Su poledine blizge ir spiningu. Antra dalis
Spiningavimas poledinei žvejybai skirta blizgute yra gana plati dirva eksperimentams, Norėjau pasakyti, kad meškeriotojas, atsižvelgdamas į kiekvieno modelio individualumą, gali naudoti vis kitokią jo vedimo techniką. Taip pat nėra būtina visą laiką žuvauti tik priedugnio zonoje ir leisti masalui nuskęsti, nes pasitaiko dienų, kuomet žuvys kimba viduriniuose vandens sluoksniuose ar prie pat paviršiaus.
Rekomenduočiau tris pagrindinius masalo traukimo būdus. Pirmasis yra pats paprasčiausias ir labiausiai pasiteisina tuomet, kai žuvys vangios (šiuo atveju – ešeriai) arba kada norime suvilioti visai prie pat dugno besimaitinančias taikiąsias žvynuotąsias.
Nugrimzdusią blizgę palaikome dugne iki 5 s ir lėtai sukdami ritę kiek greitesniais trumpais judesiais trukčiojame spiningo viršūnėlę, kaskart vėl leisdami viliokliui pagulėti ramybės būsenoje. Dažniausiai žuvys kimba pauzių metu. Deja, šis metodas netinka gaudyti stipriai uždumblėjusiame, žolėtame ar labai šiekštuotame dugne.
Norint išprovokuoti ešerį ar sterką dideliame gylyje, neretai naudos duoda agresyvus masalo pravedimas. Tokį animavimo variantą matote virš teksto esančiame pavyzdyje.
Staigiais spiningo trūktelėjimais blizgutė keliama nuo dugno kartais net iki 0,5 m aukščio. Tuo metu, kai vilioklis ima leistis žemyn, lėtai sukame ritės rankenėlę. Kuo platesnis rankos mostas ir lėtesnis valo vyniojimas, tuo aukštesniais bei trumpesniais žingsneliais galime „prastuksenti“ dugną.
Šiuo atveju pauzės būna trumpos, kadangi bandome imituoti išgąsdintą besiblaškančią žuvelę. Pauzių trukmė vieno pravedimo metu turi būti vienoda. Kaip taisyklė, plėšrūnės blizgę dažniausiai griebia pakėlimo momentu, gerokai rečiau – masalui besileidžiant žemyn. Šitaip spiningauti galima ne tik prie dugno, tačiau ir visoje vandens storymėje.
Kaip tarpinį ir kartu universaliausią blizgės „žaidimą“ pavaizdavau šiame piešinyje. Iš principo, tai lyg ir įprastas mums džigavimas: masalas švelniai pakeliamas nuo dugno, tuo pat metu vyniojamas valas. Viliokliui nukritus žemyn, daroma maždaug 3 s pauzė. Kitaip nei prieš tai aprašytame blizgutės vedimo variante, ritė sukama truputį greičiau, o spiningo viršūnėlė kilnojama ne taip staigiai ir aukštai.
Šis būdas vienodai sėkmingai tinka gaudant ir plėšriąsias, ir taikiąsias žuvis įvairiuose gyliuose bei skirtinguose vandens sluoksniuose. Dar vienas jo privalumas – vilioklis palyginti ilgomis atkarpomis juda virš dugno, todėl gerokai sumažėja galimybė blizgę „įsegti“ į kliuvinius.
Norint išsiaiškinti, kuris iš šių būdų žvejybos metu yra perspektyviausias, tik atėjus prie vandens telkinio verta taikyti hibridinį masalo vedimo variantą: blizgę metame maksimaliai toli ir ją betraukiant kas keli metrai išbandome vis kitokią masalo animaciją. Per dieną žaidimas gali kisti ir kelis kartus, nes perspektyviose vietose staiga nustojus kibti, bandome spiningauti kitaip, keičiame ir blizgučių modelius. Nebūtina pasikliauti vien aprašytais gaudymo būdais, galima atrasti ne mažiau sėkmingą savąjį animavimo stilių.
