Tik per dantis... Puolimo kampas
Veikiausiai pasirodys keistas straipsnio pavadinimas, tačiau spiningautojui posakis „tik per dantis“, juolab su daugtaškiu, kuris šiuo atveju pabrėžia nebaigtą sakinį, o žvejui – veiksmą, daug ką pasako. Reiškia, kad žuvis griebė masalą, meškeriotojas kirto, bet nesėkmingai.
Nors ir kalbėsiu apie spiningavimą, bet meškerioju dar ir plūdine bei dugnine meškere, lygindamas žūklės būdus galiu pasakyti, kad gaudant su plūde įmanoma per visą dieną nepražiopsoti nė vieno kibimo ir pakirsti žuvis tik sėkmingai. Žvejojant dugnine meškere vargu ar pavyks išvengti „tuščių“ pakirtimų, upėje – nedaug galimybių, o žuvaujant spiningu tai nutiks dar dažniau.
Kita vertus, diena dienai nelygi. Būna, kad spiningaujant voblerį ar guminuką plėšrūnės (ir net ne vienos rūšies!) čiumpa labai godžiai ir visos be išimties pasminga ant kabliuko, bet pasitaiko, jog net ir dažnokai kimbant namo grįžti be laimikio – žuvų pakirsti nepavyko, geriausiu atveju – viena ar dvi buvo užkibusios ir betraukiant nusipurtė. Ypač apmaudu, kai per visą dieną pavyksta suvilioti vos vieną žvynuotąją, tačiau tik suvilioti, kadangi žvejys puikiai jautė jos kibimą ir, dideliam jo nusivylimui, jos nepavyko pakirsti. Kadangi jau pradėjau vardyti įmanomus nesėkmingų pakirtimų variantus, tai nereikėtų užmiršti ir tokių, kai spiningautojas netgi nejunta, kad žuvis kėsinasi į jo masalą.
O juk ji iš tiesų atakavo traukiamą vilioklį, ir tai patvirtins ant voblerio šono arba galvakablio galvutės paliktos lydekos dantų ar sterko ilčių žymės. Su bedančiais plėšrūnais šiuo atveju yra sunkiau.
Beje, itin dažnai taip nutinka velkiaujant, nes žvejys gali net nelaikyti rankoje koto, o jei ir laiko, tai žuvies kibimą dažnai supainioja su voblerio arba guminuko bakstelėjimu į dugną, kliuvinį, praplaukiančio šapo atsimušimu į valą, nors pasitaiko, kad kibimo visiškai nejunta.
Šiek tiek apie „kosmosą“
Pirmiausiai galbūt reikėtų panagrinėti kodėl tų žuvų nesiseka pakirsti, o jau tada bandyti ieškoti išeičių iš susidariusių situacijų. Garantuoju, kad visuose žvejybos žinynuose jūs rasite nuorodą, jog upėse žuvys stengiasi laikytis atsisukusios prieš srovę. Plėšrūnės – ne išimtis.
Logiškiausia tokiu atveju joms reikėtų masalą pateikti taip, kad jis plauktų skersai tėkmės arba prieš srovę, kadangi vedamą priekiu į plėšrūnę vilioklį bus nepatogu pulti. Be to, ir dauguma masalų sukonstruoti taip, kad žuvį lengva pakirsti tik tada, kai ji tą menamą auką čiumpa iš uodegos pusės arba iš šono.
Galbūt vobleriai (plačiąja prasme, nevardysiu visų jų rūšių) yra šiokia tokia išimtis, nes dažnai turi du ar net tris kabliukus, kurių vienas arba du yra arčiau vilioklio galvos. Bet paprastai net ir tai negelbsti, jei grobuonė puola masalą iš priekio.
Kalbant apie voblerius ir apie visus kitus spininginius vilioklius, mažai kas žvejoja traukdamas šiuos masalus pasroviui. Nesakau, taip gaudoma, ir kartais gana sėkmingai, kitąsyk grobuonės kimba vilioklį traukiant tik pasroviui, visgi dažniau bet kokios rūšies dirbtiniai masalai vedami skersai srovės arba prieš ją.
Deja, toks traukimo principas nuo meškeriotojo nepriklauso, tai diktuoja žūklės sąlygos tekančiame vandenyje, nes anksčiau ar vėliau vilioklis, jei jis yra užmestas toliau nuo spiningautojo, bus vandens atneštas į tokią padėtį, kad jį teks traukti prieš srovę.
Na, gal čia aš šiek tiek perlenkiau, kadangi kalbėti apie užmestą masalą, kurį anksčiau ar vėliau tėkmė nuneš taip, kad teks jį pasitempti prieš upės srautą, galima tada, kai jis užmetamas skersai tėkmės arba kažkokiu kampu tėkmei. Yra variantų, kaip įmanoma vesti tik pasroviui. Tarkim, išsirinkus kranto iškyšulį, iš valties, įsibridus. Tada masalą galima netgi mėtyti į kranto pusę ir traukti pagal tėkmę.
Kita vertus, pasroviui traukiami kai kurie spininginiai masalai dirba visai kitaip. Netgi, sakyčiau, dauguma jų, mažiausiai toks krypties keitimas įtakos beliežuvius voblerius, t. y. vilioklius, kurie faktiškai neturi savo žaidimo braižo. O „liežuvingi“ vobleriai tuomet nirs giliau, žais ne taip agresyviai, sukriukes teks traukti greičiau, kad jos suktųsi, pastarosios irgi slinks arčiau dugno.
Neatmetu varianto, kad pakitę masalo judesiai irgi savaip įtakos kibimą, nes galbūt plėšrūnė nori ne taip agresyviai judančio ar greičiau plaukiančio to paties vilioklio ir dėl to čiumpa jį drąsiau. Kita vertus, juk masalo vedimo kryptis, regis, labai nepatogi plėšrūnių atakoms.
Tad visgi – kodėl taip yra tada, kai masalą traukiame pasroviui ir plėšrūnės jį atakuoja tik vedamą taip, bet ne kitaip? Paaiškinimas čia labai paprastas. Tačiau labiau teoriškai nei praktiškai. Nors nežinau, spręskite patys...
Tai, ką mes matome upės paviršiuje, gali gerokai skirtis nuo vaizdo po vandeniu. Įvairūs reljefo nelygumai, akmenys, šiekštai ir panašūs kliuviniai priedugnio zonoje gali pakreipti tėkmę netgi tokiu būdu, kad palei dugną bus santykinai rami vieta arba srovė suksis priešinga kryptimi – panašiai, kaip būna priekrantėje už dambų, iškyšulių, kai susidaro grįžtamoji tėkmė.
Dar daugiau. Skaičiau ne vieno hidrologo mokslinius darbus, apie tėkmių nevienalytiškumą. Upėje niekada nebūna tik paralelinių srovių, kurių, beje, greičiai irgi nevienodi, neretai net nesvarbu, kad upės atkarpa tiesi lyg styga ir dar suspausta, tarkim, betoninių krantinių. Tekančiame vandenyje susidaro vandens srautai, kurie yra savarankiški ir tarsi nepaklūsta jokiems dėsniams, nes jie teka skersai, kažkokiu kampu išilgai, sukasi ir pan.
Reikia turėti omenyje ir tą faktą, kad įvairios tėkmės visuose upės sluoksniuose koreguosis priklausomai nuo vandens temperatūros, vandens lygio, kritulių kiekio (tai kas kita nei tiesiog vandens lygis, nes gali kisti vandens sudėtis, jo tankumas), suprantama, vėjo krypties, stiprumo ir dar daugelio dalykų.
Kadangi kalbu apie tėkmę įvairiuose vandens sluoksniuose, tai reiškia, kad to mes dažnai nė nematome. Iš tiesų visi tokie reiškiniai, ką jau minėjau, paaiškinti mokslininkų, bet gal nelįsim į fiziką, kur nagrinėjamas skystos terpės būvis, tekėjimas ir panašūs dalykai, nes nebaigusiems atitinkamų studijų tai bus „kosmosas“.
Tarkim, ką jūs atsakytumėte, jei aš teigčiau (remdamasis hidrologais), jog upės paviršius yra gaubtas – įlinkęs ties viduriu arba viduryje turi nedidelį kalnelį? Juk mes neretai vaizdžiai išsireiškiame, kad nevėjuotą dieną upės paviršius lygus it stiklas, nors, aišku, kad neturime omenyje sūkuriukų ar paviršinio srovių raibuliavimo už akmenų ir pan. Taip kalbam bendrąja prasme, tačiau net ir tas palyginimas nėra teisingas.
Gal netęsiu, nes jau nukrypstu nuo temos, tik akcentuosiu, jog gali būti taip, kad tėkmė po paviršiniu mums regimu vandens sluoksniu bus nukreipta skersai upės, gal net kažkurioje jos dalyje suksis priešinga kryptimi ir žuvys taikysis prie šių sąlygų. Beje, tai gali būti paaiškinimas, kodėl vienoje upės atkarpoje, kuri, regis, niekuo nesiskiria nuo kitų, yra daugiau žvynuotųjų.
