Įtakos srovės stiprumui turi vandens lygis, kadangi tiek upėse, tiek tvenkiniuose (pastaruosiuose vandens perteklius nuteka pro turbinas arba, jei tvenkinys yra santykinai nedidelis, neskirtas elektros energijai gaminti, specialius vandens lygį palaikančius šulinius), tad po ilgiau trukusių liūčių pavasario polaidžiais tėkmė bus stipresnė, o esant sausrai – silpnesnė.

Yra dar įvairių veiksnių, kurių dažnai net nematome žiūrėdami į vandens paviršių – tarkim, įvairūs dugno nelygumai, akmenų sangrūdos, kurie pristabdo vandens srautą arba leidžia jam laisvai tekėti. Dažniau upėse, nors kai kur ir siauruose tvenkiniuose tėkmės stiprumą tam tikrose atkarpose reguliuoja ir pakrančių reljefas, kadangi įvairūs iškyšuliai pristabdo, pakreipia tėkmę, panašiai atsitinka ties telkinių posūkiais. Todėl atsižvelgdami į echoloto parodymus masalą traukiame tam tikrame gylyje, valtį plukdome taip, kad vilioklis judėtų, tarkim, palei vagos šlaitą arba pačioje vagoje, t. y. judame tai tiese, tai zigzagais, darome posūkius ir pan.

Galėčiau čia be galo nagrinėti visus įmanomus arba galimus tėkmės kitimo variantus, bet nematau prasmės, nes straipsnio tema, nors ir šiek tiek siejasi su tais dalykais, visgi yra kita.

Kodėl prieš srovę?

Velkiaudami, o ir apskritai spiningaudami, daugiausiai žuvų pagauname traukdami masalus prieš srovę. Kodėl taip yra, paaiškina keletas priežasčių.

1) Žuvys stengiasi tėkmėje glaustis prie dugno, atsisukusios galvomis prieš srovę. Taip taikiosios žvynuotosios laukia praplaukiančio maisto, kurį neša vandens srautas, o plėšrūnės – tų pačių taikiųjų žuvų, kurios, keisdamos maitinimosi vietas, gali pasileisti pasroviui.

2) Iš to seka, kad pasroviui pasileidusios smulkios žuvelės nėra tokios manevringos, kaip, tarkim, visiškai stovinčiame vandenyje arba plaukdamos prieš srovę, kadangi jos per silpnos staigiai keisti plaukimo kryptį, kuomet plaukdamos prieš tėkmę ir užpultos grobuonių plėšrūnių aukos gali akimirksniu apsisukti ir pasileisti pasroviui, todėl tampa lengvesniu grobiu.

3) Net ir pačioje srauniausioje upės arba tvenkinio vietoje stipriausia srovė būna viduriniuose vandens sluoksniuose. Prie pat dugno tėkmė dėl įvairių, beje, ir kai kurių jau mano anksčiau minėtų priežasčių, yra silpnesnė, čia pakanka slėptuvių (dugno nelygumų, akmenų, šiekštų, vandenžolių ir pan.), už kurių gali grobio tykoti grobuonės.

4) Auka arba masalas geriau matomas tada, kai jis atplaukia iš tolo į plėšrūnės regėjimo ir puolimo zoną, t. y. kai artėja, o ne staiga pasirodęs nutolsta – taip bus, jei vilioklį trauksime pasroviui. Tokiu atveju grobuonė gali jį atakuoti net tada, kai masalas plaukia gerokai aukščiau jos ir palyginti greitai – plėšrūnė spėja sureaguoti, pasiruošia išpuoliui, nevengia pakilti į sraunesnį vidurinį vandens sluoksnį.

Dėl minėtų priežasčių dažniausiai daugiau nei du trečdaliai visų pagautų žuvų ištraukiamos plaukiant valtimi prieš tėkmę. Beje, reikėtų pažymėti, kad kuo tėkmė smarkesnė, tuo didesnis procentas laimikių ir yra sugundomi velkiaujant prieš srovę. Štai būtent į šį faktą reikėtų atkreipti dėmesį. Per keletą velkiavimo metų supratau, kad pakilus vandens lygiui kitąsyk netgi neverta gadinti laiko bei eikvoti kuro ir traukti vilioklius pasroviui.

