Tvenkinių sterkai įpusėjus rudeniui
Mėgstantiems gaudyti sterkus spalis ir lapkritis yra bene produktyviausi mėnesiai. Tiesą sakant, šie plėšrūnai masalus kitąsyk neprastai čiumpa net ir vidurvasarį, bet aktyviau – tik retsykiais ir veikiau naktimis. O dabar jų kibimas tampa daugiau arba mažiau tolygus, paros metas irgi beveik neturi reikšmės.
Paprastai mano straipsniai būna apie tekantį vandenį, bet šį sykį pakalbėsiu apie tvenkinių sterkus. Kuo šie plėšrūnai skiriasi nuo gyvenančių ežeruose?
Kada po vandeniu prasideda ruduo
Suprantama, sterkai tokie patys, čia tikrai ne kokia nors nauja jų rūšis. Tačiau vandens telkiniai gana skirtingi, nes juk tvenkinys yra dirbtinis darinys, kuriame vanduo ištvino, sustojo pastačius užtvanką. Dėl šios priežasties tvenkinių dugno reljefas visiškai kitoks nei ežeruose, jis labiau raižytas, yra daugiau įvairių kliuvinių, kas kitąsyk smarkiai apriboja naudojamų masalų pasirinkimą bei jų pravedimo techniką.
Kita vertus, tvenkinius galima laikyti tik pusiau stovinčio vandens telkiniais, nes ties užtvindytomis upelių ar upių vagomis vanduo gali gana juntamai judėti, ypač tai pastebima žemesniuose jų sluoksniuose.
Paprasčiausias pavyzdys būtų Kauno marios, kurios taip pat yra didelis tvenkinys. Tačiau jis yra išskirtinis, todėl apie Kauno marias vertėtų rašyti atskirą rašinį.
Kad vėstant vandeniui visos žvynuotosios traukiasi į duobes žino net pradedantieji meškeriotojai, šią šablonišką frazę galima rasti praktiškai visuose rašiniuose, jei jie rašomi apie žuvų žūklę rudenį. Tačiau kur toji rudeninio atvėsimo riba, sunku pasakyti, nes ne visi vandens telkiniai vienodi.
Visgi, mano nuomone, kada vandens temperatūra nukrenta iki 12–13 °C jau galima tvirtinti, jog bet kuriame telkinyje yra rudeninė „atmosfera“. Tai reiškia, kad žuvys praktiškai be jokių nukrypimų gyvena rudeniniu ritmu ir sulig dar labiau vėstančiu vandeniu traukiasi vis giliau ir giliau...
Apie vasarą straipsnio pradžioje užsiminiau neatsitiktinai, kadangi tokiu metų laiku sterkai tarsi išsibarsto po tvenkinį, nesigrupuoja labai dideliais būriais. Jie veikiau plauko būreliais, kuriuose dažniausiai yra daugmaž vienodo dydžio egzemplioriai. Aišku, kuo smulkesni bus plėšrūnai, tuo jų pulkas bus skaitlingesnis.
Praktiškai bet kokio dydžio sterkai šiltuoju metų laiku dažnai keičia maitinimosi gylius, aktyviai plauko po telkinį ir aptikti juos gana sudėtinga. Atrodytų, kad tada kaip tik jie turėtų gerai kibti. Tačiau taip nėra dėl paprastos priežasties – juos sunku aptikti, o aptikus – niekada nesi tikras, kad rytoj toje pat vietoje vėl rasi plėšrūnus. Žinoma, jei tvenkinyje sterkų būtų devynios galybės, tuomet tokia problema nekiltų.
Giliai, giliau, dar giliau...
Atvėsus vandeniui iki minėtos rudeninės atžymos, sterkai paskui besiruošiančias žiemoti žuvis vis labiau leidžiasi į gelmę, sudaro vis gausesnius būrius, kur gali būti ir „neimamo“ dydžio blausiaakių ir pakankamai svarių plėšrūnų. Bet pačių didžiausių vargu ar rasite, jie net ir rudenį stengiasi laikytis nuošaliau, paprastai po vieną.
Kita vertus, rekordinio dydžio sterkų yra nedaug, tad nenuostabu, jog jų retai ir pagaunama. Paprastai žvejai, aptikę sterkų pulką (apie „nelegalus“ dabar nekalbu), juos ir žvejoja, niekas nerizikuoja staiga nutraukti gerai kimbančių žuvų žūklės dėl laimikio, kurį surasti sunku, o suvilioti irgi vargu ar pavyks. Turbūt supratot, kad turiu omenyje tuos didžiausius...
Įdomiausia, kad rekordinius sterkus paprastai sugundo arba tie žvejai, kurie stengiasi tik juos ir tegaudyti, arba didelės šios rūšies žuvys pakliūva visiškai atsitiktinai. Absoliuti dauguma spiningautojų, ką ir sakiau, tenkinasi nuo kilogramų iki dviejų sveriančiais egzemplioriais. Beje, tai liečia ir labai patyrusius žūklautojus.
Paprastai iki rugsėjo pabaigos (neatmetu galimybės, kad net ir šių metų spalio pradžioje) sterkai vis dar blaškosi po tvenkinį, juos dienos metu gaudysime, tarkim, 10–12 m gylyje, o naktį – vos 4–5 m gelmėje. Bet vėliau taip nebus.
Atšalus vandeniui jie vis dažniau tupės dar bent 3–5 m giliau, nei tai buvo rugsėjį. Aš dabar kalbu neapibrėžtai, nekonkretindamas tvenkinių, nes tokių gelmių kai kuriuose tvenkiniuose galbūt apskritai nėra. Visgi orientaciniai galiu pasakyti, kad prasidėjus tikrajai rudeninei žūklei, šie plėšrūnai lindės giliau nei ligi tol, o jų išėjimai į seklesnius ruožus taps vis retesni, kol visiškai baigsis.
Kadangi gilių šiems plėšrūnams tinkamų vietų, duobių tvenkiniuose paprastai būna ne tiek ir daug, antroje rudens pusėje sterkus rasti bei sugundyti tampa kur kas paprasčiau.
Bet tai liečia žūklę iš valties, nes bandant gaudyti sterkus tvenkiniuose nuo kranto vargu ar juos pasieksite – paprasčiausiai nenumesite masalo iki tinkamos gelmės. Nors vėl teks kartotis – tvenkinys tvenkiniui nelygus, gal kokiame nors iš jų galėsite sėkmingai žuvauti įsibridę arba net nesušlapinę kojų. Bet žuvų paieška, jei nesi to vandens telkinio žinovas, žuvaujant nuo kranto bus sudėtinga.
Plaukiojant valtimi – kas kita, nes echolotas rodys žuvų sambūrius gelmėse, o tai jau gana patikimas ženklas, kad ten yra ir sterkų. Iš principo, netgi nelabai svarbu, kokios rūšies žvynuotųjų tas būrys, daug galimybių, kad šalia sukiosis ir šie plėšrūnai. Vasarą yra kitaip, nes, tai gali būti, tarkim, tik karšių ar kuojų tuntas, sterkai plaukios kur nors kitur.
Kita vertus, tvenkinio giliausios vietos paprastai yra jo vagoje. Tik retais atvejais galima aptikti labai gilių duobių, kurios bus nutolusios nuo vagos. Tai normalu, žinant, kaip susiformavo tvenkinys. Turbūt nereikia net aiškinti, kad ir žuvys dažniausiai „bazuosis“ šalia vagos, nors ji nebūtinai bus ties pačiu tvenkinio viduriu.
Taip pat nereikia manyti, jog sterkai lindės pačioje vagoje. Jie paprastai glaudžiasi ties jos šlaitu, nors nusileidę gana žemai. Reikėtų paaiškinti išsamiau...
Tai visgi, kur tie sterkai?
Jei pažiūrėsime į upę ar didesnį upelį, pamatysime, kad jo krantai priešingose pusėse dažniausiai būna labai nepanašūs: vienas – statesnis, o kitas – lėkštesnis. Dugnas į vandenį ties tais krantais leidžiasi irgi analogišku principu, reiškia, kad vienoje pusėje upė ar upelis gilėja pamažu, o kitoje – staigiai.
Dabar įsivaizduokite, kad krantai, priekrantė, žodžiu, visas upelis atsidūrė giliai po vandeniu. Jo vaga tapo tvenkinio vagos giliausia vieta. Reiškia, kad tvenkinio vagos šlaitai bus ten, kur kažkada upės ar upelio dugnas leidosi į buvusią jų vagą. Iš principo niekas nepakito, skirtumas tik tas, jog dabar tvenkinio vagoje yra gerokai giliau, nei tai būtų neapsemto upelio ar upės vagoje.
Tačiau laikui bėgant buvusi upelio vaga tvenkinyje uždumblėja, toks procesas yra neišvengiamas. Todėl dabar tvenkinio vaga tapo lygesnė, praktiškai ji yra visas buvęs upelis. Bet tvenkinio vagos šlaitai vis tiek išliks nevienodo nuolydžio, kodėl – minėjau šios pastraipos pirmame sakinyje.
Visa tai aiškinu tam, kad suprastumėte, kas apskritai yra tvenkinio vaga, kaip daugmaž ji atrodo.
Bet kurios rūšies žuvys, ypač smulkesnės, mieliau rinksis ties nuolaidesniais jos šlaitais, nes juose taip pat bus dar ir papildomų pagilėjimų ar kalnelių. Tegul tie grunto nelygumai ir nedideli, lyginant su bendru vandens telkinio gyliu, bet pakankami tam, kad ten žvynuotosios galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų.
Kita vertus, žuvų būriams čia lengviau keisti dislokacijos vietas, kuomet žvynuotosios nenori leistis į daug didesnę gelmę arba kilti gerokai aukščiau, nes dugnas ties tokiais šlaitais kinta nuolaidžiai. Sterkai šias vietas ypač mėgsta, faktiškai čia yra jų geriausi medžioklės plotai antroje rudens pusėje.
Skaitydami straipsnį veikiausiai pastebėjote, kad išskyriau labai didelius sterkus ir sakiau, kad jie paprastai laikosi atokiau nuo savo gentainių. Todėl rekordiniai egzemplioriai dažniausiai rinksis priešingą vagos šlaitą. Išsyk kils klausimas: o ką jie ten veiks, jeigu dauguma žuvų sukinėjasi ties lėkšta šlaito puse?
Nereikia galvoti, kad statesnis vagos kraštas yra lyg kokia namo siena. Ten taip pat bus nelygumų, dugno aikštelių, nors jų plotas ir nedidelis. Ties statesniu šlaitu visada laikosi stambesnės žuvys, vėlgi nereikėtų išskirti ir taikiųjų. Aišku, jų būriai menkesni, negausūs, tačiau didelis sterkas gviešiasi ir stambesnės aukos. Vasarą jis neatsisako ir visai smulkių žuvų, bet rudeniop didžiojo sterko prioritetai keičiasi.
Nors tą patį galima pasakyti apie daugumą plėšrūnų. Kita vertus, sterkai iki poros kilogramų savo meniu keičia tik dalinai, jie kaip ir šiltesniu metų laiku labiau linkę pulti nedideles žuvis arba jų jauniklius. Turint omeny, kad tie jaunikliai iki rudens paaugo, natūralu, jog dabar sterkai suryja daugiau didesnių žuvų.
Na, o apie sterkų žūklę, jiems tinkamiausius masalus, teks rašyti jau kitą straipsnį.
Romualdas Žilinskas
