Upių sraunumose su sbirulino plūde
Nors sbirulino plūdės žūklės „padangėje“ pasirodė jau gana seniai, tačiau bent jau Lietuvos spiningautojai jas naudoja retai. Šio reiškinio priežastys nėra aiškios, bet, manau, daugelis žvejų paprasčiausiai nežino, kur ir kaip tokias plūdes pritaikyti. Visgi šie itališki daikčiukai turi unikalių savybių ir tam tikrais atvejai palengvina spiningavimą, apie tai šiame straipsnyje ir norėčiau pakalbėti.
Visų pirma trumpai užsiminsiu apie šių plastikinių plūdžių išvaizdą ir plūdrumą vandenyje. Sbirulino plūdės gaminamos iš specialaus plastiko, ore sveriančio gerokai daugiau nei vandenyje, jų pagalba galima žymiai toliau užmesti smulkius ir lengvus masalus. Daugelis jūsų pasakys, kad tam pakanka paprasčiausio švino.
Būsite teisūs, tačiau tik tada, kuomet kalba eina apie dideles gelmes. Tarkim, užkabinsime 15–20 g švininį gramzdą, o žemiau jo – nedidelį riperį, ir šveisime iš visų jėgų į upės vidurį. Visa konstrukcija pasieks reikiamą tikslą, bet kas toliau? Ką daryti, jei toje vietoje yra vos metras gylio?
Beveik neabejoju, kad toks svarelis kaipmat įstrigs į šalia esančią akmenų sangrūdą ir teks atsisveikinti su visa sistemėle. Išeitis yra ir būtent ją siūlo italai, kalbu, suprantama, apie sbirulino. Pavyzdžiui, imame 8 g tokio tipo plūdę, ją deriname su spininginiu masalu. Reikia atminti, jog vandenyje ji tesvers 1,2 g ir bus nepamainoma sekliuose telkinių ruožuose.
Kritiniams atvejams
Sbirulino plūdžių yra įvairiausių dydžių, svorių ir net spalvų, gali būti plaukiančios ar skęstančios, tad jas galima pritaikyti spiningaujant netgi jūros priekrantėse. Tačiau aš apsiribosiu tik nedidelėmis ir permatomomis, nes, spėju, mūsų žuvys gali baidytis ryškesnių plūdžių ir ignoruoti siūlomą masalą.
Beje, sbirulino kai kam gali pasirodyti pagamintos iš stiklo, bet jau minėjau, kad tai – specialus kietas plastikas. Pačios plūdės išvaizda ganėtinai paprasta, nėra jokių atsikišusių detalių: plonas tuščiaviduris vamzdelis, skirtas valui praverti, ir atitinkamo dydžio plastikinis slyvutės formos korpusas.
Jau dabar galite pradėti gaudyti šiuo plastikiniu daikčiuku, visgi vasarą jis praverčia labiausiai. Manau, verta apžvelgti sistemėlių rišimo būdus ir pačias sistemėles, kad nusipirkę sbirulino žinotumėte kaip su ja elgtis.
Šios plūdės pritaikomos įvairiapusiškai: sekliuose, žolėmis apaugusiuose ežerėliuose gaudant lydekas, ešerius, upėse viliojant salačius ar šapalus, jūros priekrantėje meškeriojant vėjažuves ar net lašišas. Visgi, mano nuomone, perspektyviausia ir racionaliausia pradėti eksperimentuoti didžiosiose mūsų upėse: Nemune, Neryje, Šventojoje. Ypač sekliuose ruožuose ir akmeningose rėvose.
Parinkime konkretų pavyzdį: vidurvasaris, saulė kepina negailestingai ir upių vanduo pasiekia kritinę temperatūros ribą, nusenka. Visos žuvys, taip pat ir plėšriosios, ima vengti priekrančių, nes ten per šilta, mažai deguonies ir daug augalijos. Salačiai, šapalai, meknės užsiima „kovines“ pozicijas ties upės viduryje esančiomis akmeningomis sraunumomis, kur teka vėsesnis ir daugiau deguonies turintis vanduo.
Blogiausia, kad taip toli nusviesti galima nebent vartikles, pilkerius, pjautines blizges ir vos vieną kitą voblerį, kuris tikrai nebus labai mažas. Deja, plėšrūnės tokiu metu dažnai pageidauja smulkaus masalo, kuris joms primena mailių. Štai dabar ir praverčia sbirulino plūdės.
Galima rišti taip, galima ir kitaip
Spiningaujant su sbirulino labai svarbu surišti tinkamas sistemėles, kitu atveju užmetant viskas susipins arba žuvys baidysis papildomo balasto.
1 pavyzdyje matome klasikinį rišimo būdą. Pervėrus plūdę kiaurai, prie pagrindinio valo rišamas suktukas. Prie jo – 60–100 cm valo atkarpa, prie kurios rišamas vilioklis. Nebūtinai guminukas, kaip pavyzdyje, tarkim, vobleris naudojamas netgi dažniau. Galiu išsyk pasakyti, kad sunku atitaikyti reikiamą pavadėlio ilgį, kad pastarasis metant neapsisuktų apie pagrindinę giją.
