Su ratlinais netipinėse žūklavietėse

Bet, jei jau įvaldėte spiningavimą šiais masalais ežeruose ir tvenkiniuose, kodėl nepabandžius juos panaudoti ir srovėje? Galbūt pirmiausiai reikėtų ieškoti platesnių vandenų, tarkim, išbandyti ratlinus Nemune, o po to ir mažesnėse upėse. Žinoma, dideliems telkiniams ir didesni masalai, bet juo įdomiau, nes rattlin tipo vilioklių įvairovė ne ką menkesnė nei mums įprastų voblerių, juolab ant jų kimba pačios įvairiausios žuvys.

Kalbėdamas apie mažas upes, aš neturiu omenyje upelių. Taip vadinu Šventąją, Šešupę, Dubysą, Jūrą ir kitas, apie kurias mūsų krašte įprasta sakyti, kad jos – vidutinio dydžio. Tų upių aukštupiuose, vidurupiuose gana nesunkiai galime nusviesti voblerį iki kito kranto. Žūklė čia gana specifinė, kadangi, pajutusios žvejį, baikštesnės plėšrūnės pasitraukia toliau arba nuplaukia į kitą upės pusę. Daugelyje atkarpų šios upės vingiuotos, statūs skardžiai apaugę krūmais ir medžiais, ties jais paprastai būna giliausios vietos, nes ten yra vaga. Spiningautojui dažniausiai tenka masalą mesti taikliai, stengiantis jį pataikyti į prie pat kranto esančius plotelius, kuriuose žaisti viliokliui netrukdo vandenžolės ir nuvirtę medžiai. Žinoma, galima rasti ir didesnių įlankų, visgi tos gamtos sukurtos „dambos“ (turiu omenyje nuvirtusius medžius, kranto iškyšulius) tartum magnetas traukia visų rūšių žuvis, taip pat, suprantama, ir plėšrūnes.

Tokiose upėse galimi du spiningavimo variantai: 1. Masalas metamas prieš srovę arba pasroviui, kartais – plukdomas ir traukiamas išilgai to kranto, kuriame stovi meškeriotojas; 2. Jau minėtas būdas, kai vilioklį žvejys stengiasi numesti iki priešingo kranto. Kiekviena iš šių dviejų taktikų turi savų pliusų ir minusų.

Pirmasis variantas geras tuomet, kai ilgesnė upės atkarpa toje vietoje yra tiesi, o vaga – prie artimojo kranto arba bent jau pakanka gylio, kad masalas nesikabintų už priekrantės vandenžolių. Aišku, galima pasirinkti labai negiliai neriančius masalus, įvairius „neužsikabinančius“ vilioklius ir pan., tačiau tada tenka orientuotis į konkrečias plėšrūnių rūšis. Pavyzdžiui, mažais plaukiančiaisiais vobleriukais reikia gaudyti šapalus, meknes, minnow tipo plaukiančiaisiais arba neutralaus plūdrumo vobleriais vilioti salačius ar lydekas, specialiomis „žolinėmis“ vartiklėmis – gundyti taip pat aštriadantes ir t. t.

Antrasis būdas, mano nuomone, geresnis, kadangi žvejo neriboja kranto reljefas, ant kurio jis stovi (na, gal ir riboja, tik ne taip smarkiai, nes mesti masalą nuo skardžio arba iš po medžio šakų visgi yra pakankamai sudėtinga). Be to, jau irgi minėjau, kad priešingame krante, už nuvirtusių medžių ar augalų guotų, plėšrūnų galime rasti labai dažnai. Beje, jie gali būti patys įvairiausi – tai ir meknės su šapalais, ir salačiai, taip pat lydekos ir stambūs ešeriai. Tačiau dabar tenka labai taikliai svaidyti masalą – užmetus pernelyg arti nepasieksime norimo efekto, o jei užsimosime per stipriai – tiesiog įsegsime vilioklį į priešingo kranto krūmus. Beje, užduotį apsunkina ir tai, kad plėšrūnai tokiuose medžioklės plotuose visada būna arti nuvirtusių medžių (iš karto už jų arba po jais), žolynų.

Tačiau didžiausia problema yra vilioklį patiekti plėšrūnei tam tikrame gylyje – ne pačiame vandens paviršiuje, o truputį giliau, galbūt netgi prie pat dugno – tai irgi priklausys nuo to, kokią žuvį gaudysime. Žinome, kad klasikiniam vobleriui reikia tam tikro atstumo, kad jis pasiektų savo darbinį gylį. Kai žūklės plotas didelis, tai nesukelia jokių nepatogumų, nes galima masalą užmesti toliau numatomos plėšrūnės buveinės ir traukti masalą pro tą vietą, kai vobleris jau bus paniręs tiek, kiek reikia. Šiuo atveju situacija kita – užmetame masalą, imame jį traukti, tačiau vobleris pradeda dirbti keliais metrais toliau, nei norėtųsi. Gaudant skęstančiaisiais ratlinais to nebus, šie viliokliai – lyg specialiai būtų pritaikyti tokiam žūklavimui. Be to, juos toli ir taikliai užmesti žymiai lengviau nei bet kokį įprastinį voblerį. Reikėtų atkreipti dėmesį dar ir į tai, kad netgi skęsdamas ratlinas virpa, ir neretai tokiais momentais jį atakuoja grobuonys. Ypač tai mėgsta daryti salačiai bei lydekos, tad nereikėtų prarasti budrumo ir masalą skandinti įtempus valą.

Kalbant apie ratlinų ydas, derėtų neužmiršti, jog pastarieji masalai linkę „pasigriebti“ šiekštus labiau nei, tarkim, ilgaliežuviai crank tipo vobleriai. Norint neprarasti daug masalų gaudant tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, reikia naudoti tvirtesnį pintą valą ir pakeisti šių vilioklių trišakius kabliukus. Paprastai nedidelėse upėse stambių lydekų nepasitaiko (būna, suprantama, bet tai labai reti atvejai), tad nieko blogo neatsitiks, jei storos vielos tvirtus trišakius pakeisite į plonesnius, kurie lūžta arba atsilenkia. Net ir silpnesnis kabliukas, tinkamai įstrigęs į plėšrūnės žabtus, nelūš, neatsilenks: tai dažniausiai nutinka tada, kai žuvis tikrai labai stambi, o kabliukas įsikirtęs į jos žabtus ne iki galo. Galima bandyti trišakius keisti į dvišakius, nes pastarieji tikrai daug mažiau įsikerta į kliuvinius, ne veltui panašiems į ratlinus masalams – cikadoms, naudojami būtent dvišakiai kabliukai.

Tokiose žūklavietėse, jau minėjau, perspektyvesni nedideli, paprastai iki 5 cm dydžio ratlinai. Apie tai, kokius konkrečiai pasirinkti, negaliu nieko tiksliai pasakyti, nes tada tektų kalbėti apie kiekvieną modelį atskirai. Visgi, kaip ir voblerių, šio tipo masalų žaidimo braižas priklauso nuo formos, galioja irgi ta pati taisyklė, kuomet plataus kūnelio ratlinai dirba agresyviau. Nors ir vėl – šiais laikais nėra taisyklių be išimčių. Bet geresnių rezultatų atneš labiau virpantys, nes mažose upėse dažnesnis laimikis bus šapalai ir ešeriai, nei lydekos arba sterkai. Todėl ir spalvinės variacijos atitinkamos – čia labiau plėšrūnės mėgsta ryškesnius masalus.

Romualdas Žilinskas