Žinoma, kaip visuomet, žūklėje būna išimčių, ir jas žvejybos pradžioje verta patikrinti: ar ta diena yra viena iš nedaugelio – bent jau keletą kartų kažkurioje upės arba tvenkinio atkarpoje, kur tikėtinas laimikis, reikėtų pavilkti masalą į abi priešingas puses. Galimas dalykas, kad dienos eigoje žuvų noras griebti tik tuos vilioklius, kurie plaukia prieš srovę, išblės, tad po kurio laiko galbūt vėl verta patikrinti kibimo intensyvumą plukdant masalus pasroviui. Kuomet žuvys būna pasyvios, maitinasi labai nenoriai, jas dažniausiai įmanoma pagauti irgi tik tada, kai valtimi plauksime prieš srovę.

Žvejojant tvenkiniuose visa tai galbūt ne taip ryšku, visgi ši tendencija išlieka. Veikiausiai apskritai nerastume didesnio skirtumo, jei lygintume su velkiavimu upėse, tačiau čia yra vienas „bet“. Kai kuriuose dideliuose tvenkiniuose, kurie turi galimybę gaminti elektros energiją, t. y. nuleidžiančius vandenį pro reguliuojančias vandens kiekį turbinas, net ir pakilus vandens lygiui tėkmė gali būti palyginti nedidelė arba net dar labiau sumažėti. Viskas labai paprasta – tiesiog tuo metu nuleidžiamo vandens kiekis nedidinamas, jis išlieka pastovus ir tvenkinyje vanduo kyla, tačiau srovė negreitėja.

Bėda ta, kad žvejui atspėti, ką sumąstys elektros gamintojai, neįmanoma, tad kaip kurią dieną geriau vilkti masalą, galima išsiaiškinti tik praktiškai, be jokių išankstinių spėjimų. Beje, kadangi dažniausiai gaudau Kauno mariose, pastebėjau tendenciją – jei važiuojant į šį vandens telkinį pamatai ištvinusį Nemuną (kertu du tiltus, važiuoju palei upę), reiškia, kad mariose vandens lygis kris. Mažėjant vandeniui šiame tvenkinyje beveik visada pagaunu mažiau žuvų.

Aišku, jų kibimą lemia daugelis veiksnių, tačiau tikrai ne antraeilį vaidmenį vaidina ir vandens lygis. Viena iš priežasčių, kodėl lydekos, ešeriai arba sterkai kimba prasčiau, yra ta, kad dabar masalą tenka traukti dažniausiai tik prieš srovę, kad sugundytum žuvį, nes tėkmė mariose padidėja. Kita vertus žvynuotosios staiga krentant vandens lygiui kažkodėl praranda apetitą, jos keičia buvusios maitinimosi vietas, ir tenka gaišti laiką laimikio paieškai. Bet, jaučiu, vėl imu nukrypti nuo temos.

Kodėl pasroviui?

Sakydamas, kad didesnį žuvų kiekį velkiaudamas pagaunu tada, kai masalą traukių prieš srovę, aš visiškai neteigiu, kad negali būti ir atvirkščiai. Žinoma, tokie atvejai yra žymiai retesni, jau dažniau pasitaiko, kad plėšrūnės vienodai gerai čiumpa vilioklius plukdomus abiem kryptimis. Tačiau geresnis kibimas plaukiant pasroviui yra pasitaikęs ne sykį ir ne du, iš to taip pat padariau kai kurias išvadas.

Atvirai pasakius, traukti masalą pasroviui kitąkart priverčia žūklės sąlygos. Kai Nemune smarkiai pakyla vanduo (liūtys čia niekuo dėtos, paprastai lygis kinta dėl Kauno HE įtakos), upe ima plaukti žolės. Būna, kad atvažiavus prie upės net nelipi į valtį, nes matai kas dedasi vandens paviršiuje ir vyksti žvejoti į marias, aukštutinę Nemuno dalį ar suki vadžias namo.

