Velkiavimas ignoruojant velkiavimo principus
Daiktas, kuris tinka daug kam, paprastai netinka niekam, nes jis turi turėti tiesioginę paskirtį. Toks mano požiūris, tarkim, į buitinę techniką, elektroniką, drabužius, tas pats liečia ir žūklės įrangą arba spininginius masalus. Tiesa, kaip pamatysite perskaitę šį straipsnį, pastariesiems galimos išimtys, su sąlyga, kad jie bus pritaikomi žuvaujant specifinėmis aplinkybėmis ir gaudant konkrečias žuvis, šiuo atveju – sterkus.
Tokį straipsnį mane paakino šis viduržiemis, nes žiūriu pro langą ir lyginu jį su vėlyvu rudeniu arba gruodžio pradžia. Tiesą sakant, reikėtų ne žiūrėti, bet eiti prie vandens ir žvejoti, deja, pagal mano išankstinius planus vasarį buvau nusprendęs užsiimti kitais darbais, laiko ir taip trūksta, todėl atlikinėti žvejybinius eksperimentus vargu ar pavyks.
Aš taip kalbu, kadangi panašių žiemų nelabai ir atsimenu, tad kur ir ką žvejoti tokiu metu, kai oras visiškai nežieminis, ledo nėra, gana sudėtinga apsispręsti. Juk paprastai vadovaujuosi savo patirtimi, o dabar, jei ir „pavogsiu“ iš savęs pusdienį, kažin, ar neteks smarkiai nusivilti?
Na, taip, taip, galima bandyti spiningauti lašišažuves, kurių gaudytojams tokie orai kaip tik yra labai parankūs – šlakis, lašiša, upėtakis... Čia bus bene mažiausiai galimybių prašauti pro šalį. Bet jei aš dar noriu pažvejoti, tarkim, sterkų, nes nuo kovo 1 d. prasidės jų draudimas? Hm... Teoriškai visiškai įmanoma, o praktiškai, kaip ir minėjau, reikia įsitikinti žuvis viliojant, bet neteorizuojant prie rašomo stalo.
Sterkams įtikti sudėtinga
Paprastai velkiaudamas vobleriais sterkus gundau dviem skirtingais būdais: arba tiesiog traukiu masalą paskui valtį, arba jį derinu su užgilintoju. Skirtinga taktika, skirtingi ir masalų modeliai, panašumas tik tas, kad gaudai velke ir tas pačias žuvis.
Pirmuoju atveju reikalingi gana giliai neriantys ir didesni vobleriai, nes kaip žinote, sterkai laikosi palei dugną ir giliai. Tiesa, čia yra išimtys, kadangi kartais blausiaakiai plėšrūnai visai noriai griebia masalus ir vidutiniuose gyliuose padugnėje, taip pat būna, kad jie nepatingi pakilti į aukštesnius vandens sluoksnius. Žinoma, ne į paviršių, sakyčiau, net ne į vidurį, bet kažkur tarp vidurio ir dugno. Kalbu ne apie smulkmę, bet apie normalaus dydžio plėšrūnus.
Paprastas pavyzdys yra Nemunas, kuomet velkiauji vasarą, nors tokių atvejų nutinka ir rudens pradžioje. Kartais sterkai užkimba tikrai ne giliausiose vietose arba traukiant voblerį koks metras virš dugno. Kai didžiausia gelmė tame upės ruože yra apie 5 m., o tu žuvauji, tarkim, 3,5 m gylyje, tas vienas metras virš grunto yra tikrai daug. Kita vertus, ir minėti trys su puse metro, jei lyginsi su penkiais, bus juntamas gylio pokytis.
