Su plūdine vidurupyje
Kada vidurvasarį vanduo smarkiai sušyla, plūdininkui pagauti žuvį darosi sudėtinga. Nemažai žvejų tuomet meškerioja įvairiose balose, ežerėliuose, tvenkiniuose, kur gaudo karosus ir lynus. Visgi aš nesu ypatingas stovinčio vandens gerbėjas, tad tokiu atveju veikiau pasirinkčiau vidutinio dydžio upės vidurupį. Tai būtų Šešupė, Šventoji, Nevėžis ir panašiai. Ir gaudyčiau kitas žuvis, nors, neatmetu galimybės, kad užkibtų ir minėtos. Visų pirma, kodėl būtent tas ar panašias upes ir kodėl būtent jų vidurupius?
Pradėsiu nuo to, kad smarkiai užkaitus vandeniui dauguma žuvų pasitraukia į gilesnes vietas, o upėse, kaip taisyklė, tai vagos, kur yra vėsiau, daugiau deguonies, nes šiltame vandenyje jo koncentracija bet kokiu atveju mažesnė. Nemune, Neryje nutinka tas pats, tačiau tai yra didelės upės, tad pasiekti žuvis, kurios bus šalia vagos, plūdine meškere sudėtinga. Aišku, šiose upėse rastume ir šiaip gilesnių vietų, tai yra duobių, griovų, o ir kai kur net ir šių upių vagos glaudžiasi arčiau krantų.
Vidurupių privalumai
Bet tokias žūklavietes žino daugelis meškeriotojų ir susirenka vadinamasis žvejų „turgus“, ten aš nosies beveik niekada nekišu. Juolab plūdininkams konkurenciją sudaro dugnininkai, kurių skersai vandens srauto ištiesti valai trukdo tinkamai žuvauti plūdine meškere.
Nemažiau žvejų nusėda ir Nevėžio žemupio pakrantes, kur vyrauja itin dideli gyliai, Šešupės žemupys mums neprieinamas, Šventosios yra pernelyg sraunus. Bet esmė net ir ne vien tame. Minėtų upių vidurupiai geri tuo, jog čia yra pakankamai gilu ir vaga lengvai pasiekiama, o be to ir žuvų tose atkarpose gana daug, rūšinė įvairovė praktiškai nesiskiria nuo tų upių žemupio. Galbūt Nevėžis atrodo skurdžiau, nes visgi teka pro keletą didelių miestų, taip pat labiau apgyvendintomis vietovėmis, visgi ir čia yra vietų, kuriose žvynuotųjų sankaupos nemenkos, o meškeriojančių jas reta.
Dar vienas vidurupio privalumas – vanduo šioje upės dalyje bus šiek tiek vėsesnis, labiau prisodrintas deguonimi (dėl to ir žvynuotosios ten renkasi, dėl to jos pakankamai aktyvios), nes smulkūs šaltiniuoti tų upių intakai pagerina vandens būklę. Leidžiantis žemyn tokių intakų būna vis mažiau ir upės vanduo šiltėja. Upė primena medį – viršūnėje šakos tankiausios, bet liauniausios, kamienas – kuo žemiau, tuo storesnis.
Kas liečia deguonies kiekį, veikiausiai nesu visiškai teisus, kadangi kuo didesnis vandens paviršiaus plotas, tuo daugiau deguonies patenka į vandenį, o upė juk plačiausia būna žemupyje. Nesiplėsiu ta tema, straipsnis ne apie tai, pasakysiu tiek, kad dar daug kas priklauso nuo upės nuolydžio, kitų veiksnių, tačiau bet kokiu atveju šiuo metų laiku vidurupyje vos žemesnė vandens temperatūra nei ties upių ištakomis, o deguonies bus nemažiau.
Kita vertus, jei jau užvedžiau kalbą apie upių išplatėjimus žemupiuose, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad jau minėtas didelis vandens paviršius yra labiau kaitinamas saulės. Paprastai žemupiuose vanduo teka lėčiau (išimtį minėjau – Šventoji), labiau išsiliejęs, tad ir kaista daugiau. Vidurupyje upių krantai statesni, dažnai būna labiau apaugę medžiais, krūmais, aukšta žole, todėl į vandenį saulės spinduliai nekrenta visą dieną.
