Vėgėles spiningu? Gaudymas mišriais masalais
Vėgėlės yra plėšrūnės ir tai žino visi meškeriotojai. Aišku, niekas nepaskaičiavo jų plėšrumo laipsnio, bet, jei lygintume, tarkim, su ešeriu, manding, kad tame kontekste ešerio, kaip vandens grobuonio, įvaizdis prieš vėgėlę nublanktų. Pastaroji žuvis suryja žymiai daugiau, pavyzdžiui, varlių, vėžių, didesnių žuvelių.
Aišku, vėgėlė užauga greičiau, didesnė, bet tai gal ir ne rodiklis, kaip ir faktas, kad vienaūsė plėšrūnė mielai suėstų ir tą patį ne visai menkų, meškeriotojo akimis, gabaritų ešerį. Paradoksas, tačiau spiningu jas gaudo labai nedaug žvejų, jei kokia nors vėgėlė ir griebia dirbtinius masalus, šis nutikimas laikomas atsitiktinumu, nes tokie įvykiai yra itin reti.
Tad šių žuvų žūklėje spiningu yra dar daug „neartų dirvonų“, tobulėti spiningavimo entuziastams ne tik galima, tačiau ir reikėtų, kas veikiausiai nuimtų dalį „presingo“ nuo sterkų, lydekų. Aš taip sakau, nes vėgėlių tikslinis gaudymas spiningu perspektyviausias vėlų rudenį, taip pat po jų neršto pavasarį. Maždaug nuo spalio pabaigos tokios žuvys, kaip salačiai, šapalai, meknės, kurias žvejai taip pat mėgsta gaudyti spiningu, kimba gana prastai, daugelis jų gaudytojų tuomet mieliau vilioja lydekas arba sterkus.
Kita vertus, sužvejoti retą laimikį visada yra malonu, nes žvejo prestižas jo kolegų akyse smarkiai išauga, ypač, jei toji žuvis viliojama tikslingai. O ir pačiam, pripažinkite, tai teikia savotiško pasitikėjimo, plečia akiratį, tobulina techniką, žodžiu, psichologinėje ir grynai žvejybinėje plotmėje tai daro neabejotinai teigiamą įtaką. Bet užteks filosofuoti, einame prie reikalo...
Tiesiog, kad suprastumėte
Veikiausiai stebina straipsnio pavadinimas, nes nelabai aišku, kas yra tie mišrūs masalai. Bandysiu paaiškinti, kadangi tokį terminą sugalvojau berašydamas straipsnį.
Jei imsime nagrinėti silikoninio masalo sandarą, galima sakyti, kad tas vilioklis yra tarsi sudarytas iš dviejų dalių. Viena jų – pats guminukas, o kita – galvakablis arba ofsetinė galvutė su kabliuku, ant kurio maunasi riperis, tvisteris ir kiti iš silikono pagaminti viliokliai. Žinoma, tai gali būti ir paprastas arba ofsetinis kabliukas, tarkim, žuvaujant su šoniniu pavadėliu, naudojant drop shot sistemą ir panašiai. Bet net ir tokiu atveju sistemėlėje bus svarelis. Rastumėte pasunkinimus įtaisytus netgi pačiose silikoninėse žuvelėse, tokius masalus žvejams irgi siūlo firmos gamintojos, jie, suprantama, turės kabliukus.
Na, gal ne visai teisingai kalbu, gal mano požiūris neatitinka silikoninio masalo apibūdinimo, tai gali būti ginčytinas dalykas, tačiau aš mąstau būtent taip.
Todėl ant galvakablio pamautas sliekas, varlė, žuvelė, žuvelės gabalėlis ir bus tas mišrus vilioklis. Suprantu, sakysite, jog čia iš tiesų yra natūralios kilmės masalas, nes koks skirtumas – galvakablis ar paprastas kabliukas? Jau sakiau, koks skirtumas. Kita vertus, kaip tuomet, jei žuvies gabaliuką užmausime ant blizgės trišakio ir taip gundysime žuvis? Juk iš po ledo šitokiais masalais jos viliojamos, ir netgi konkrečiai vėgėlės, kartais dar ir sterkai.
Nuraminsiu estetus, kai kuriuos spiningautojus ir kitus labai opius tokiems dalykams žvejus – mūsų žūklės taisyklėse bendru susitarimu šitoks vilioklis bus vardijamas kaip natūralus masalas be jokių išlygų, aš tikrai nežadu teikti pasiūlymų AM keisti taisyklių. O kaip yra visa tai traktuojama kur nors Rusijoje, Belgijoje ar Portugalijoje, nesidomėjau, nes nebūtina mums taisykles kopijuoti iš kitų šalių. Tačiau šiame straipsnyje leisiu sau apibūdinimą „mišrus masalas“ ir skaitydami suprasite kodėl.
