Tą rytą prie Nemuno
Šįmet mano sterkų laimikiai ne kažin kokie. Šių plėšrūnų gaudymo sezonas dar tik prasidėjo, dar vasara, bet paprastai jau iki rugpjūčio vidurio dažniausiai galiu pasigirti pagavęs apie tuziną blausiaakių. Kita vertus, mažiau ir žvejojau, šitos vasaros karščiai nepalankūs sterkų žūklei. Bet pagaliau atvėso, palijo, vanduo susidrumstė, tad galima tikėtis rezultatų pagerėjimo, juolab labai knieti išbandyti naujus masalus.
Dažniausiai sterkus nuo kranto gaudau antroje dienos pusėje arba naktį, o velkiauju rytais. Tačiau šiandien elgiuosi priešingai – prie Nemuno esu dar neprašvitus. Žvejoju netoli miesto, galiu matyti Kauno žiburius. Oras tikrai ne iš tų geriausių, nes po vakarykštės ramios ir lietingos dienos, vakarop pakilo vėjas, kuris ir dabar lanksto medžius. Žinau vieną: jei naktis vėjuota ir paryčiui vėjas nė nežada rimti – gero kibimo nesitikėk.
Gal todėl ir spiningauju kažkaip atmestinai – mėtau masalus į juodą vandenį užmautus ant sunkaus galvakablio, kad vėjy kontaktą jausčiau, o mintys randasi visai ne čia. Tik rankos automatiškai atlieką džigavimui įprastus judesius: trys ritės apsukos, pauzė, spiningo viršūnėlės pakėlimas, pauzė ir vėl iš naujo... Žinoma, galima džigauti agresyviau, plastiškiau, be to spiningo lankstymo, čia jau kaip sumąstysi, koks silikoninis masalas, kokio svorio galvakablis ir panašiai – orientuojiesi pagal situaciją ir žuvų norus. O kokie tie norai – sunku spręsti, nes nė kibimo, veikiausiai jos reaguoja ne vien į orų kaitą, bet dar ir į mano nuotaiką.
Žūklavietė gili, netoli tilto, todėl ir šiekštų čia devynios galybės. Bet tose visokių akmenų ir betono gabalų kupinose duobėse tūno sterkai – jie tokias vietas mėgsta. Bėda ta, jog paprastai po žūklės grįžtų be kelių guminukų – daužai juos į dugną ir visada rizikuoji nutraukti. Tik atėjęs jau vieną Neptūnui dovanų palikau. Kuo sunkesniais galvakabliais gaudai, tuo daugiau masalų nutrauki. Bet dabar pasirinkimo neturiu – juk vėjuota...
Pradėjo brėkšti. Paėjau krantu toliau ties kita žinoma duobe. Čia nedidukas upės vingis, aukšti medžiai – užuovėja. Reikėtų lengvesnius galvakablius gal bandyti, nes ir Nemuno tėkmė mažesnė.
Imu „kulkas“. Taip aš taip vadinu tokius galvakablius, jie ne šrato formos, bet labiau primena kulką. Ant „kulkų“ kabliuko pamautas guminukas kitaip leidžiasi į dugną, riperį ilgai galima išlaikyti horizontalioje padėtyje ir žaisti aukščiau dugno, jo net nelietus. Aišku, pradžioje reikia tiksliai žinoti, kur yra tas dugnas, kad neplavinėtų guminukas sterkams aukštai virš galvų – pageidautina, jog masalo žaidimas vyktų 0,5–1,0 m horizontalėje virš grunto. Dabar jau reikia ir džigauti kitaip – daugiau tenka dirbti pačiu spiningu, o ne vien sukinėti ritės rankenėlę. Ją pasuki, bet tik sykį arba du. Ant 8 g „kulkos“ kabliuko maunu 7,6 cm Lucky John 3D Makora Shad Tail. Dar nebuvau šito masalo bandęs. Atrodo labai tikroviškai, nes 3D technologijos guminukui suteikia itin natūralią išvaizdą. Net akys įstatytos. Nemanau, kad sterkai iš akių savo aukas atpažįsta, bet man visai smagu žiūrėti, kada masalas primena tikrą žuvį. Nors gal ne, nes tikrų su šviesiai mėlynomis nugaromis nebūna. Tiesą sakant, nebūna jų ir pas tų masalų gamintoją, aš nusipirkau baltanugarius riperius. Ėmiau tokius ne šiaip sau – kad vėliau galėčiau jų kupras nudažyti kaip tik širdis geis. Beje, spiritinio rašiklio dažus nugarėlės sugeria puikiai. Gal specialiai Lucky John tokius gamino, kad pats nusispalvintum – šito nežinau.
Kodėl šviesiai mėlyna nugara? Todėl, kad apniukę, vanduo pasidrumstęs ir dar todėl, kad žinau šitos Nemuno atkarpos sterkų įgeidžius. Kada dar prietema, nesvarbu rytas ar vakaras, vietiniai blausiaakiai kažkodėl pageidauja būtent tokio atspalvio masalų nugarėlių. Apskritai visi melsvi atspalviai yra tinkami, kada darganota, lietinga, smarkiai apsiniaukę, ir kuo giliau, tuo tamsesni – daug metų žvejoju ir tuo įsitikinau ne kartą.
Bandysiu žuvauti kitaip. Juk sakiau, kad dabar reikėtų žaisti plastiškiau ir vos aukščiau dugno. Tačiau bet kokie riperiai netinka, nes pamauti ant lengvo galvakablio gerai animuoja tik tie, kurių uodegėlės plonos, ištęstos arba karpytos (tarsi suspaustos iš šonų, su ranteliais), o uodeginis „pelekas“ atlenktas stačiai masalo kūno ašiai. Dar ir silikonas turėtų būti pakankamai minkštas. Jei guminukas neatitiks šitų kriterijų – gali plaukti visai nevirpėdamas, nelankstydamas uodegos kaip koks pagaliukas. Lucky John 3D Makora Shad Tail iš tiesų tinka pagal visus reikalavimus. Pradžioje jo neužmečiau, bet patraukiau guminuką palei kojas. Žaidžia taip, kaip reikia, na, tikrai lyg gyva žuvelė.
Bežiūrint į tokį masalą net nuotaika pasitaisė. Dabar jau guminuką mėtau įsijautęs, nors čia, suprantama, nepažioplinėsi, reikia susikaupti, nes visai kitokie rankų judesiai.
Štai ir rezultatas – po kokių dvidešimties užmetimų ant kranto atsiduria kilograminis sterkas. Žiūrint į jo dydį galėtų sverti ir daugiau, bet ilgas lyg dešra. Sterko nasruose patogiai įsitaisęs tas akis išpūtęs guminukas, regis, spokso į mane ir sako: „Žvejok, žvejok, pagausi...“
Kodėl ne – bandysiu dar paspiningauti – prieš akis visa diena.
Romualdas Žilinskas