Žinoma, vidurupis gana plati sąvoka, nes atskirose upės atkarpose jis bus labai skirtingas. Vienur galbūt rasime ištisines greito vandens seklumas, kitur aptiksime kone stovintį vandenį. Rinkčiausi trečią variantą, kur tėkmė vidutinė, bet upė pakankamai gili, nors ir suspausta krantais, susiaurėjusi, tačiau bent šiek tiek raityta. Toliau arba prieš žūklavietę gali būti ir sraunumos ar pasroviui vanduo beveik visai sustojęs, tai veikiau teigiamas faktorius negu neigiamas, nes čia atplauks įvairesnių žuvų. Mano tikslas būtų vilioti karšius, kuojas, plakius, bet tada neatmesčiau varianto, jog pagausiu dar ir šapalų arba lynų, karosų, raudžių.
Paprastai tokiose žūklavietėse nemažai vandens augmenijos, upės paviršių šalia krantų dengia lūgnių ar lelijų lapai, po vandeniu irgi apstu įvairios žalumos. Bet ji tankiai auga tik iki tam tikro gylio, už augalų miško bus kokių 1,5–2,0 m gelmė ir atviresnio dugno plotai. Čia yra statesnis ar mažiau status grunto nuolydis į vagą. Upės išsilenkimai, kranto iškyšuliai paįvairina vienodą, monotonišką vandens tekėjimą, suskaldo, išskaido srovę.
Krante šalia tokių vietų ir išsidėstyčiau savo mantą. Juk atvykau ne vienai dienai, o bent jau parai, tad įsikurčiau stacionariai: kėdė, skėtis nuo saulės, atramėlės meškerei ir panašiai.
Būtinas žvejo įrankis tokiose vietose yra ilgakotis graibštas. Mūsų meškeriotojai apskritai niekaip neįpranta jo naudoti, bet tai jau žvejų bėdos. Čia žuvaujama prie „lelijynų“, pro kurių tankynę traukti žuvį praktiškai neįmanoma. Bandysi bristi – šlumštelėsi iki juosmens žengęs vos porą žingsnių, nes dugnas minkštas, klampus, o ir gylis šalia kranto nėra toks menkas.
Šių metų laiku, ypač dabar, apie meškeriojimą vidurdienį sudėtinga būtų net kalbėti, nes veikiau pasigausi saulės ar šilumos smūgį, bet ne žuvį. Jei ilgesnį laiką nelyja, upės gana greitai išskaidrėja. Šiltas vanduo teoriškai mažiau skaidrus nei šaltas, nes jame gausu smulkių mikroorganizmų, įvairių organinių dalelių, bet minėta tanki augalija upes išfiltruoja. Todėl ir žuvys labiau junta tiesioginius saulės spindulius ir stengiasi nuo jų pasilėpti. Beje, jos geriau mato ir meškeriotoją, tampa atsargesnės.
Nuo dugno iki pat paviršiaus išsistiebusios vandenžolės tarsi kokios užuolaidos teikia žvynuotosioms pavėsį. Jau nekalbu apie plačius lūgnių ir lelijų lapus – tai tikras stogas žuvims virš galvų. Tačiau augalai sumenkina žuvų apžvalgos lauką ir trukdo regėti žvejį, o jam tai į naudą.
Suprantama, randa žvynuotosios čia ir pakankamai maisto. Bet šia tema nenoriu kartotis arba pasakoti tai, kas publikuojama straipsnių cikle „Vandens džiunglių labirintuose“. Trumpiau tariant, žūklavietę pasirinkau neatsitiktinai.
Ten yra didelių ir net labai didelių karšių
Kaip jau minėjau, tikslingai žvejosiu karšius arba kuojas, plakius, o kitas žuvis, jei tik užkibs, taip pat pasistengsiu ištraukti. Visgi yra skirtumas tarp karšių bei kuojų gaminant jauką ir siūlant masalus, plakiai paprastai masalus čiumpa bežuvaujant ir vienas, ir kitas žvynuotąsias. Yra ir panašumas – jauką gaminsiuosi iš gana stambių sudedamųjų dalių, nors karšiams jų bus gerokai daugiau. Bet dabar pakalbėsiu tik apie pastarąsias žuvis, kuojas atidėsiu kitam sykiui. Pradėsiu nuo jauko.
Karšiams nuo seno įpratau (įpranta ir žvejai, ne vien žuvys) naudoti Sensas 3000 Bremes arba Sensas 3000 Bream Yellow Cloud prievilus. Skirtumas tarp jų tas, kad antrasis šviesesnis, ryškesnis, bet ir pirmasis nėra tamsus, jame rastume geltonų, raudonų fluo dalelių. Tai jaukai stambių karšių žūklei, nes, kaip žinia, jie dumblėto dugno fone sudaro išsiskiriančią gelsvą dėmę, dėl ko smulkmė atplaukti į tokią vietą vengia.
Į jauką maišau dar ir džiūvėsėlių (kilogramui sauso jauko suberiu 400 g pakuotę džiūvėsėlių) bei užplikytų karštu vandeniu kukurūzų kruopų (apie 250 g sausų kruopų), o tai dar labiau pašviesina jauką. Tada ateina eilė stambesnėms sudedamosios dalims – konservuotiems kukurūzams ir šutintoms perlinėms kruopoms. Kukurūzų įmaišau 2, o kitąsyk ir 3 skardines, perlinių kruopų – maždaug 5 geras saujas. Plikytos kukurūzų kruopos ir perlinės kruopos lipina jauką, tad problemų sudarant rutulius neturiu. Kita vertus, čia toli mesti jauko nereikia.
Tiesa, pamiršau desertą – į jauką supilu porą dėžučių musių lervų. Tai gali būti tiek vadinamieji įvairiaspalviai pinkai, tiek ir normalaus dydžio baltos lervos, nematau skirtumo. Veikiausiai iš pastarųjų mano žodžių, o gal ir iš tokio jauko šaiposi žvejai sportininkai, bet šitoks prievilas bandytas ne sykį, jis paprastas, efektyvus, ir šiam metų laikui, mano nuomone, yra universalus. Kažkokių papildomų kvapų nematau prasmės naudoti, nes toks jaukas turi švelnų kukurūzų, džiūvėsėlių ir Sensas prievilo kvapų mišinį, nors labiausiai tame fone išsiskiria būtent kukurūzai.
Tokio jauko kiekio pakanka geram pusdieniui. Kadangi dažniausiai vykstu parai, tenka jauko gamintis papildomai. Bet tuo atveju, jei gerai kimba, nes tada masinti žuvis tenka gerokai dažniau. Paprastai prievilą pasiruošiu dar prieš žūklę, nes žvejybos metu terliotis nemėgstu.
Masalas gali būti įvairus. Čia jau yra kiekvienos upės niuansai, nes kai kur karšiai mieliau čiumpa kukurūzus ar kukurūzo ir musės lervos kombinaciją, kitur duok jiems perlinių kruopų ar jų ir „dziko“ sumuštinį, nors faktiškai, kuo jaukinu, tuo ir meškerioju. Netgi kukurūzus ir kruopas dažnai imu tiesiog iš jauko, kadangi toks masalas būna prisigėręs prievilo kvapo. Beje, musės lervos – irgi, galima ant kabliuko verti tik vien jas, čia kaip kur, kaip kada...
Niekada nepamirštu ir sliekų. Karšiai gali labai godžiai ryti šį jauką, bet kartas nori kibti tik ant sliekų arba slieko ir kukurūzo, perlinės kruopos kombinacijos. Per parą laiko, jei karšiai prastai ragauja masalą, išsibandau įvairius jo variantus, nors, kuomet važiuoju į gerai žinomas vietas, jau daugmaž žinau vietinių žuvų prioritetus.
Žūklauju pusiau dugninės principu, visgi plūdę stengiuosi tvirtinti kiek galima jautresnę, iki 3 g plūdrumo, su svarelių mase irgi nepersistengiu. Mano pasirinktose vietose nėra didelės srovės, tad tokios plūdės pakanka, kad ji nenirtų veikiama vandens srauto. Apie pusdugninę esu publikavęs ne vieną rašinį, nepasakosiu visko iš naujo.
Aišku, galima naudoti ir kitokias plūdinės sistemėles, ką kartais irgi darau (vėlgi, jei nekimba, eksperimentuoji). Bet pusiau dugninė turi du privalumus. Visų pirma galima išlaikyti masalą pajaukintoje vietoje, jo nenustums tėkmė, neįkabins į dugne esančias vandenžoles. Antras privalumas – karšiai mėgsta ant dugno gulintį masalą, jie apskritai dabar dažnai būna mieguisti.
Suprantama, kad esant tokiam orui šios žuvys geriausiai kibs vakarėjant, anksti ryte, neretai masalus ragaus ir naktį. Dažnai nutinka, kad pirmų kibimų sulaukiu tik po kelių valandų, pradžioje plūdę judina plakiai, nedidelės kuojos, aukšlės, kurios čia irgi įpranta masalą ryti nuo dugno.
Jei smulkios žuvys staiga dingsta, reikėtų suklusti, nes galimai išsibaidė atplaukus stambių karšių būreliui. Rašau mažybinį žodį, nes visgi čia ne upių žemupiai, ne Nemunas, kur karšiai laikosi didesniais tuntais. Tačiau dydžiai dažniausiai būna nė kiek nemenkesni. Todėl nenustebkite, kuomet vos trisdešimties metrų pločio upės dalyje ištrauksite poros su puse kilogramo plačiašonį...
Tiek būtų apie vidutinio dydžio upių vidurupius.
Romualdas Žilinskas