Beje, kalbu apie tas „lankas“, kur aš žvejoju, kadangi trenktis į Nemuno žemupį, o ten gelmės jau gerokai skiriasi, jos didesnės, man kauniečiui būtų per didelė prabanga. Jei važiuoju, tai su nakvyne, nes kitu atveju daugiau laiko užtruksi, kol ten nukaksi, nei žvejosi. O ir mažiau žinomuose, rečiau gaudomuose vandenyse daug daugiau gaišinsiesi beieškodamas geresnės žūklavietės, nei tikslingai siūlysi masalą žuviai. Šįsyk ir nuorodos GPS nepadės, nes upė ir bus upė, ji kinta kasmet, net ir jos žemupys, čia negalima lyginti su ežeru.
Šiltesniu metų laiku sterkams puikiausiai tinka įvairūs shad arba kažkokie tarpiniai tarp shad ir minnow tipo vobleriai. Kaip vieni universalesnių yra Rapala, Bomber, Bandit, Yo-Zuri (Duel) modeliai, kurie Nemune tiks tiek sterkui, tiek ir lydekai. Spalviniai akcentai gali skirtis konkrečių rūšių žuvims, bet gali ir sutapti, tačiau apie spalvas dabar nekalbu. Tikslių pavyzdžių irgi nepateiksiu, nes šitas straipsnis apie ką kitą.
Turėčiau priminti, kad velkiaujant vobleris nyra giliau, nei nurodytas jo maksimalus panirimo gylis, todėl, tarkim, modelio nuoroda į 4,5 m panirimo maksimumą bus ne visai tiksli. Kita vertus, galima nunardinti ir sekliau, jei tempsi masalą visai šalia valties.
Visgi sterkas ir lieka sterku, jis dažniau nei lydeka čiups minnow modelius ir esant šiltam vandeniui, kai aštriadantės labiau nori agresyvių shad ar net crank. Ypač tai akivaizdu vėstant vandeniui, kada blausiaakiai plėšrūnai dar labiau nei lydekos pageidauja pasyviai žaidžiančių ir labiau ištįsusių į ilgį voblerių.
Bėda ta, kad taip animuojantys minnow paprastai neria per sekliai, nei to pageidauja sterkas, nes šaltame vandenyje, t. y. vėlų rudenį, žiemą visos žuvys renkasi didesnes gelmes nei vasarą. Tad rasti tinkamų voblerių sterkams jau darosi problemiškiau. Laimei, žuvys plėšrūnės pageidauja ir didesnių masalų, o didesni nyra giliau, nei tos pačios serijos mažesni modeliai.
Tiesa, masalų didėjimas, priklausomai nuo vandens temperatūros, labiau juntamas gaudant lydekas. Teks ir antrąsyk pakartoti, kad sterkas ir lieka sterku, labai didelis vobleris veikiausiai domins tik rekordinio dydžio šios žuvų rūšies egzempliorius. O dažniausiai pagaunami, standartiniai 1,2–1,5 kg, na, iki 2,0 kg sterkai tada gal ir norės didesnių masalų, bet ne taip ženkliai, kaip lydekos. Juos gaudant Nemune vargu ar įsiūlysi didesnį nei 120 mm dydžio voblerį, kai kilograminė lydekaitė gali stverti ir „malką“.
Visai kiti modeliai pritaikomi žvejybai su užgilintoju, kuomet vilioju sterkus tvenkiniuose (faktas, Kauno marios būtų visų pirma), ežeruose. Tuose vandens telkiniuose tiek šiltesniu, tiek visai atvėsusiu oru, t. y. vidurvasarį arba prasidedant žiemai, naudoju praktiškai vien minnow voblerius. Ir dydis jų būna gerokai, sakyčiau dusyk, o kartais ir tris kartus, žiūrint su kuriuo „upiniu“ vobleriu lyginsi, mažesnis, nei žuvaujant Nemune. Ir vėlgi, bet apie tai vėliau, galimos išlygos...
Pakliūva sterkų ir gaudant ešerius ant mažų shad ar net crank modeliukų, bet tai veikiau išimtys iš bendros taisyklės. Juolab sterkai laikosi giliau nei ešeriai, jų medžioklės plotai retai kertasi, tad į didesnes gelmes skandinu minnow voblerius tiksliniam blausiaakių plėšrūnų gaudymui.