Žūklavietės pasirinkimas
Spiningavimas poledinėmis blizgutėmis gali būti rezultatyvus bet kuriuo metų laiku. Tačiau pradedant balandžio mėnesiu ir baigiant rugsėju, šitaip suvilioti taikiąsias žuvis pasiseka gerokai rečiau. Pagrindiniai laimikiai būna ešeriai, rečiau – lydekos, sterkai, salačiai bei šapalai.
Suprantama, kad dryžuotieji plėšrūnai sudaro „liūto dalį“. Bet aš ne tik apie tai – norėčiau atkreipti dėmesį į karjerų ešerius. Esant žiemai be ledo, kokia yra dabar, prie šių telkinių spiningaujančių žvejų beveik nepamatysi. Pasitaiko išvysti vieną kitą valtį, bet krantu vaikštančių spiningautojų itin reta. Ir visai be reikalo. Gaudymui žieminėmis blizgėmis karjerai yra itin perspektyvūs, nes jų dugnas smarkiai raižytas ir neretai šalia kranto būna gilių duobių.
Žvejojant žieminėmis blizgėmis norėčiau išskirti sterkus. Paprastai šie plėšrūnai spiningaujant metaliniais masalais gundosi retai. Poledinės blizgutės savo gabaritais ir animacija yra kone idealus variantas gaudant spiningu sterkus.
Žieminėmis blizgutėmis patogiau spiningauti iš valties. Kai kurie žvejai tam naudoja trumpus meškerykočius ir žuvauja tarsi gaudytų iš po ledo. Bet šiame rašinyje kalbu apie tikrąjį spiningavimą.
Jei nėra galimybių plaukti valtimi, tuomet teks ieškoti vietų, kur netoli kranto yra didesni gyliai. Ir tai liečia ne tik vėlų rudenį ar žiemą, tačiau ir šiltesnį metų laikotarpį, nes dauguma stambesnių plėšrūnių tupi palei dugną. Kita vertus, salačiai, šapalai šiltuoju metų laiku dažniau kimba vandens paviršiuje ir viduriniuose jo sluoksniuose.
Tuo metų laiku gaudymą priedugnio zonoje gerokai riboja suvešėjusi povandeninė augmenija. Plėšrūnės irgi būna išsibarsčiusios po telkinį, jos gerokai mobilesnės, o ir kibių masalų grobuonėms tuomet turime didelį pasirinkimą.
Dabar yra priešingai – didžioji dalis žuvų susikoncentravo duobėse, ten šalia ir taikiųjų žvynuotųjų įsitaisiusios ir plėšrūnės. Radus tokią vietą galima labai sėkmingai blizgiauti. Ypač tam tinka Nevėžis, kurio krantai statūs ir šalia jų gilu.
Tačiau nereikia galvoti, jog dabar taip žvejoti reikia tik pačiose giliausiose duobių vietose. Faktas – šiuo metu didelėje gelmėje žuvų tikrai daug ir tai nesunku patikrinti pažvelgus į echoloto ekraną. Tačiau klausimas – ar jos ten kibs. Paprastai suaktyvėjusios maisto beieškančios žvynuotosios šlaitu pakyla šiek tiek aukščiau arba paplaukia į šalį nuo žiemojimo duobės.
Gaudant iš valties masalą geriau traukti skardžiu žemyn. Žvejojant nuo kranto tai vargu ar pasiseks, nebent pasirinksite itin patogią poziciją spiningavimui. Geras pavyzdys būtų Nemuno dambos. Už jų galima rasti gilių žuvingų dugno įdubų. Svarbiausia, kad ten, jei vanduo labai smarkiai nepakilęs, nėra greitos srovės, kuri neleidžia lengvai blizgutei pasiekti dugno.
Atsistoję ant dambos galo, masalą galime sviesti maždaug 30 laipsnių kampu pasroviui ir taip patikrinti nemenką duobės šlaito dalį. Jei ji neplati, nuo dambos vidurio įmanoma permesti blizgutę per visą duobę ir traukti vilioklį iš seklumos į gilumą. Beje, nenustebkite tose vietose suvilioję vėgėlę.
