Su poledine blizge ir spiningu. Pirma dalis
Spiningu žvejoti galima be pertraukų ištisus metus. Vienintelis veiksnys, dėl kurio tenka atsisakyti šio žūklės būdo, yra vandens telkinių paviršių užtraukęs ledas. Tačiau spiningavimo gerbėjų džiaugsmui šiųmetinė žiema neskuba, tad pernai pavasarį prasidėjęs žūklės atviruose vandenyse sezonas tęsiasi ir nemažai galimybių, kad taip ir nenutrūks.
Visgi dalis spiningautojų sudėjo savo „ginklus“ ir laukia šiltesnių orų, nes ešeriai, lydekos, sterkai, nors ir neužšalus tvenkiniams, ežerams, upėms, jaučia žiemos alsavimą: jie ne tokie aktyvūs kaip rudenį, plėšrūnų paieška trunka žymiai ilgiau, daug sunkiau išsirinkti kibų masalą.
Gerai pasvarsčius, tokiu metų laiku savo medžioklės plotus ir laiką apribojusius grobuonis paprasčiau suvilioti nuo ledo. Poledinio meškeriojimo privalumai – vaikštai telkinio paviršiumi ir žuvį gali pasiekti gali bet kuriame ežero, tvenkinio ar upės ploto taške. O dabar klampoji pakrančių purvyną ir stengiesi masalą nusviesti kuo toliau ir giliau – tikrini duobių šlaitus bei didesnius dugno nelygumus.
Iš valties spiningauti gerokai patogiau, bet ir čia susiduri su tam tikromis kliūtimis: tai šaltas vėjas kiaurai pučia ir jokios užuovėjos nėra, tai smarkus bangavimas valtį pernelyg siūbuoja, tai pakilusiose upėse didelė srovė normaliai užsiinkaruoti trukdo.
Žodžiu, šis metų laikas net ir taip žuvauti ne pats geriausias. Galiausiai juk dienos, nors dabar jau ir ilgėja, tačiau tebelieka tokios trumpos, kad kol paruoši laivą, žiūrėk, ir prarandi ketvirtadalį brangaus žūklavimo laiko. Tačiau bala nematė tų nesklandumų, svarbu tinkamą masalą žuviai įsiūlyti ir dar kartą patirti tą nepakartojamą jausmą – turiu!
Masalas, kurį norėčiau parekomenduoti spiningaujant tokiomis sąlygomis gerai visiems žinomas, bet naudojamas gaudant plėšrūnes visiškai kitu būdu. Tai paprasčiausia vertikalioji poledinė blizgutė. Iš karto reikia pridurti, jog ne visos tokios rūšies blizgės tinka mėtyti spiningu.
Galima rinktis į mažus pilkerius arba vartikles panašius ir trišakiais apginkluotus žieminius vilioklius, arba populiaresnes poledinėje žvejyboje tradicines blizgutes su įlituotais vienšakiais kabliukais. Spiningavimas pirmaisiais masalais kažkiek primena įprastą kitais metų laikais blizgiavimą atviruose vandenyse, nors dėl nedidelio masalų svorio bei savitų jų judesių ir turi tam tikrų skirtumų.
Tačiau dabar pakalbėkime apie antrąsias blizgutes, tas labiau tipines žiemines su įlituotais kabliukais, kuriomis (galvą guldau) mūsų vandenyse šitaip spiningauja vos vienas kitas žvejys. Kodėl pasirinkau būtent pastarąsias blizges? Nes jos mažiau panašios į įprastines vartikles, jomis spiningu žuvauti sudėtingiau, bet kartu ir įdomiau.
Apie spiningavimą žieminėmis blizgėmis jau esu rašęs lygiai prieš du metus, dviejų dalių straipsnyje „Masalai ne pagal paskirtį“, tą rašinį galite rasti Salmo internetinės parduotuvės archyvuose arba facebook surinkę atitinkamus kodinius žodžius. Tada aptariau žieminių blizgių modelius, kurie tinka tokiai žūklei, šiek tiek kalbėjau ir apie patį blizgiavimą, tačiau dabar pastarąją temą noriu išgvildenti plačiau.
Galbūt net nebūčiau negrįžęs prie to paties, jei ne mano geras bičiulis, kuris žvejoja aštuonis kartus per savaitę (vieną dieną skiria kvapui atgauti, o savaitgaliais eina prie vandens du sykius – ryte ir vakare). Suprantu, kai aš buvau perpus jaunesnis nei dabar irgi panašiai žuvaudavau, deja, jau energija ne ta ir laikas keistai sutrumpėjo. Žodžiu, draugas pasiskundė, kad: „Jau net Nevėžyje ešeriai ir šapalai į guminukus ir voblerius šnairai žiūri, vos išvargsti vieną kitą.“ Na, ką galiu patarti – pasiūliau išbandyti masalą, kuriuo niekas nežvejoja...
Kokia blizgutė geriausia
Poledinių blizgių su įlituotais vienšakiais kabliukais yra pačių įvairiausių formų. Kaip jau ir minėjau anksčiau, ne visos jos tinka spiningavimui. Rinktis derėtų sąlyginai ištęstus į vidų lenktus modelius, kurių svorio centras pakilęs ne daugiau nei trečdaliu kūnelio ilgio nuo kabliuko.
Iš principo galima būtų žvejoti ir su arčiau vidurio centruotais viliokliais, bet kadangi tai palyginti lengvi masalai, o mes naudosime karabinus su suktukais (pastarieji nebūtini), svorio centras dar šiek tiek pasislinks arčiau blizgutės priekio. Tokiam masalui negalėsime suteikti tinkamų judesių, be to kiek toliau jį užmesti bus sudėtinga.
Spiningaujant nuo kranto dažniausiai prireikia blizgutę nusviesti itin dideliu atstumu, nes tai gali būti vienas iš lemiamų sėkmingos žūklės veiksnių. Rekomenduojami viliokliai nepaisant mažo svorio (5–10 g) užsimeta puikiausiai – ne tik toli, bet ir labai taikliai. Įkritę į vandenį jie sklendžia puslankiu besivartydami nuo šono ant šono arba darydami retus apsisukimus apie savo vertikaliąją ašį.
Pastarasis variantas labiau būdingas truputį plokštesnėms, lengvesnėms su aukščiau pakeltu svorio centru blizgutėms. Todėl suktukas kitąsyk visgi nemaišo, o retkarčiais dar ir gelbsti nuo aštrių lydekos dantų, nes kartu su žiedeliu bei karabinu bent kažkiek atitolina palyginti ploną fluorokarboninio valo pavadėlį. Storas fluorokarbonas arba metalinis pavadėlis išbalansuotų tokio lengvo masalo judesius.
Geriausios vilioklių spalvos yra natūralaus balto metalo blizgesio (ypač sidabro), neprastos ir šviesios varinės blizgutės. Aišku, negalima „nurašyti“ ir geltonų metalinių, žalvarinių, tamsaus pilko metalo ir kitų, bet dažytos emale kažkodėl mažiau įdomios plėšrūnėms.
Dar vienas dalykas, dėl ko blizgutė gali pradėti suktis traukimo momentu – ant jos kabliuko užmautas... papildomas natūralios kilmės masalas, tarkim, gabaliukas slieko, „dzikas“ ar stambesnė uodo trūklio lerva. Geriau apsieiti be tokių „pagerinimų“, nes tai jau bus nei spiningavimas, nei bala žino koks gaudymo būdas, kadangi prie dirbtinio vilioklio derinamas dar ir natūralios kilmės masalas. Kita vertus, kai jau visai jokia žuvis nekimba, galima bandyti, prie šios temos dar grįšiu.
Pirmiausiai reikėtų tarti kelis žodžius apie įrangą. Geriausi spiningai tokiai žūklei yra tie, kuriuos... dabartiniai žvejai dažniausiai ir naudoja. Ypač šiuo metų laiku. Nekalbu apie lašišautojus arba vieną kitą žūklautoją, kuris, nebodamas šalto oro, braidžioja Nemuno priekrantėmis viliodamas sterkus ar kitas plėšrias žuvis didesnio testo kotais.