Labai retas atvejis, kad masalą čiuptų ešerys, jei žuvauji Nemune be užgilintojo ir velki paskui valtį gana didelį, kaip sterkams, minnow voblerį, kuris ir yra orientuotas labiau blausiaakių plėšrūnų žūklei. Nors šiaip jau stambūs ešeriai upėje ir Kauno mariose visai smagiai griebia pakankami didelius, skirtus velkiavimui shad ar crank voblerius.
Reikėtų akcentuoti, kad kai kurie ežerams ir tvenkiniams skirti „sterkiniai“ masalai yra iš tos pačios serijos (tiesiogine ta žodžio prasme), kuriuos naudoju ir Nemune, bet tai bus jau mažesni modeliai.
Konkrečiai apie kibesnius modelius
Kaip bebūtų keista, tačiau sterkams velkiauti net labai tinka tvičingavimui skirti vobleriai. Tokie masalai gali turėti gana neprastai išreikštą žaidimo braižą, turint omenyje monotonišką traukimą, gali būti ir gana statiški, gerai dirbti tik trūkčiojant, kas ir yra tvičingavimo pagrindas. Todėl tokius voblerius veikiausiai derėtų skirstyti į tipinius tvičinginius ir universalesnius, nors net ir tuo atveju geriausi rezultatai būna pasiekiami bet kuriais modeliais tvičinguojant. Bet kalbu apie velkiavimą tokiais modeliais...
Prie universalesniųjų grupės reikėtų priskirti Illex Arnaud Smash SP HS Minnow 100 SP. Dabar jau minėsiu tikslius modelius, aprašysiu juos plačiau, nes kaip-ne-kaip tai ir yra pagrindinė straipsnio mintis.
Bet ligi tol reikėtų susigaudyti, minėtas modelis yra Illex ar Jackall produktas, nes, jei pažiūrėsite internete, prie šio masalo užrašyti dviejų firmų pavadinimai, bet vobleris... tas pats. Tai liečia ir Mag Squad 128 SP HS Acid Ayu, ir Rerange 110 SP, Squad Minnow 95 SP, ir DD Squirrel 67 SP, ir panašius voblerius. Paaiškinsiu.
Jackall ir Illex vobleriai – japonų gaminiai, jie analogiški, viskas iki smulkmenų juose tas pats. Tačiau Jackall bendrovė randasi Japonijoje, o Illex – registruota Prancūzijoje, bet parduoda Jackall voblerius Europos vartototojams ir dėl kai kurių biurokratinių priežasčių paprasčiausiai negali vardyti jų tikrojo gamintojo. Nors, suprantama, čia jau priklauso iš kurios šalies tuos masalus parsigabens mūsų prekybininkai. Nežinau, aiškiau pasidarė ar ne, bet garantuoju – tai tie patys modeliai. Bet grįžkime prie Illex Arnaud Smash SP HS Minnow 100 SP.
Šis vobleris kaip ir netinkamas velkiavimui. Bent jau pagal aprašą. Tai giliau neriantis tvičinginis 17,7 g masalas, o 3 m tokio tipo vobleriui spiningaujant – gana daug. Ir būtent gebėjimas tiek nunerti jau pakiša mintį, jog galima Illex Arnaud Smash SP HS Minnow 100 SP tampyti paskui valtį. Yra ir trumpaliežuvė plaukianti versija Illex Arnaud 100 SG Ayu, bet tai jau tik iki metro nyrantis vobleris, su tokiu Nemune velkiaudamas gali tikėtis nebent salačio. Bet, kaip pamatysite vėliau, jo „nurašyti“ nevertėtų ir gaudant sterkus.
Illex Arnaud Smash SP HS Minnow 100 SP vobleris, išsyk prisipažinsiu, man „iššovė“ gana vėlai. Būna taip – žiūri į voblerį – puikus, jau išsyk matosi, kad bus tinkamas velkiauti, tempi paskui valtį – dirba, taip, kaip tikiesi, bet... nieko nepagauni. Tai čia būtent toks variantas.