Bet pasitaiko, jog ta plaukianti augalija ima kabintis už valo ir masalų jau pradėjus žūklę, nes HE paleido marių vandenį. Traukiant vilioklius pasroviui augalai kabinasi šiek tiek mažiau, padeda ir ilgesnis pavadėlis, nes tos nuslinkusios valu šiukšlės užstringa virš voblerio, ties pavadėlio suktuku. Šlykščiausia, kai žolės slenka viduriniuose vandens sluoksniuose. Atvažiuoji prie Nemuno, žiūri į vandens paviršių, jis lyg ir pakankamai švarus, tačiau vos tik pradedi velkiauti – iš karto susigadini nuotaiką. Dabar spalį, kai prasidės didžiosios šalnos, kelias savaites į upėje verčiau net nebandyti velkiauti, nes, net nepriklausomai nuo Kauno HE, apmirusi augalija vis plauks ir plauks, kol upė galiausiai išsivalys.

Kai kurios žuvys, o būtent šamai, sterkai labiau nei kitos plėšrūnės pasikliauna savo šonine linija. Aišku, blausiaakiai turi labai gerą regą ir to pavyzdžiu galėtų būti tai, kad netgi naktimis jie dažnai geriau kimba tik ant kažkokio atspalvio arba spalvinių derinių (apie pačias spalvas net nekalbu) masalų. Visgi sterkus galima priskirti prie tų grobuonių, kurie vienodai gerai junta aplinką ir akimis, ir kitais jutiminiais organais. Kai vilioklis yra traukiamas prieš srovę, jie veikiausiai į jį reaguoja akimis. Bet kai vilioklį vedame pasroviui, tiek sterkai, tiek šamai artėjančią „auką“ jau iš tolo fiksuoja šonine linija.

Esmė ta, kad plaukdami pasroviui greitoje tėkmėje mes netraukiame masalo labai greitai, ir jo sukelti virpesiai pasiekia plėšrūnų jutiminius organus kitąsyk galbūt greičiau, nei jie pamato vilioklį arba bent jau tokiu metu, kad grobuonys spėja nustatyti puolimo objektą, kol jis dar nedingo iš žuvies akių.

Kita vertus, srovės nešami „pašaliniai triukšmai“ gali užgožti, dezorientuoti plėšrūnus, tad tokiu atveju reikalingi labiau išreikštų judesių masalai, kurie skleidžia stipresnius virpesius. Kalbu apie crank tipo voblerius. Tiesa, sterkams tai nėra pats geriausias vilioklis, jie labiau linkę griebti judrius plačiais liežuvėliais minnow, shad modelius, bet kitąsyk neatsisako netgi „krankų“. Retai taip atsitinka, tačiau dabar tikimybė, kad blausiaakiai susigundys nebūdingais jiems masalais tokiu atveju išauga dešimteriopai. Traukiant pasroviui crank tipo voblerius juos mieliau griebia ir lydekos, ir ešeriai, ir netgi salačiai. Nereikia manyti, kad aštriadantės arba dryžuotieji tiki tik savo akimis, jie irgi turi šoninę liniją.

Apie salačius būtų atskira kalba. Pastarųjų plėšrūnų velke tikslingai negaudau, bet būna, kad jie vis užkimba. Beje, traukiant masalus pasroviui – dažniau. Nežinau kodėl, gal tai lemia jų specifinė medžioklės taktika. Visgi, kaip ir sterkai, šalviai „krankus“ nelabai mėgsta, tiksliau – beveik nemėgsta, kimba itin retai, nors daug kas priklauso nuo atskirų modelių.

