Veidrodėliai, taškeliai ir panašūs antriniai masalai
Pavadinimas „antriniai“ skamba gal kiek keistokai, bet šiuos masalus taip pavadinau todėl, kad jais vienais be avižėlės ar svarelio paprasčiausiai neįmanoma gaudyti – jie yra pernelyg lengvi. Na, galbūt kai kuriuos, jei naudosi ne storesnį nei 0.08 mm monofilamentinį valą, galima labai mažame gylyje virpinti tarsi bemasalinę avižėlę, tačiau iš pricipo tam jie ir nelabai tiks, o ir žvejyba tada būtų tarsi savotiškas mazochizmas.
Aišku, galima būtų sakyti, jog tai yra papildomi viliokliai, visgi papildomais mes dažniausiai įvardijam tuos, kurie neriami ant kabliuko gaudant avižėle, tarkim, uodo trūklio lervas, slieko gabaliukus, musės lervas, tešlos rutuliukus ir panašiai. Tačiau tai – natūralūs masalai, priedai, kadangi jau pati avižėlė yra masalas.
Sudėtinga būtų pasakyti, kas iš tiesų tokio tipo viliokliai – kabliukai, ant kurių kotelių pritvirtinti mažulyčiai metalo gabalėliai (suprantama, tam tikros formos) ar itin lengvos avižėlės. Kaip ten bebūtų, bet šie masaliukai pas mus plačiai naudojami ir gaudoma jais ne tik žiemą, bet ir atviro vandens sezono metu.
Labiausiai žinomi žvejų tarpe yra taip vadinami veidrodėliai ir taškeliai. Tad šiame straipsnyje ir pakalbėsiu apie juos bei panašaus tipo vilioklius – kur juos naudoti, kaip ir kada...
Kaip žinote, avižėlės pirmiausia atsirado Rusijoje. Tačiau šio tipo masalai, t. y. itin lengvos avižėlės ten ne tokios populiarios, kaip pas mus. Bent jau tokią nuomonę susidariau skaitydamas rusų, ukrainiečių, baltarusių žvejybinę literatūrą. Kas pirmasis ir kur pradėjo naudoti šiuos vilioklius nesiimu spręsti. Visai galimas dalykas, jog net ir pas mus, nors negarantuoju.
Dar prieš gerą dešimtmetį tokius masalus masiškai gamino Alytaus meistrai „auksarankiai“ ir į žvejybos parduotuves jie patekdavo daugiausiai iš ten. Ir apskritai anksčiau gana daug įvairių poledinei žūklei skirtų masalų, kaip aš vadinu „ekskliuzyvinių“, į prekybą pakliūdavo padaryti mūsų šalies namudininkų.
Dabar tokius ir panašius vilioklius sėkmingai masiškai gamina įvairios užsienio firmos. Nors pasidaryti veidrodėlį ar taškelį reikia įgudimo, tačiau namų sąlygomis, kaip matote, tai įmanoma. Bet abejoju, ar meškeriotojai tuo užsiims, na, gal vienas kitas tiesiog iš smalsumo.
Apie šiuos masalus aš jau buvau užsiminęs viename savo straipsnyje, tiesa, kalbėdamas ne apie poledinę žūklę, todėl kažkiek pasikartosiu. Juolab dabar juos aptarsiu nuodugniau, nes taškelis ir veidrodėlis tarpusavyje skiriasi. Vizualiai – tai tikrai, nors jų panaudojimas praktiškai yra beveik toks pats.
Išsyk derėtų pasakyti, kad tiek taškeliai, tiek veidrodėliai, kuriuos naudoja meškeriotojai žieminėje žūklėje, skiriasi nuo tų, apie kuriuos kalbėjau ankstesniame rašinyje, savo dydžiu. Poledinėje žūklėje gaudoma dažniausiai su itin smulkiais šio tipo masalais, tai jau savotiški žieminiai „mikromasalai“ ir tikrai ne visi žvejai vien dėl tokiu vilioklių gabaritų (žmogus silpniau mato, dreba rankos ir panašiai) gali su jais žuvauti. Aišku, kitąsyk naudoja ir stambesnius šio tipo vilioklius, visgi tokių masalų paskirtis – išprovokuoti žuvis kibimui tuomet, kada jos yra itin vangios, tad ir vilioklių dydžiai yra atitinkami.
Nepaisant savo smulkumo taškeliai ir veidrodėliai kartais čiumpami netgi labai stambių ešerių, karšių, kuojų, faktiškai jais galima sugundyti bet kurias iš po ledo kimbančias žuvis. Nuvilsiu – bet ne lydekas ar sterkus, nors, aišku, žūklėje visko nutinka. Tačiau taikesnėms karpinėms žvynuotosioms ir ešeriams jie neretai būna netgi labai patrauklūs.
Ilgakotis plonavielis, tačiau nedidelis kabliukas, kuris turi tik labai mažą apvalų lydmetaliu aplietą sustorėjimą ties kabliuko ausele yra vadinamas taškeliu. Dažniausiai tas sustorėjimas būna pasidabruotas, blizgaus balto metalo, nors yra ir iš geltono ar rusvo metalo pagamintų tokio tipo masalų.