Čia daug kas priklauso nuo plūdės masės ir nuo naudojamo masalo tipo. Pavyzdžiui, vobleris savo trišakiais gana dažnai pagauna valą, o silikoninis vilioklis, ypač pamautas ant galvakablio, gerokai rečiau.
Kad svarelis neslankiotų valu, jį užfiksuoju mažu švino rutuliuku. Visą sistemą ant pagrindinio valo (juk įmanoma spiningauti ir monofilamentiniu, anksčiau kitaip ir nebūdavo) galima tvirtinti tiesiogiai be suktuko, tačiau įsikirtus masalo kabliukui į kliuvinį, turėsite bėdos, nes gija gali nutrūkti nebūtinai pačiame gale.
Kitas rišimo būdas taikomas tada, kai norima spiningauti muselėmis ar nedideliais strymeriais. Tam imame fluorokarboninį valą ir jo gale padarome didelę kilpą. Ją perkerpame žirklėmis taip, kad būtų du maždaug 20 cm ir 70 cm ilgio laisvi valo galai. Prie ilgesniojo tvirtiname sbirulino plūdę, o prie trumpesniojo – pasirinktą vilioklį. Taip žuvaujant pasiteisina ir dar vienas papildomas šoninis pavadėlis su kitokio masalu (2 pavyzdys).
Žūklaujant šia sistemėle puikiai tinka tiek didesnės muselininkų naudojamos dirbtinės muselės, tiek paties pasigaminti „šedevrai“ iš įvairių plunksnų, siūlų ir panašiai. Derėtų priminti, kad salačių tokiu būdu gaudyti negalima, tai draudžia taisyklės, bet ant papildomų vilioklių neprastai kimba ir šapalai, meknės, netgi stambūs ešeriai.
Pats žvejybos būdas nesudėtingas ir greitai įvaldomas. Po užmetimo nesvajojame, o iškėlę spiningo viršūnėlę aukštyn gana energingu tempu sukame ritės rankenėlę. Svarbu, kad pati plūdė nepradėtų čiuožti vandens paviršiumi. Gaudant antrąja sistemėle gana daug laimikių musele susigundo tada, kai muselė iškilusi virš vandens, jį vos liečia, o plūdė būna vandenyje. Tai pasiekti tikrai nelengva, ypač kada didelis atstumas tarp žvejo ir masalo. Įvairūs trūktelėjimai spiningu ne itin veiksmingi, nes tada dažnai sistemėlė susipina arba žuvys paprasčiausiai ima įtarti klastą.
Avižadrėbiui skirti spiningai netiks
Spiningaujant šiuo būdu vertėtų turėti tvirtą ir ilgą (3,0–3,5 m) greitos arba labai greitos akcijos kotą, ne su jautria klijuota viršūnėle, nes tokia gali lūžti. Užmetimo svorio diapazonas įvairus, kadangi galima naudoti ir įvairios masės plūdes, visgi geriau galingesnis, maždaug iki 25–30 g testo kotas. Tokiu įrankiu jau galima be baimės svaidyti masyvesnes plūdes ir mažą lengvą masalą užmesti itin toli. Valo diametras, stiprumas priklauso nuo sbirulino plūdės svorio, čia panaši situacija kaip ir su spiningu.
Viskas būtų puiku, paprasta, tačiau žuvys įtarios ir ne visuomet griebia taip pateiktą masalą. Pasitaiko atvejų, kuomet šapalas arba salatis tik pagarbiai atlydi siūlomą vilioklį iki žvejo kojų ir atsitraukia. Tuomet svarbus netikėtumo veiksnys. Jeigu masalas pateikiamas taip, kad žuviai nėra kada dvejoti, čiupti jį ar ne, pastaroji vilioklį stveria su dideliu azartu.
Todėl tenka ieškoti įdomesnių vietų: upės viduryje esančių stambių akmenų, šalia kurių masalas traukiamas greitu tempu, ilgų akmeninių rėvų slenksčių ir panašiai. Spiningaujant visiškai „lygioje“ vietoje plėšrūnai dažniausiai užkimba tada, kai tik guminukas ar vobleris tekšteli į vandenį.
Jei kalbėtume apie konkrečių masalų pasirinkimą, bent jau aš patarčiau naudoti silikoninius vilioklius, voblerius arba museles. Sukriukės tinka mažiausiai, nes itin dažnai persimeta per valą. Dėl manevravimo spiningu (siekiant masalą pravesti pro konkrečią vietą) ir greito tempo tokios blizgės bet kokį valą susuka taip, kad šis bematant susipainioja.
Aš itin dažnai žuvauju 3–4 cm dydžio guminukais, kuriais susigundo pakankamai stambios įvairių rūšių plėšrūnės. Jų spalvos dažniausiai natūralios: pilkšva, perlamutrinė, balta. Plieskiant kaitriai saulei sėkmę gali atnešti salotiniai, geltoni silikoniniai masalai. Vobleriai geriausiai tinka su stačiai įstatytais liežuvėliais – pastarieji neria negiliai ir nesikabina už dugno.
Tikrai rekomenduoju išbandyti tokį spiningavimą, nesigailėsite. Žinoma, jei teisingai susirišite sistemėlę, bet apie tai jau sakiau...
Nerijus Rimkūnas