Bet galų gale jį „pramušiau“. Tiesa, pirmiausiai užkibo dvi lydekos, beje, per vieną dieną, o vėliau – vis sterkas, sterkas... Nepasakosiu visų tų savo istorijų, neišsitęsiu.
Jei Arnaud Smash ir nyra pakankami velkiaujant Nemune, tai pažiūrėjus į Lucky John Pro Makora 110SP, jau matosi, kad panardinti jį iki tokios gelmės galima tik pasvajoti, juolab, kad jis yra tas minėtas tipinis tvičinginis vilioklis. Pagal specifikaciją masalas gali pasiekti tik 1,5 m. Tačiau tempiant velke ir dar pasroviui, kuomet atleidi daugiau valo – šis vobleris visgi ners maždaug iki 2 m gylio.
Problema ta, kad tokio tipo vobleriai žaidžia pasyviai, jie turi silpnoką savo žaidimo braižą, o juos vedant pasroviui – juo labiau.
Laimei, kad Lucky John Pro Makora 110SP liežuvėlis yra kiek ilgesnis, nei įprastai tokiems modeliams, nors gal ir kitos konstrukcinės savybės, tarkim, liežuvėlio įstatymo kampas, masalo kūno forma lemia, jog šis tvičinginis vobleris visgi pakankamai normaliai animuoja, kaip pasakytume, „pats iš savęs“ net ir tempiamas paskui valtį pasroviui. Beje, juo esu pagavęs ir ne vieną salatį, bet ne tik tvičinguodamas, o ir tiesiog tolygiai traukdamas greitoje tėkmėje.
Visgi tas modelis labiau tiks gaudant sterkus vasarą ir tai tik pavakariais, anksti ryte, kada sterkai kartais užsimano pasiganyti sau nebūdingose seklesnėse vietose. Nors aš niekada nesakau niekada, jau vien todėl, kad vasario mėnesį velkiauti daug patirties neturiu. Absoliuti dauguma Lietuvos velkiautojų, beje, irgi. Pajuokausiu: vasara ir vasaris turi tą pačią šaknį...
Dar vienas labiau tvičingavimui skirtas modelis būtų Pantoon 21 Greedy Guts 99Sp-MDR. Pastarosios trys raidės – nuoroda, pasak gamintoju, į vidutiniškai giliai nyrantį modelį, nes yra dar ir seklesnė SR versija. Nors išties toji nuoroda – į prailgintą liežuvėlį, nes kaip kitaip tas pats modelis paners giliau. O „giliau“ yra 2,4 m. Na, bet tai mėtant voblerį spiningu, todėl panirimo maksimumą galime priartinti beveik iki 3 m.
Masalo svoris yra 16 g. Nors velkiaujant masalo masė praktiškai neturi reikšmės, nes, pavyzdžiui, mano mėgstami Bomber vobleriai yra visiškai lengvi. Bet jie – tipiniai tokiam žūklės būdui skirti viliokliai.
Matau, kad įsijautęs į aprašymus išsitęsiau, nors dar norėjau paminėti ir Pantoon 21 Crank Jack 98F-DR, su kuriuo visai sėkmingai velkiavau sterkus ir dar sėkmingiau lydekas, dar keletą gal net labiau tipinių tvičinginių voblerių. Nieko nepapasakojau ir apie tvičingavimui skirtų modelių velkiavimą naudojant užgilintojus. Ne bėda – parašysiu dar vieną straipsnį šia tema.
Nedidelė pastaba. Akivaizdžiai matote pavyzdžiuose, kad kai kurie vobleriai perdažyti arba tik dalinai paspalvinti, su pakeistas kabliukais, nes velkiaudamas dažnai užkabinu vienu ar net dviem numeriais didesnius trišakius. Pasakysiu viena – negaištu laiko ir neeikvoju energijos dažydamas, neleidžiu pinigų brangiems kokybiškiems kabliukams, beje, dažai irgi kainuoja, jei vobleris nėra kibus.
Šį sykį būtų tiek, laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas