Supaisysi tuos salačius... Pirma dalis
Apie salačius rašau daug. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – esu „upinis“ žvejys, o šie plėšrūnai gyvena upėse. Taip, yra ir ežerų, kur galima pagauti salačių, ir netgi rekordinio dydžio, bet tai jau išimtis iš bendros taisyklės. Antroji priežastis – paprasčiausiai mėgstu žvejoti šias žuvis.
Kažkada, kuomet dar niekas nė nesapnavo, kad galima bus mūsų upėse gaudyti lašišas ir šlakius, salačiai buvo tarsi jų pakaitalas. Ir tas gražus lietuviškas palyginimas, kad salatis yra gėlųjų vandenų lašiša, mano galva, net labai vykęs. Ne tik todėl, kad pilkanugariai plėšrūnai mėgsta srauniausias upių vietas, bet dar ir dėl to, kad salačių kibimas itin išraiškingas – taip „smeigia“ į masalą, kad net spiningas rankose sudreba. O ir priešinasi jie gana aršiai, nors, jei lyginsi su lašiša ar šlakiu, išsikvepia gana greitai.
Kad jau nuklydau į praeitį, norėčiau pasakyti, jog salačius dar ilgą laiką spiningavau paprastu monofilamentiniu valu, nors jau buvo atsiradęs ir pintas. Tai lėmė irgi dvi priežastys. Visu pirma, tuometinis pintukas dar gerokai nusileido dabartiniam pagal visus parametrus, o žvejojant salačius tolimas užmetimo nuotolis yra labai svarbus faktorius. Tad su paprastu vienagysliu 0,16–0,18 mm valu (gaudydavau be jokių pavadėlių) nusviesdavau masalą toliau nei su pačiu ploniausiu pintu.
Specialiai salačiams įsigijau 3,50 m ilgio St. Croix Wild River parabolinį spiningą, kokių pas mus Lietuvoje buvo apskritai vos keli vienetai. Toks kotas, dabartinių žvejų akimis, veikiausiai būtų kažkas net nesuvokiamo. Garantuoju, prie standžių spiningų įpratę žvejai turėtų dar bent porą savaičių pasitreniruoti, kad šitokiu kotu užmetamas masalas skrietų ten, kur reikia. Tada dar porą savaičių sugaištų tam, jog numestų ne tik taikliai, tačiau ir toli.
O sviedžiasi juo vobleriai, patikėkit, neįtikėtinu atstumu, analogiškų spiningų ligi šiol nesu matęs. Na, taip, jautrumo jie neturi, bet salačiams to ir nereikia, nes juk sakiau – masalą griebia taip, kad maža nepasirodo. Kita vertus, šie kotai leidžia traukti žuvį su silpnesne gija, nes tarsi kokia spyruoklė puikiai „sugeria“ kiekvieną laimikio judesį.
Kita priežastis, pagal tuometinį supratimą, salačiai – pernelyg baikščios žuvys, kad jas žvejotumei pinta gija, nors ir būtų pririštas mono ar fluorokarbono pavadėlis. Faktiškai reikėtų rišti labai ilgą fluorokarboninį ar mono pavadį, nes tik tuomet salatis skaidriame vandenyje nebijotų pinto valo, o tai trukdytų masalo, ypač lengvo voblerio užmetimui.
Kaip dabar pagalvoju, pernelyg sureikšminta detalė, tuo vėliau įsitikinau praktiškai, tačiau pakeisti požiūrį visada prireikia laiko. Bent jau man, kol viskuo neįsitikinu akivaizdžiai.
Tačiau grįžtame iš praeities ekskurso atgal ir plačiau apžvelgiam salačių gaudymo taktiką, kurį nekito net ir nuo anų laikų.
Kai nežengi į šalį daugiau trijų metrų
Žvejodamas salačius paprastai pasirenku du spiningavimo variantus – aktyvų ir pasyvų. Sakydamas, kad žuvauju pasyviai, turiu omenyje, jog mažai judu krantu ir stovėdamas prie vienos arba dviejų, mano nuomone, salačiams patinkančių vietų, jas intensyviai šukuoju.
Šio gaudymo esmė yra ta, kad salačiai gali būti tose žūklavietėse, tačiau reikia išlaukti momentą, kuomet jie pradės maitintis. Arba galbūt jų čia nėra, tačiau galimas daiktas, jog anksčiau ar vėliau vis tiek pasirodys. Taip spiningaudamas nuolat keičiu voblerius, išbandau juos įvairiuose vandens sluoksniuose, stengiuosi surasti tai dienai geriausią modelį, labiausiai viliojančią spalvą ir bandau suvokti, kaip reikia masalą tąsyk traukti, kad jis sudomintų plėšrūnus.
Bet būna, kad apskritai visą pusdienį (deja, dabar jau „kvapo“ neužtenka) mėtau voblerius tik vienoje vietoje, tarkim, kokioje nors rėvoje praktiškai nenueidamas į šalį daugiau nei tris metrus. Rašau ir pats iš savęs juokiuosi – šitas variantas pastaruoju metu man bene dažniausias.
Tai nėra aklas voblerių mėtymas tikintis paprasčiausios laimės, tačiau juos išbandau pagal tam tikrą schemą. Žūklę visuomet pradedu nuo sekliausiai neriančių bei prastai užsimetančių masalų. Tai nebūtinai turi būti maži ir lengvi vobleriai, nes ne šios masalų savybės lemia tokių modelių panirimo gylį ir užmetimo nuotolį. Tačiau visuomet stengiuosi siūlyti savo spalvomis bei žaidimo savybėmis kuo mažiau tarpusavyje panašius vilioklius, kadangi taip yra didesnė tikimybė atrasti tos dienos geriausią masalą.
Esu pastebėjęs kai kuriuos dėsningumus – jei jau salačiai kažkurią dieną čiumpa, tarkim, agresyviau judančius mažesnius shad ar net crank (vasarinis variantas) voblerius, jie nelabai norės pasyvių didesnių minnow tipo masalų. Arba atvirkščiai.
Taip pat gali būti, jog plėšrūnai griebs viduriniuose vandens sluoksniuose judančius modelius arba tuos, kurie neria netgi pakankamai giliai, tad žaidžiančių pačiame vandens paviršiuje kurį laiką galima nesiūlyti. Salačių medžioklės gylis per dieną gali pasikeisti, tad jei jie ryte taikėsi griebti palei dugną traukiamus voblerius, tai vakarop grobuonys galbūt bandys medžioti ir vandens paviršiuje. Netgi pagavus salatį kažkuriame vandens sluoksnyje ir po kurio laiko nesulaukus kibimo, galima vėl iš naujo tikrinti visą vandens vertikalę.
Pasitaiko dienų, kuomet salačiai tampa labai aktyvūs ir tuomet jie griebia netgi skirtingus savo savybėmis voblerius, visgi jie medžioja tik tam tikrame vandens lygyje. Kartą nesugaišęs nė valandos pagavau tris salačius, kurie užkibo ant gana skirtingų voblerių modelių, tačiau visi masalai buvo traukiami maždaug pusės metro gylyje.
Bet yra buvę ir visiškai priešingų atvejų, kuomet salačiai čiupo tik kažkokį vieną voblerį, o į kitus net nenorėjo pažiūrėti. Tai labai akivaizdu, kuomet spiningauji vienoje vietoje. Pamenu, kad ilgą laiką mėčiau nesyk pasiteisinusius pilkai melsvus minnow tipo modelius, bandžiau ir kitokių spalvų bei formų vilioklius, tačiau tris kartus plėšrūnai griebė tik juoda nugarėle ir baltais šonais mano paties perdažytą 7 cm ilgio Yo-Zuri plaukiantįjį voblerį, kokių dabar, deja, jau nebegamina.
Dvi žuvis pavyko ištraukti, o trečioji sugebėjo išpurtyti masalą iš nasrų. Įdomu tai, kad bene trečdalį viso žūklės laiko bandžiau salačiams siūlyti tokius pačius, tik kitaip spalvintus modelius, bet jie pasirinko tik tą vieną. Gal skaitytojai pamanys, jog pervertinu salačių išrankumą spalvoms, tačiau gaudant vobleriais taip yra nutikę ne kartą.
Tai galima paaiškinti. Pavasarį, kada salačius dažniausiai gaudome greitai traukdami masalus, spalva gal ir nevaidina lemiamo vaidmens. Bent jau ji yra ne tokia svarbi, nes vanduo drumstas, o vilioklių traukimo greitis būna didelis. Beje, tuo metų laiku vartiklės ir pjautinės blizgės rimtai konkuruoja su vobleriais, o kai kada būna ir pranašesnės.
Tačiau įpusėjus vasarai ir rudenį labai greitai traukiamų masalų šie plėšrūnai kartais visiškai nenori, jie daug geriau kimba ant vidutiniu greičiu traukiamų voblerių nei ant blizgių. Būna, kad jie griebia netgi laikomą srovėje ant įtempto valo voblerį, kuris dirba tik veikiamas tėkmės. Pjautinių blizgių ir vartiklių gerbėjams toks uždavinys neįkandamas ir jie negali pagauti salačių. Tuo irgi esu įsitikinęs ne kartą.
Veikiausiai skaitote ir galvojate, kad gyvenu vien prisiminimais, nes nieko neužsimenu apie šiuolaikinius voblerius. Atvirai kalbant, taip darau specialiai, kadangi sėkmingo modelio radimas yra gana sudėtingas procesas, kuris reikalauja daug laiko, fizinių jėgų. Bet labai lengva pasinaudoti kitų įdėtu darbu – tereikia perskaityti straipsnį ar pažiūrėti, kokiais masalais vienas ar kitas žvejys gaudo, pagauna, po to nueiti į parduotuvę ir nusipirkti tą vilioklį. Trumpiau tariant, bus patiekta, sukramtyta, įdėta į burną ir beliks tik nuryti...
Todėl galite neabejoti, jog turiu ir tarp dabartinių voblerių prioritetinių modelių, jų spalvinių variantų, kurie net labai patinka šiems plėšrūnams. Ir yra kibūs keletą sezonų iš eilės, nors negalima niekada garantuoti, kad taip nutiks ir kitais metais.
Štai šiuo aspektu kartais žvejai turi nemenkų finansinių nuostolių. Nežinau, kaip elgiasi kiti, bet manau, jog dalis spiningautojų daro panašiai kaip ir aš.
Jei radau gerą masalo modelį, spalvinę variaciją, paprastai tokių voblerių nusiperku kelis – juk spiningaujant „aukos“ yra neišvengiamos. Dar įsigyju bent 5–6 vienetus tokių pačių modelių, bet kitokių spalvinių variacijų, su kuriomis eksperimentuoju, nes žinau, kad šio masalo žaidimas yra tinkamas salačiams (lydekoms, sterkams, ešeriams...), bet galimai, pasikeitus debesuotumui, vandens skaidrumui ar dar bala žino kam, plėšrūnai norės kitaip dažytų vilioklių.
Kitąsyk nutinka, jog vienas ar kitas vobleris tampa jau nebekibus. Kodėl žuvys jo nenori, negaliu atsakyti, nes jei žinočiau, būčiau žvejybos Einšteinas. Versijų galima prisigalvoti įvairių, dalis jų veikiausiai netgi bus teisingos, tačiau tai – tik versijos. Todėl ir lieka kai kurie masalai numesti į kampą, nes prarado savo buvusią žvejybinę vertę (piniginę irgi).
Paguoda bent jau ta, kad pasitaiko, jog jie po kelerių ar net keliolikos metų jie vėl staiga ima dominti žuvis. Puikus tam pavyzdys dabar vėl „atgimęs“ Salmo Thrill. Todėl tokių voblerių niekada nedovanoju, neparduodu ar kitaip neatsikratau, juolab tikėtina, kad po tiek laiko šių masalų apskritai niekas nebegamins.
Taip nutiko su daugeliu balzinių voblerių, kurie kartais būna slaptas ginklas užsispyrusiems salačiams. Beje, jų kainos dabar kažkokios nerealios, galima nusipirkti nebent specialiuose senienas pardavinėjančiuose internetiniuose turgeliuose ir atsisiųsti iš kitų šalių vos po kelis vienetus.
Bus tęsinys
Romualdas Žilinskas