Tik per dantis... Ar būtina nedelsiant pakirsti?
Kuomet skaitau straipsnius apie žvejybą, kuriuose autoriai vaizdžiai aprašinėja spiningavimo eigą, nuolat susiduriu su posakiu „nedelsdamas pakirtau“. Dabar net bandau savo straipsniuose jo ieškoti – aha, aš irgi taip kartais rašau... Bet ar iš tiesų tas „nedelsimas“ visada reiškia sėkmę pakertant?
Čia norėčiau sugrįžti į praeitį, kada pas mus pasirodė pirmieji guminukai. Gal kas nors dar turite tokių, bet kad būtų firminėse pakuotėse? Jei taip, tai galbūt ant kai kurių rasite instrukciją, kaip šiais masalais naudotis. O ten veikiausiai bus parašyta, kad pakirsti reikia pralaukus 2–3 sekundes. Stebina?
Mane, atvirai pasakius, irgi, nes tiek laiko visiškai pakanka, kad lydeka arba sterkas spėtų susivokti, jog čia kažkokia guma, o ne tikra auka, ir vilioklį išspjautų. Bet iš tiesų taip dažniausiai nebūna. Mes spiningaudami tiesiog įpratome pakirsti „nedelsdami“, tai darome kone instinktyviai, automatiškai ir net nebandome elgtis kitaip. O galimas dalykas, kad tas skubus pakirtimas daro meškos paslaugą, kadangi žuvis nespėja giliau įryti vilioklio. Ir tai tiesa, nes žvynuotoji taip greitai, kaip mes įsivaizduojame, masalo nespjauna.
Gerai, jei nenorite tokių eksperimentų su paprastais guminukais ar vobleriais, tai pabandykite juos iškvėpinti dabar plačiai naudojamais specialiais plėšrūnėms skirtais kvapais – bus mažiau rizikos.
Pasakysiu tik tiek, kad tik atsiradus specializuotiems kvapams, kurie skirti plėšrūnėms, prie Nemuno nuolat susidurdavau su vienu spiningautoju, kuris be tų kvapų net spiningauti neidavo. Jo nuomone, lydekos, sterkai masalų tuojau pat niekada nespjauna iš gerklės, o pakvėpintus išlaiko nasruose dar ilgiau.
Beje, neretai šio žvejo laimikiai dažniausiai būdavo geresni nei maniškiai. Gal kvapų įtaka, gal meistriškumas...
Kad ilgesnė pauzė prieš pakirtimą (iki 3 s, geriau 1–2 s) kartais yra gerai, įsitikinau gaudydamas mikroguminukais karšius ir raudes.
Karšiai įdomiai kimba, jie griebia beskęstantį silikoninį „kirminėlį“ ir plaukia į šalį. Stuktelėjimo beveik nejunti, o tik matai, kad valas tempiasi į šoną. Tokiais momentais, kol neįgudau, visada sutrikdavau. Ir tas mano sutrikimas užtrukdavo bent jau porą sekundžių, nepaisant to, karšį visada spėdavau pakirsti.
Kuomet įpratau prie tokios plačiašonių kibimo manieros, bandžiau kirsti vos tik pamatydavau, kad valas slenka į šalį. O nauda?
Naudos – nėra, nes karšiui kabliukas neįsmigdavo į lūpas. Kai leisdavau jam ilgiau pagromuliuoti masalą – vėl viskas tvarkoje. Žvejodamas raudes tokių ilgų pauzių nedarydavau, tačiau visgi jei padelsdavau bent sekundę – rezultatai tikrai būdavo geresni.
Arba kitas pavyzdys. Kažkada buvau labai pamėgęs parabolinius spiningus, „karvės uodegomis“ vadinamus. Gaudydavau tada salačius, ešerius, aišku, pasitaikydavo ir lydekų bei sterkų. Naudodavau tik paprastą monofilamentinį valą, beje, gana tąsų, nes pastarasis buvo slidus, tvirtas (dėl to paties tąsumo) ir galėjau spiningauti plonesne gija, kuri leido toliau užmesti nedidelius lengvus voblerius.
Kadangi labai dažnai salačiai kibdavo toli nuo kranto, tai masalą mesdavau į Neries vidurį, o ties Kaunu ji pakankamai plati. Be abejo, traukiant voblerį tėkmė išlenkdavo valą.
Kadangi tokio tipo spiningas nėra jautrus, į kibimą sureaguodavau santykinai vėlai. Pakirtimas tokiu spiningu irgi nėra staigus, nes rankos mosto jėga į jo viršūnėlę perduodama tik po akimirkos.
Dabar sudėkite visus veiksnius: išlenktą tąsų valą, pavėluotą reakciją į kibimą, pavėluotą pakirtimą ir vėlgi lanku išlenktą tąsų valą, kuris, savo ruožtu, taip pat lėčiau perduoda pakirtimo jėgą. Manau, kad visas šis vėlavimas trunka iki kokių 2–3 s, jei lygintume gaudymą su kietesniu, standesniu kotu ir pintu arba bent jau netąsiu monofilamentiniu valu.
Įdomiausia, kad salačių pakirsdavau ne mažiau (o gal ir daugiau) nei žvejodamas visiškai kitokia įranga. Išvada – netgi šie žaibiška reakcija pasižymintys plėšrūnai masalo greitai neišspjaudavo.
Nuolat pabrėžiama smarkiai išpopuliarėjusių „valgomų“ guminukų savybė, kad jie savo kvapu ir skoniu geriau privilioja žuvį nei senesnės kartos mums įprastiniai silikoniniai masalai.
Galiu pasakyti, kad tai tikrai ne reklaminiai triukai, bet tiesa. Kita vertus, daug kas priklauso kokie tie dirbtiniai kvapai – daugiau ten organikos ar sintetikos. Pirmasis variantas neabejotinai geresnis.
Kažkada, kai tik atsirado pirmieji žiemai skirti dirbtiniai ir tokių kvapų prisodrinti „matiliai“, esu daręs eksperimentą – juos įmečiau į akvariumą su žuvelėmis. Ten plaukiojo ne kokios nors gupijos ar barbusai, o mūsų vandenų karosai, kuojos, netgi dugne buvo įsitaisęs vėžys.
Mano didelei nuostabai, visos žuvys ne tai, kad ragavo, kas reikštų – palaiko gerklėje ir išspjauna, bet rijo tas dirbtines uodo trūklio lervutes. Net vėžys, kurio uoslės ir skonio receptoriai geriau išsivystę nei žuvų, pasidavė apgaulei ir bandė ėsti dirbtinius masalus.
Išvada? Reiškia, kad spiningaujant tokio tipo guminukais pageidautina daryti pauzę prieš pakertant žuvį, o šiuo atveju – ir lydeką, kadangi visas šis straipsnių ciklas apie ją, – bus didesnė galimybė, kad kabliukas sėkmingai įsmigs į plėšrūnės gerklę.
Romualdas Žilinskas