Ties upių posūkiais, susiaurėjimais ir praplatėjimais visada būna tėkmių maišalynė ir tai labiausiai įtakoja staiga pakitęs pagrindinio vandens srauto greitis (nuolydžio kampas), kryptis, krantų reljefas. Ten savotiškos perturbacijos vyksta visame vandens tūryje, tad ir plėšrūnės pasirinks veikiausiai kitokią poziciją savo išpuoliams. Ir, reikia manyti, patogią, nes tokiose vietose visada gausiau grobuonių, o ir apskritai žuvų.
Keletas variantų „įtikinti“ plėšrūnę
Ežeruose, atrodo, viskas daug elementariau – mėtyk iš valties masalą skersai išilgai ir nesuk sau galvos, nes anksčiau ar vėliau jis praplauks pro plėšrūnės nosį taip, kad jai bus patogu griebti, o žvejui – pakirsti. Gal taip, o gal ir ne.
Turėkite omenyje, kad, tarkim, ešeriai, sterkai ir netgi tos pačios lydekos dažnai medžioja prie dugno ir ypač mėgsta duobių šlaitus. Jų dėmesys tada yra sutelktas į seklesniąją šlaito dalį (jei plėšrūnė „tupi“ kur nors skardžio viduryje ar beveik duobės dugne), tad jei masalas bus traukiamas visada taip, kad jis plauks tik į gylį, o ne į seklumą, turėsite žymiai daugiau „tuščių“ kibimų.
Žinoma, jei apskritai plėšrūnės ryšis pulti vilioklį – gali būti, kad dvejos. Todėl spiningavimas ežeruose nuo kranto duoda gerokai menkesnius rezultatus nei gaudymas iš valties, o upėje, ypač braidžiojant, jie praktiškai mažai kuo skiriasi.
Ežeruose, kaip ir kituose vandens telkiniuose, labai svarbu susirasti optimalų masalo traukimui gylį. Jei, kaip minėjau, žuvų yra kur nors ties šlaito viduriu, joms geriausiai vesti masalą taip, kad vilioklis plauktų išilgai skardžio.
Šiuo atveju nėra labai didelės reikšmės, iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę. Na taip, kartais dėl skirtingo apšvietimo ar kokių nors dugno reljefo niuansų kibimo intensyvumas visgi skirsis, tačiau ne tiek, kiek gaudant upėje.
Tvenkiniuose viskas priklausys nuo jų tipo. Jei tas tvenkinys susidarė patvenkus kelis nedidelius upelius, čia nėra didesnės tėkmės, ji labiau juntama ties patvenktų upelių vaga ar vagomis, iš principo žūklė bus panaši kaip ežere.
Tačiau, tarkim, Kauno mariose masalo vedimo kryptis labai daug ką lems, ypač tada, kai žvejosite ties patvenkto Nemuno vagos šlaitais. Kai tik HE atidarys savo šliuzus, sterkai, ešeriai kaip mat pasisuks prieš srovę ir traukdami masalą pasroviui galite nesulaukti nė vieno kibimo. Neretai velkiautojai tokiais atvejais net negaišta lako ir neeikvoja kuro – numatytą vandens telkinio atkarpą „apgaudo“ tik plaukdami prieš tėkmę.
Kalbant apie puolimo kampą, reikėtų paminėti dar vieną svarbų niuansą. Tarkim, gaudote nuo kranto ir kažkurioje vietoje masalą bandė čiupti lydeka, tačiau nesėkmingai. Ji arba „gavo per dantis“, arba netgi nesugriebė vilioklio.
Tada galima bandyti paėjėti keliolika metrų prieš tėkmę arba pasroviui ir bandyti vesti tą patį vilioklį pro kibimo vietą, bet iš kitos pozicijos. Neretai toks manevras būna sėkmingas – plėšrūnė nedelsdama sugriebia masalą.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kuo mažesniu atstumu yra užmestas vilioklis, kuo seklesnė vieta, tuo greičiau keisis masalo traukimo kampas. Kartais pakanka paeiti krantu vos kelis metrus, kad „įtikintumėte“ grobuonę atakuoti siūlomą masalą.
Patogus puolimui kampas gali turėti ir kitą prasmę, nei čia aprašiau. Kitąsyk tereikia vobleriui ar guminukui paplaukti kitu kampu, kad plėšrūnei jis atrodytų kažkuo patrauklesnis, t. y. panašesnis į tikrą auką. Tai gali lemti bendras telkinio apšvietimas, dugno fonas ar, jei tai upė, tėkmės kryptis, kuri savaip veikia vilioklio vibraciją. Na, čia vėl grįžtu prie to varianto, kur masalas traukiamas pasroviui ir prieš srovė – juk jo darbas, panirimo gylis abiem atvejais labai skirsis.
Kol kas kalbėjau tik apie vieną „tik per dantis“ atvejį, apie kitus skaitykite kituose straipsniuose.
Romualdas Žilinskas