Norėčiau dar trumpai grįžti prie šamų. Tie netipiniai (o gal veikiau dėsningi?) atvejai, kada ilgaūsiai mieliau čiumpa pasroviui traukiamus masalus beveik kasmet Nemune antroje vasaros pusėje ir rugsėjo pradžioje būna itin dažni. Pasitaiko dienų, kai tik taip šiuos plėšrūnus velkiautojai galėdavo sugundyti. Žinoma, crank tipo vobleriais, antraip net nebūčiau pradėjęs kalbėti apie šiuos vilioklius. Reikšmę turėjo ir jų spalvos. Šamai visada geriau kibo ant įvairių „papūginio“, „egzotinio“ dažymo variantų, labai gerai reagavo į salotinius, ryškiai geltonus atspalvius.

Kadangi jau pradėjau kalbėti apie spalvas, tai reikėtų pabrėžti, kad tuo pat metu lydekos irgi daug mieliau atakavo būtent panašių spalvinių variantų voblerius. Visgi tai nėra kažkokia tendencija, nes tiesiog minėti laikotarpiai (čia jau veikiausiai lietuviškos vasaros specifika) kaip taisyklė būdavo saulėti, giedri, ir dauguma plėšrūnų tokiomis sąlygomis geriau čiupdavo įvairius „ryškalus“, nei natūralių atspalvių modelius. Bet šamai šiuo atžvilgiu yra išimtis, jie apskritai geriau reaguoja į agresyvias spalvas, taip gali būti net ir visai apniukusiu oru.

Voblerių traukimas pasroviui turi dar ir tą privalumą, kad galima naudoti voblerius, kurie, velkami prieš tėkmę, nepasiekia reikiamo panirimo gylio, ir taip praplėsti naudojamų masalų asortimentą.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė – dabar sunkiau varijuoti modeliais, kurie nyra giliau nei reikia žūklavietėje. Visgi sumažinti voblerių panirimo gylį lengviau nei padidinti – tereikės išleisti trumpesnę valo atkarpą nuo ritės būgnelio ir vilioklį vilkti arčiau valties. Kita vertus, mažame gylyje (bet tai jau mano asmeninė nuomonė, tam pagrindimą turiu veikiau teorinį) arti valties traukiamas vilioklis gali likti nepaliestas jau vien todėl, kad pakankamai skaidriame vandenyje žuvys tiesiog bijos laivo, nuo jo krentančio šešėlio.

Masalus panardinti maksimaliai giliai, t. y. kiek įmanoma tam vobleriui, galima ir velkant juos pasroviui, tada teks elgtis priešingai – vilioklį traukti išleidus maždaug 50 m ar daugiau valo. Nenorėčiau kartotis, nes apie tai jau rašiau ne viename straipsnyje, kaip veikia tėkmė valą, kuris padeda giliau nardinti voblerius. Bet kokiu atveju, traukiant pasroviui jie pasieks didesnį gylį.

Masalus visada giliau panardinsime naudodami plonesnę giją, tai žino visi. Tačiau vėlgi teoriškai, bent jau traukiant juos pasroviui, turėtų būti kitaip – storą giją smarkiau veiks vandens srautas, jis labiau valą spaus, vobleris giliau nirs. Bet praktikoje taip nėra – plonas valas yra gilesnio masalo panardinimo rodiklis. Iš kur atsiranda toks paradoksas – sunku pasakyti, tai veikiausiai susiję su kažkokiais fizikiniais dėsniais.

Voblerių traukimas pasroviui turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Paprastai masalai dažniau užsikabina už dugno šiekštų tada, kai juos velki paskui tėkmę. Visgi, laimei, crank tipo modeliai į dugną ir šiekštus atsimušinėja pasvirę maždaug 45° kampu, turi aptakų kūną ir, palyginti su juo, ilgus liežuvėlius, tad kliuviniuose įstringa palyginti retai. Taip pat šių modelių kabliukai, turint omenyje jų kūnelių plotį, yra mažesni nei kitų tipų vobleriuose, o tai irgi gelbsti nuo neplanuotų kliuvinių. Kita vertus, maži kabliukai prasčiau įsikerta į žuvų nasrus, plėšrūnės sugeba dažniau nusipurtyti nuo trišakių, sunkiau pasikerta. Kaip matote, kartais pliusai gali tapti minusais arba atvirkščiai – čia jau kaip pažiūrėsi.