Valas veriamas pro skylutę esančią pačiame taškelyje, tad ir rišamas šis vilioklis lygiai taip pat, kaip avižėlė.
Veidrodėlis atrodo jau kitaip. Jei taškelis labiau panašus į iš viršaus truputį suplotą avižėlę su neįprastai (pabrėšiu – neįprastai žieminei žūklei) ilgu kabliuku, tai veidrodėlis veikiau primena kabliuką, ant kurio kotelio žemiau auselės yra pritaisytas šįsyk visiškai suplotas ir didesnis nei taškelyje metalo gabalėlis.
Veidrodėlis gali būti vienspalvis, nors žvejai dažniau naudoja tuos, kurių viena plokščioji pusė yra dengta sidabru ar kitu baltai spindinčiu metalu, o kita pusė – geltonos arba vario spalvos. Žodžiu, čia įmanomos įvairios metalinių atspalvių kombinacijos, tai nieko naujo, taip daromos ir kai kurios plačiai naudojamos įvairių tipų plokštesnės avižėlės.
Jei jau prasitariau apie praeitį, tai paminėsiu ir seniau Kaune gamintų panašaus tipo masaliukų, kurie šiaip jau lyg ir neturi kažkokio specialaus pavadinimo. Juos, kaip ir avižėles, meškerėles darė Vytautas Barcevičius.
Tai ant kabliuko auselės pritaisyti maži metaliniai skrituliukai, kurie faktiškai panašesni į veidrodėlius, tačiau įtaisyti tarsi taškeliai. Dažniausiai pilko metalo arba iš išorės apjuosti vario spalvos juostele – savotiškai įrėminti, dėl ko pastarieji savo išvaizda primena labai suplotą dažnai poledinėje žūklėje naudojamą avižėlę „akutę“, tačiau, kaip ir dera šiai masalų grupei, yra itin smulkūs, kabliukas neproporcingai ilgas.
Dar turiu gal šešis ar septynis skirtingų dydžių vienetus tų gaminių, sutaupiau nuo senų laikų. Jų atskirai nefotografuoju (neturiu makro objektyvo), pavyzdyje matote vieną mano žieminių dėžučių, kurioje galbūt įžiūrėsite ir šiuos bevardžius masalus, šalia taškelių, veidrodėlių ir kitų panašių labai smulkių žieminei žūklei skirtų masalų.
Gal ne į temą, bet dėžutę pasidariau iš seno akinių dėkliuko, jo vidų išklojęs drėgmei atsparia į kempinę panašia medžiaga, dėžutė lengvai atsidaro ir užsidaro, kompaktiška. Na, bet tai mano silpnybė, yra puikių įvairių dydžių, formatų dėžučių žieminiams viliokliams, kurios kainuoja tikrai nedaug ir ne ką mažiau patogios.
Alternatyva šiems masalams gali būti paprasčiausi šrateliai ant ilgakočio kabliuko, tokie jau išties dažnai naudojami kaip avižėlės arba yra pačios tikriausios avižėlės (nežinau, kur riba tarp tikrų avižėlių ir tokio tipo vilioklių, gal kabliukų ilgyje?), taip pat bet kokių rūšių, formų, bet tik itin lengvos įprastinės avižėlės.
Puikus variantas yra pagamintos iš plastiko avižėlės, juolab jos dar ir spalvotos, tokias naudoja stintų žūklėje. Tik mūsų atveju reikėtų pačių mažiausių „stintinių“, nes jos dabar naudojamos ne todėl, kad mažos, bet dėl to, kad lengvos. Visgi, kaip sakiau – rinkitės smulkiausias.
Tačiau pastarųjų panaudojimo galimybės, kaip suprasite vėliau, labiau ribotos nei taškelių ir veidrodėlių.
Tiesa, galimas ir dar vienas pakaitalas taškeliams ir veidrodėliams. Bet tada tektų gamintis patiems. Nors tai labai paprasta: ant kabliuko kotelio mauni plastikinį arba keraminį rutuliuką, jį priklijuoji vandeniui atspariais klijais. Tinka net ir bet kokios spalvos kembriko atraiža, kuri gerai priglunda prie kabliuko kotelio. Šie viliokliai, suprantama, bus lengvesni nei metaliniai, bet kitąsyk tai gali tapti ir privalumu.
Kadangi straipsnio pradžioje „išgąsdinau“ žvejus minėdamas valo diametrą, dabar nuraminsiu, kad šiuos ir panašius masalus galima naudoti ir su storesnėmis gijomis. Kils klausimas: kaip? Mano sugalvotas terminas „antriniai“ jau šiek tiek atsako į šį klausimą. Tai bus tik priedai, kuriuos rišime ant atskiro pavadėlio arba mausime ant pagrindinio valo, kuomet žvejosime sunkesniais už juos žieminiais masalais.
Yra įvairių sistemėlių variacijų, kur jie pritaikomi, tokių masalų panaudojimo spektras pakankamai nemenkas. Tačiau apie tai sužinosite kitame rašinyje, dabar nenoriu pernelyg išsiplėsti.
Romualdas Žilinskas
