Vangios kuojos žūklė avižėle

Čia optimalusis variantas, nes reikia, kad ta stambi kuoja susigundytų masalu. Kaip ją rasti, aš jau pasakojau, tad dabar teks pakalbėti, kaip šią žuvį sugundyti. Dar prieš rašydamas šį straipsnį, galvojau nuo ko pradėti. Ir man akyse išsyk vaizdas: mažos kuojos guli ant ledo šalia plakių, smulkių ešeriukų, o didelės – prie karšių...

Plona gija ir maža avižėlė

Ir tas vaizdas ne „iš lempos“, kadangi išties taip gana dažnai nutinka – didžiosios plauko giliai, duobėse, kur yra ir karšių, manding, kad jos netgi maisto atžvilgiu plačiašoniams sudaro konkurenciją. Juk upėse vasarą, bežuvaujant karšius „kriauklynuoseׅ“, neretai ištraukiamos ir puskilograminės kuojos. Stovinčio vandens telkiniuose, ypač tvenkiniuose taip irgi nutinka.

Todėl gaudant stambias kuojas teoriškai reikėtų ir atitinkamos įrangos, nes šios žuvys gana stiprios. O praktiškai tai tampa problema, nes būtent didelės kuojos sunkiau suviliojamos, tenka nertis iš kailio, kad joms įsiūlytum ką nors ėdamo. Kaip supratote, įsiūlyti visada lengviau ant plono valo mažą masalą. Mano nuomone, net karšius neretai galima lengviau privilioti nei didžiąsias kuojas.

Nors, aišku, kuo ir kaip žvejosi. Kuomet žuvauji plūdine, tada žūklė jau bus kitokia, dabar galima naudoti ir meškerėles su ritėmis, valus iki 0,12 mm diametro ar net storesnius. Bet kuomet gelmėje tenka virpinti bemasalinę avižėlę, va, tada toji problema ypač aktuali, nes kuo giliau, tuo sunkiau tokį masalą teisingai išvirpinti, nes kuo storesnė gija, tuo avižėlės animacija prastesnė. Deja, bet tenka žuvauti su 0,06–0,08 mm „siūleliu“.

Dabar kalbu apie viduržiemį, nes šis metas pats nedėkingiausias poledinei žūklei. Vėliau, kai dienos ilgės ir ledas po truputį ims atitirpinėti, stambių kuojų pagausime seklesnėse vietose, jos bus ne tokios išrankios, tad galima naudoti ir tvirtesnius bei storesnius valus.

Tiesa, net ir tuo metų laiku sunku gundyti stambias kuojas stambiomis avižėlėmis. Ta prasme, gundyti gali kiek tik širdis geidžia, tačiau jos vargiai susigundys. Nes kuojoms labiausiai patinka mažytės avižėlės. Paprastai tokių masalų dydis neviršija 2,5–3,5 mm. Tai kuojų „klasika“ – smulkus šratelis, mažytis „lašelis“, mikro „skruzdėlytė“ ar mini „avižos grūdas“.

Dabar kalbu apie tuos avižėlių modelius, kuomet ką nors mausime ant kabliuko, tarkim, uodo trūklio lervą, musės lervą, jų derinį, gal gumuliuką tešlos. O bemasalinės avižėlės geriau netgi dar mažesnės. Ir bandyk, jei gudrus, lengvą švininę tokio dydžio avižėlę reikiamai animuoti kokių 7 m gylyje...

Tai jau būtų savotiškas mazochizmas, laimei, kad yra volframinės avižėlės, kurios vos ne dusyk sunkesnės už švinines. Beje, būtent viduržiemyje jos geresnės ir dar dėl vieno dalyko – dabar kuojos labiausiai „gerbia“ sidabruotus tokio tipo masalus. Gal kad labai giliai plaukioja ir turi visai neprastą regą, gal dėl kažkokių kitų priežasčių. Beje, dar vienas geras tokio tipo masaliukas – pailgos puskepalio formos avižėlės, kurių plokščioji pusė yra juoda, o išgaubtoji – raina.

Nes seklumose, kuomet gaudai mažesnes kuojytes arba pavasarėjant, kada saulė užkaitina, o kuojos kimba jau sekliau, joms geriau siūlyti visai nepanašius vilioklius – tamsaus švino, juodus, variuotus. Volframas dabar taip nublizginamas, gal jis sidabruojamas, nežinau aš tų šiuolaikinių technologijų, nesigilinau, bet viliokliai netamsėja, tviska sidabru, tad ir siūlau būtent tokius masalus.

Traukiant didelę kuoją labai padėtų neinercinė ritė, tačiau avižėlėmis gaudome su balalaika ir užkibusią žuvį traukiame praktiškai rankomis. Tiesą sakant, kartais stambi kuoja net ir kimba agresyviai – taip „smeigia“ per avižėlę, kad plonytis valas gali išsyk trūkti.

Laimei, kad žūklavietėje gana gilu ir gijos ilgis didelis, tad vis šiokia tokia amortizacija, nes meškerėlės strypelis tokiu atveju nepadeda. Žodžiu, plūdininkams dabar yra daugiau galimybių išsitraukti svarią šios rūšies žvynuotąją, nes jų įranga kitokia.



Jei kuoja po ledu užmiega

Jau rašinio įžangoje sakiau, kad smulkios kuojos kartais tarsi bando žvejo kantrybę, nes jas sunku pakirsti. Visgi didžiosios irgi kitąsyk šnairai žiūri į masalą ir nė nebando jo judinti, tai ne ką menkesnis kantrybės išbandymas. Kuomet gaudai avižėle ant kurios mauni, tarkim, uodo trūklio lervas, tada bandai eksperimentuoti keisdamas ant kabliuko kabančius vilioklius ir bent tokiu būdu apdumti kuojai akis, nes tiesiog jauti arba tiksliai žinai, kad kuojų po tavo kojomis yra.