Per daug gardu nebūna
Dažnai eksperimentuodamas su įvairiais dirbtinių masalų kabliukų papuošimais ar priedais ir vilioklių „dupletais“, pastebėjau, kad efektyviausią naudą galima „išpešti“ ką nors užmovus ant blizgės kabliuko arba virš galvakablio ant atskiro pavadėlio pririšus kokį nors (tai gali būti netgi dar vienas mažesnis guminukas) papildomą masalą. Bet visi tokie „antriniai“ masalai visiškai netinka vobleriams arba sukriukėms.
Žieminės vertikaliosios blizgutės meškeriojant iš po ledo dažniausiai būna kibesnės, jei jų kabliukai apvynioti raudonu siūlu ar pagardintos natūralaus ar dirbtinio slieko galiuku, žuvies akimi. Suprantama, negalima perlenkti lazdos ir smarkiai apkrauti vilioklio, nes tokiu atveju jis elementariai nebežais. Kartais pakanka žieminei blizgei nudažyti kabliuką raudonai ir ešerių pagausite daugiau.
Tas pats atsitinka žuvaujant žieminėmis blizgėmis su spiningu. Nepaisant, jog pagrindinis laimikis ir dabar išlieka ešeriai, netgi pats žvejybos principas akcentuotas jų viliojimui, tačiau, skirtingai nei žūklaujant iš po ledo, šiuo metų laiku dažniau užkimba pačių įvairiausių žuvų.
Faktiškai galima tikėtis bet ko – pradedant aukšle ir baigiant apsnūdusiu šamu. Spiningaujant upėse būna dienų, kai tokiu masalu domisi žiobriai, šapalai, neretai susigundo salačiai (gaila, kažkodėl dažniausiai smulkūs).
Deja, akivaizdu, jog taikiųjų žuvų dėmesys būna nukreiptas ne tiek į blizgę, kiek į siūlu papuoštą kabliuką. Tačiau siūlas nevalgomas, ir jei laiku nesureaguosi į kibimą arba laimikis nepasikirs pats – liksi be nieko. Todėl kaip papildomus masalus išbandžiau sliekus, dėles, musių ir trūklių lervas, ir rezultatai tapo dar geresni.
Netgi gaudant ešerius, rekomenduočiau vietoje siūlų ant kabliuko nerti vieną ar kelis (priklausomai nuo blizgės dydžio bei svorio) smulkius sliekus, trūklius arba po akmenimis randamą rusvą dėliukę. Galima palikti gana ilgą papildomo vilioklio galą, svarbu, kad tai netrukdytų masalo darbui – rainieji plėšrūnai ryja blizgę godžiai ir giliai. Kartais, kaip nekeista, jie labiau nori musės lervų.
„Dzikai“ gerai pasiteisina užtikus stambių kuojų būrį, sugundo plakius ir net karšius. Beje, pastarieji retkarčiais mielai griebia ir sliekus ar net paprastą raudoną siūlą. Juoksitės, tačiau moviau net virtą kvietį, konservuoto kukurūzo puselę. Šį sykį bergždžiai.
Mėginau spiningauti ant blizgutės kabliuko prikabinęs mažą tvisterį arba tik jo uodegėlę. Nieko doro neišėjo, nes lengvos žieminės blizgutės tada prarasdavo savo žaidimo braižą – nesivartydavo, nesklęsdavo.
Kodėl žuvys mieliau čiumpa ant kabliuko užmautus natūralius masalus, galima prigalvoti įvairiausių versijų. Veikiausiai taikiosioms tai atrodo lyg konkurentas besistengiantis praryti skanų kąsnį (paragavusios įsitikina pačios). Veikiausiai panašiai į tai reaguoja ir ešeriai. Lydekoms, sterkams, salačiams koks nors sliekas ar „matilis“ veikiausiai visai nerūpi ir jie griebia „žuvį“. Nors dėl sterkų visgi suabejočiau...
Negalima atmesti spalvų faktoriaus (raudonas sliekas ar dėliukė smarkiai kontrastuoja su metaline blizge), galbūt pakitusiais masalo judesiais, išskiriamu į aplinką natūraliu kvapu ir panašiai, Galiausiai, koks skirtumas – svarbu geriau kimba.
Romualdas Žilinskas