Kaip jau minėjau įvadiniame rašinyje, spiningautojui viena iš pagrindinių sąlygų vėgėlių žūklėje – surasti tikslias vietas, kur yra vienaūsių plėšrūnių. Turiu omenyje maitinimosi takus, taškus ar plotus, čia jau pavadinimas neturi reikšmės.
Kuomet esi įgudęs spiningautojas, kada turi patirties gaudant vienos arba kitos rūšies žuvis, esi šimtu procentų įsitikinęs, kad jei ne toje, tai anoje vietoje jos užkibs, nes tu naudoji paties bandytą ar kitų patikrintą voblerį, guminuką arba blizgę, problemų praktiškai nekyla. Nebent žvynuotosios vangios ir tądien nesimaitina, Tačiau vėgėlių gaudymas spiningu dar yra „tamsus miškas“, tad galima pradžioje išbandyti tą mišrų masalą, bent jau tikslesniam šių žuvų vietų nustatymui ir bandymams jas pagauti su spiningine įranga, nes iš principo masalo traukimo būdai, bus jis mišrus ar tas tikrasis dirbtinis, mažai kuo skirsis.
Žinoma, nustatyti tikslias vėgėlių žūklavietes yra gerokai paprastesnis būdas – žinai, kur jos kimba dugnininkams ir bandai laimę ten. Tačiau, ką irgi buvau minėjęs, spiningautojo privalumas – jis šias žuvis gali vilioti tokiose vietose, kur su dugninėmis vėgėlėms pateikti masalus praktiškai neįmanoma.
Štai ten ir pabandykime ieškoti vienaūsių grobuonių. Tam reikės gana sunkaus galvakablio arba ofsetinės galvutės ir šviežios žuvelės. Bet pirmiau – apie patį galvakablį.
Galvakablis tinka ne bet koks
Galima rinktis tą visų naudojamą šrato formos, nors aš veikiau naudočiau kokį nors iš stand up serijos. Taip, jų užmetimo savybės yra prastesnės, tačiau masalas neprapuls tarp didesnių dugno akmenų. Kuomet žuvauji dugnine, vėgėlė ras gyvūninės kilmės vilioklį, plėšrūnė paprasčiausiai suuos gardų kąsnį. Mūsų atveju jau yra kitaip, kadangi spiningausime judindami, vilkdami masalą, stengsimės jį pakišti vėgėlei po nosimi.
Stand up grupės galvakabliai, kurių yra daug įvairių formų atsistos dugne taip, kad vilioklis kyšos iš dugno tam tikru kampu. Kokiu – priklausys nuo konkretaus galvakablio, sakau, jų yra įvairių. Kita vertus, toks galvakablis dugne, kuomet jį velki, šokdini ar kitaip animuoji, neretai sukelia nedidelį debesėlį iš grunto nuosėdų, nes, jau šįsyk nepriklausomai nuo konkrečios formos, stand up turės daugiau arba mažiau plokščią apatinę dalį.
Gal vėgėlėms tie debesėliai ir neimponuoja, jos rega mažai pasitiki, bet negalima atmesti teorinės prielaidos, kad kartu su drumzlėmis, sujudintu vandeniu, tai, kas yra ant kabliuko, plačiau paskleis savo kvapą, skonį. O ant kabliuko dabar mausime natūralios kilmės masalą, todėl tai ir yra viena priežasčių, dėl ko rinkčiausi tokią švininę arba volframinę galvutę.
Vienas geresnių variantų, kuris iš stand up galvakablių grupės bene geriausiai užsimeta, parodytas šiame pavyzdyje, tai Lucky John gaminys. Kitas jo privalumas – toks galvakablis stabilesnis smarkioje tėkmėje. Kai kurios stand up galvutės srovėje paprasčiausiai slysta kietu dugnu, virsta ant šono ir praranda savo tikrąją paskirtį. Su šiuo galvakabliu to nenutiks.
Dar vienas pageidautinas elementas, kuris turės įtakos pasirenkant galvakablį yra šalia jo kotelio pritaisytas savotiškas kabliukas arba, kaip tame Lucky John modelyje – kabliuko kotelį gaubianti spyruoklytė, tuos elementus galite matyti ir ankstesniuose pavyzdžiuose.
Šie įtaisai leidžia tvirčiau laikytis ant kabliuko silikoniniam masalui, ypač kada jis traukiamas tarp akmenų, šiekštų, kada žuvys baksnoja vilioklį ir panašiai. Turėkite omenyje, kad žuvelė sunkesnė nei guminukas, ji yra iš mėsos ir kaulų, o ne standaus silikono, tad prasčiau laikysis ant kabliuko.
Kažkada vėgėles seni žvejai gaudydavo specialiai namuose išlietomis didelėmis avižomis, ten taip pat sumeistraudavo specialias žuvelę prilaikančias spyruokles arba palenktas kabliu vielutes. Tiesa, tokio tipo avižas naudodavo poledinėje žūklėje, gal kas dar ir dabar jas tebenaudoja.