Turiu omenyje visokius neilgus ir mažo užmetimo svorio jautrius light ir ultralight modelius, kurių pardavimo kreivė pastaraisiais metais Lietuvoje šoktelėjo į neregėtas aukštumas.
Valas, suprantama, turėtų būti itin plonas. Vėlgi tai tapo įprastiniu reiškiniu, todėl ant ritės būgnelio suvyniotas 0,04–0,08 mm pintukas nieko nenustebins. Pavadėlis – fluorokarboninis, tik su jo diametru nereikėtų „perspausti“, įsivaizduokite, kad žuvaujate iš po ledo.
Galbūt keisčiau atrodys paprastas monofilamentinis pagrindinis valas, kadangi tokia gija spiningauti žieminėmis blizgėmis irgi nevengiu. Tiesą sakant, net nežinau, kuris valas bus geresnis, nes ir vienas, ir kitas turės savų privalumų. Gal jų šįsyk neanalizuosiu, bet faktas, jog paprasto valo visiškai atsisakyti nereikėtų.
Blizgiavimo technika
Sviedžiama nedidelio testo spiningu tinkamai parinkta blizgutė lekia pakankamai toli, tačiau skęsta gana lėtai. Žinoma, tai nėra blogai, nes sklendžiančią vandens storymėje masalą neretai atakuoja žuvys. Tuo momentu įvyksta maždaug apie trečdalis visų kibimų.
Tačiau gaudant dideliuose gyliuose kitąsyk pabosta laukti iki blizgė pasieks dugną. Nepratę žuvauti lėtai grimztančiais viliokliais spiningautojai kartais daro klaidą ir per anksti pradeda vynioti valą. Visgi taip elgiasi tik pradedantieji meškeriotojai, nes bent kiek labiau patyrę žvejai visada jaučia, kada masalas atsiduria dugne. Bet ir tokiu atveju galima apsirikti nustatant apytikrį blizgutės nusileidimo tašką.
Į vandenį pliumptelėjęs vilioklis skęsta ne stačiai, tačiau, priklausomai nuo savo kūno formos, svorio, telkinio gylio, srovės ir kitų veiksnių, sklendžia tam tikru kampu ir kartais dugną pasiekia visai ne ten, kur mes norime. Nemažą įtaką blizgės sklendimo nuotoliui bei grimzdimo greičiui turi valo storis, plūdrumas, netgi jo svoris. Štai šioje vietoje dar sykį pamąstykite apie monofilamentinės gijos savybes.
Kuo lengvesnis masalas, tuo daugiau jį veikia visi išvardyti faktoriai. Pasitaiko, jog ir pats spiningautojas to net nesuvokdamas „pasodina“ blizgutę visai ne ten, kur jo manymu, ji turėtų būti. Jei viliokliui dar nepasiekus vandens paviršiaus, prispausime valą prie ritės būgnelio pirštu arba giją įtempsime tuo momentu kada masalas tik pradėjo skęsti, blizgė sklęs artėdama link mūsų. Tačiau kuomet gylis nėra didelis, o valo mes neįtempsime, galimas dalykas, kad ji nugrims į dugną toje vietoje kur ir įkrito.
Kad būtų vaizdžiau, kažką panašaus pabandžiau nupiešti – pavyko ar ne, ne man spręsti,
Pastarasis atvejis gali pasiteisinti tik stovinčio vandens telkinyje, nors ir yra gana sąlyginis. Orientuotis kada vilioklis galutinai nuskendo galima pagal valą: gija, gulėdama ant vandens paviršiaus, po truputį skęsta, tempiasi ir staiga atsipalaiduoja – tai ženklas, jog blizgė palietė dugną. Nieko naujo dabar nepasakiau, čia yra spiningavimo pradžiamokslis.
Laukite tęsinio
Romualdas Žilinskas