Tik trumpai apie voblerius

Crank tipo velkiavimui skirtų modelių asortimentas mūsų žūklės prekių parduotuvėse nėra labai didelis. Ypač tai galima pasakyti apie giliai ir labai giliai neriančius modelius, kurių serijas turbūt galėčiau suskaičiuoti ant pirštų. Natūralu, kadangi pirmiausia mūsų žvejai nelabai mėgsta velkiauti tokiais vobleriais ir todėl paklausa gimdo pasiūlą. Antra – šie viliokliai dažniau naudojami tėkmėje, ežerų velkiautojai jais žvejoja retokai. Upės pas mus palyginti seklios, tačiau pamirštama, kad kai kurie gilūs tvenkiniai yra velkiavimo požiūriu artimesni upėms, tai jau aiškinau.

Kita vertus itin giliai, net ir tvenkiniuose, paprastai velkiaujama atvėsus vandeniui (išimtis yra šamų, galbūt rekordinių lydekų gaudymas, sterkų žūklė, tačiau jiems siūlomi minnow ir shad vobleriai), o žemoje temperatūroje naudojami pailgesni, vangesni minnow ir shad modeliai. Bet galimos išimtys. Tarkim, keletą metų iš eilės Kauno mariose iki pat užšalimo kai kas rekordines lydekas labai sėkmingai traukė gerai žinomais pačiais didžiausiais Rapala DT vobleriais, kurie neria ypač giliai ir yra patys tipiškiausi ir labai agresyvūs crank tipo atstovai. Tad, kaip minėjau, dabar bus galima žvejoti mažai naudojamais vobleriais, jie tam puikiausiai tiks.

Baigdamas straipsnį norėčiau duoti vieną patarimą velkiautojams. Numatytoje žūklės atkarpoje pastaruoju metu imuosi tokios žūklės taktikos: prieš srovę traukiu minnow ir shad tipo voblerius, grįžtu į pradinį tašką vilkdamas agresyvesnius shad bei crank vilioklius. Tai tikrai pasiteisina ne tik Nemune, tačiau ir tvenkiniuose, pabandykit...

Traukdami įvairius voblerių modelius pasroviui, turėkite omenyje, jog netgi velkiaujant jų maksimalus panirimo gylis yra dar didesnis, nei nurodyta ant pakuočių, ir gali kisti nuo 0,5 m iki 1,0 m. Prie kai kurių voblerių apibūdinimo kartais būna nuorodos, kad velkiaujant tie modeliai ners, tarkim, 5 m. Tačiau turimas omenyje stovintis vanduo, todėl darsyk pasikartosiu – pasroviui vobleriai dažniausiai neria ir giliau. Tas „papildomas“ panirimas priklausys ne tik nuo valo storio, srovės stiprumo, tačiau ir nuo atskirų modelių savybių.

Galbūt rašydamas šitą straipsnį šiek tiek pavėlavau, nes artėja antroji rudens pusė, kai velkiavimui labiau tiks pasyviai dirbantys minnow vobleriai, su kuriais yra jau kiek kitokia žvejybos specifika, dar apie tai rašysiu. Tačiau dauguma šiame straipsnyje minėtų traukimo niuansų tinka bet kokio tipo šios rūšies masalams.

Kita vertus, kaip jau minėjau, visada galimos išimtys iš bendrų taisyklių, o be to, niekada nežinai, kas šaus lydekoms, sterkams ar ešeriams į jų mažas, bet ne tokias jau ir kvailas smegenėles. Be to, gal pasirodys keista, tačiau savo spininginių masalų asortimentą aš daugiausia pasipildau žiemą. Tokiu metų laiku žūklės prekių parduotuvėse vyksta įvairios akcijos vasarą naudojamiems viliokliams, tad galiu sau leisti nusipirkti ir vieną kitą net ir labai brangų voblerį...

Romualdas Žilinskas