Taip kad šių žuvų gaudymas spiningu, galima sakyti, nėra visiška naujovė, o veikiau pamirštas ir iki galo neištobulintas žūklės būdas. Na, bent jau tas mišrus masalas vėgėlėms – jis tikrai ne naujas išradimas.
Dideliems žabtams – smulkus grobis
Mauti ant kabliuko pasirenkame nedideles, maždaug apie 7–10 cm žuveles. Vėgėlės, nors ir labai plėšrios, turi pakankamai plačius žabtus, tačiau savo polinkiu į smulkmę panašios į sterkus. Galbūt jos mielai rytų ir didesnes žuvis, tačiau mažas pasigauti lengviau, nes šios plėšrūnės ir pačios nėra labai judrios persekiotojos, jų medžioklės specifika orientuota į mažesnių gabaritų grobį.
Beje, šaltame vandenyje stambesnės žvynuotosios būna judresnės, fiziologiniai procesai jų organizmuose atsparesni staigiems aplinkos pokyčių šuoliams, tarkim, netikėtam atšalimui. Nors gal tai lemia ir kiti faktoriai, kad vėgėlės renkasi palyginti smulkias aukas. Todėl vėgėlės mūsų vandens telkiniams yra labai reikalingos plėšrūnės, nes suėda daug mažaverčių smulkių žuvų.
Kokios rūšies žuvelė yra geresnė, sunku pasakyti. Tai gali priklausyti ir nuo konkretaus vandens telkinio, net nuo atskirų upės ruožų. Faktas, kad vienur vėgėlės mieliau ryja šlyžius, gružlius, kitur geresnis masalas yra kuojos, aukšlės, o dar kitur – pūgžliai.
Derėtų akcentuoti, kad karpinės žuvelės prasčiau laikosi ant kabliuko nei šlyžiai arba pūgžliai, bet prisigaudyti pirmųjų bradiniu, plačiu graibštu lengviau. Tikiuosi, kad nenaudosite masalui šapalų, meknių, ūsorių ar kitų vertingų žuvų jauniklių, nes tai, priminsiu, draudžia ir žūklės taisyklės, šių žvynuotųjų dydžiai yra ribojami.
Galima bandyti naudoti žuvelės išpjovą. Ji netgi geriau laikysis ant kabliuko. Deja, kiek rodo praktika, žuvų gabaliukai, išpjovos yra geras vėgėlių masalas tik senuose meškeriotojų straipsniuose. Gal kažkada kažkur jos vėgėliaujant ir pasiteisindavo, bet šiuo metu – ne. Na, taip, kažkur kažkada ir vėgėlių buvo labai daug, o šias žuvis žvejojančių dešimteriopai mažiau. Įdomiausia, kad ant išpjovų upėse esu pagavęs salačių ir sterkų, tačiau ne vienaūsių plėšrūnių.
Tą patį galėčiau pasakyti apie šaldytas ir šviežias stintas – kiek bandžiau Nemune, Neryje – beviltiškas masalas netgi žuvaujant vėgėles dugnine. Gal tik man nesisekė, bet ir straipsnį rašau aš, o ne kažkas kitas. Kuršmarėse yra kiti vėgėlių prioritetai, tačiau gal nelyginkime...
Teoriškai, o ir praktiškai, galima vėgėlėms siūlyti ant galvakablio kabliuko pamautus didelius sliekus. Net visą jų kuokštą. Aš taip esu viliojęs kitas žuvis, panašiai gaudomi (pusiau spininginis variantas) ešeriai Kuršių mariose.
Visgi sliekas dar opesnis akmenuotame dugne nei žuvelė, jis kaipmat nusimuš nuo galvakablio. Nebent ji užmausime ant pridėtinio kabliuko virš galvakablio su silikoniniu masalu arba žuvele. Bet tada visai nukrypsiu nuo spiningavimo, čia man jau bus panašiau į žūklę judria dugnine, tad šio varianto net neanalizuosiu. Galiu pasakyti, kad spiningaudamas sliekais pagavau keletą smulkių vėgėlyčių. Bet jos tokios nedidelės, kad neverta nė kalbėti.
Dugnininkai veikiausiai žino, tačiau tik spiningaujantys žvejai gali ir pamiršti arba neatkreipti dėmesio, todėl priminsiu, jog šių žuvų dydis yra ribojamas – pagal Mėgėjų žvejybos taisykles vėgėles galima pasiimti ne mažesnes nei 45 cm dydžio.
Apie masalų pravedimo techniką ir, suprantama, apie tikruosius spininginius vilioklius vėgėlėms, skaitykite kitame straipsnyje, ta tema dar neišsisėmiau...
Romualdas Žilinskas