Vienas variantų – vietoje kelių smulkių lervučių kabinti vieną didelę. Arba netgi ją suriesti taip, kad nekyšotų kabliuko smaigalys – neri ant kabliuko savotišką riestainį. Pastarasis variantas geriau tinka meškeriojant smulkmę, nes didelei žuviai tai atrodo įtartinai. Nors kartais iš bėdos gelbsti ir toks būdas.

Taip pat padeda ir ant atskiro pavadėlio virš avižėlės pririštas paprastas mažytis kabliukas. Kartais virpink nevirpinęs avižėles, bet net ir stambiosios kuojos čiumpa tik tą papildomą kabliuką su viena trūklio lerva arba „dzikeliu“.

Bemasalinėmis avižėlėmis, kai kuojos ima visiškai žiovauti, gaudai tarsi spiningaudamas – keiti jas ir žiūri, kuri tądien bus geresnė. Aišku, yra tam tikri avižėlių formų prioritetai, bet yra ir mažyčių niuansų, kurie tokiais atvejais būna netgi labai prasmingi.

Kalbu apie ant kabliuko sukabintus kembrikėlius, plastikinius ar keraminius rutuliukus. Jų spalvinė gama plati, deriniai būna irgi įvairūs, tad kartais kimba ant vienų, kartais – ant kitų, sunku atspėti. Jei ešerius labiausiai gundys raudoni, vyšniniai, oranžiniai, salotiniai „papuošimai“, tai vangios kuojos mieliau griebs avižėles su, tarkim, juodu ir baltų kembrikų deriniais.

Avižėlių animacija, jei žuvauji su nuogu (kembrikai ir rutuliukai nesiskaito) kabliuku, irgi varginantis darbas. Galimi du variantai, kada kuojos būna labai vangios. Įdomiausia, kad abu jie yra visiškai priešingi.

Pirmasis, kai avižėlę virpini labai smulkiai ir darai itin ilgas pauzes. Antrasis, kuomet avižėlės judesiai plastiški, labiau akcentuoti į pakėlimus ir nuleidimus. Beje, pastarasis variantas našus ir žuvaujant su uodo trūklio lervomis, paprastai tada kuoja griebia palengva besileidžiančią avižėlę.

Aišku, avižėlės judesiai turi būti ritmiški, nuleidimų ir pakėlimų seka vienoda, pauzės nuolatos išlaikomos irgi tokio paties ilgio. Žodžiu, bet kas ir bet kaip nepažuvaus, reikia „atmušti“ ranką, nes paprasčiausiai nesugundys mieguistos kuojos ir tik nervinsis bežiūrėdamas, kaip seni „vilkai“ sėkmingai gaudo žuvis.

Taip žuvaujant reikėtų turėti pasiruošus skirtingas meškerėles, kadangi norint sėkmingai virpinti avižėlę pirmuoju būdu, teks naudoti trumpesnius ir standesnius sargelius. O ir pati meškerėlė tankiam masalo virpinimui geresnė su trumpesniu strypeliu. Antruoju atveju patogesnė standartinė ar net ilgesnė meškerėlė, kurios sargelis minkštesnis, ilgesnis.

Paprastai žieminės meškerėlės daugmaž vienodos, jos būna apie 25 cm ilgio. Todėl kai kurias meškerėles tiesiog perdirbu pakeisdamas jų strypelius trumpesniais. Nors įrankis kiekvienam žvejui, suprantama, yra įpročio reikalas, kiekvienas turi ir savitą bemasalinių avižėlių virpinimo techniką.

Kuojas tvenkiniuose ir ežeruose jaukinti patartina visada. Būna dienų, kada vangumas visgi ima viršų ir žuvys tingi paplaukti į šoną kelis metrus ragauti prievilo. Bet ir tada, radus gerą eketę, nieko blogo nenutiks, jei įbersi saują džiūvėsių ar vis pašersi žiupsneliais uodo trūklių, musės lervučių.

Paprastai tokiose vietose, kur yra stambios kuojos, ešeriai nesilanko, nebent priviliosi kokį didesnį plakį arba karšį, pūgžlys pasitaikys retokai. Mažesniuose gyliuose, kur daug smulkių kuojų – taip, tada uodo trūklio lervos gali prišaukti ir „degtukinių“ ešeriukų, ir būrį pūgžlių.

Didesniame gylyje, kada meškeriojame tvenkinyje ir juntama srovė, jaukinama taip, kad masalas gulėtų dugne, bet nesiskleistų. Šiuo atveju reikalinga ir šėryklėlė. Ežere ji nebūtina, kaip ir gaudant kuojas iki 3 m gelmėse. Būna, kad kuojos ir šalčiausiuoju metų laiku pakyla gana aukštai nuo dugno, tačiau tai labiau būdinga mažesnėms šios rūšies žuvims.

Kaip jau esu rašęs, kuojos ežeruose kitąsyk gana smarkiai migruoja, jei tik užsimano ėsti. Tada derėtų turėti išsigręžus keletą ekečių skirtinguose gyliuose, kur beriamas jaukas, skylės viena nuo kitos kartais būna tolokai, kadangi šios žuvys mėgsta gana lygų dugną.

Visgi stambiausias kuojas viduržiemyje paprastai sugundydavau senoviniu būdu, kai naudodavau paprastą plūdinukę. Žvejoti poledine plūdine yra keletas būdų, taikomos ir skirtingos sistemėlės, žodžiu, dar daug galima papasakoti apie žieminę kuojų žvejybą.

Romualdas Žilinskas