Sterkus – vobleriais. Vietos, kur niekas nežvejoja
Pirmame šio ciklo straipsnyje pasakojau apie sterkų biologiją ir jų gyvenimo būdą, rėmiausi mokslininkų žodžiais ir savo patirtimi. Tai rašiniai ne tik apie šių plėšrūnų gaudymą vobleriais, bet ir apie upių vietas, kur paprastai, niekas sterkų netgi neieško.
Upėse šios žuvys elgiasi kitaip nei giliuose tvenkiniuose ar ežeruose ir bemedžiodamos kartais išsiduoda. Regis, to neturėtų būti, kadangi sterkai – giliausiai besimaitinantys grobuonys, tačiau yra ne visai taip. Šį reiškinį stebėjau daugelį metų ir išsyk, atvirai pasakysiu, nelabai supratau, jog bevaikantys aukšles ir gružlius plėšrūnai yra būtent šios rūšies plėšrūnai.
Daug mažų ir vienas didelis
Būdavo, jaukinu Neryje (žvejodavau dažniausiai pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno) žūklei plūdine karšius, kur, suprantama, prisirenka dar ir kuojų, aukšlių bei kitų karpinių žvynuotųjų, ir matau, kaip pavakariais tą smulkmę ima vaikyti kažkokie grobuonys. Ne visur, suprantama, tik tam tikrose vietose. Paprastai taip atsitikdavo netoli mano suręstų dambų arba ten, kur šalia vidutinio gylio žūklavietės glausdavosi upės vaga arba duobė.
Kita tokių vietų išskirtinis požymis – šalia gana sraunu ar bent jau teka vidutinio dydžio netolygi srovė, dugnas žvyruotas arba akmenuotas, nors gali būti ir su dumblo priemaišomis.
Viskas vykdavo pagal tą patį scenarijų – vėlyvą popietę smulkios žuvelės imdavo „šaudyti“ iš priedugnio ar vidurinių vandens sluoksnių. Toks įspūdis, kad jas kažkas ima persekioti iš šalia žūklavietės esančios gilumos – mailius nežyra į šalis lyg įsisukus lydekai ar salačiui, o sprunka į kranto pusę kildamas į aukštesnius vandens sluoksnius.
Todėl ir sakau, kad „šaudo“, tiesa, iš apačios į viršų. Kadangi smulkmę masinantis jaukas gulėdavo dugne, ilgainiui žūklavietėse net ir aukšlės (jau nekalbant apie gružlius, kuojytes ar šapaliukus) įjunkdavo jį ragauti nuo grunto. Tikra prapultis, kuomet taip atsitikdavo, bet, prasidėjus smulkmės vaikymui, gružliai ir aukšlės gerokai rečiau nukramtydavo masalus. Neabejojau, kad tai ešerių išpuoliai, juolab gaudant ant slieko vis pasitaikydavo sužvejoti dryžučių.
Kaip tik tuo laikotarpiu buvau pamėgęs žūklę mikromasalais, tad vieną pavakarę nutariau įprastoje vietoje pajaukinti, bet gaudyti ne palaidyne, o lengvu spiningėliu. Žūklė mažyčiais guminukais upėje man buvo jau ne naujiena. Beje, tada devyni iš dešimties ultralight spiningavimo mėgėjų gaudydavo tik stovinčiame vandenyje ir beveik vien tik ešerius, tai buvo šio spiningavimo būdo „priešaušris“. Tačiau man upė visada mielesnė ir jau kuris laikas bandžiau perprasti tokios žūklės tekančiame vandenyje subtilybes.
Taigi parenku, mano nuomone, tokiu metų laiku ir tokiu paros metu tinkamiausią ešeriams salotinį tvisteriuką (to sezono Neries „topas“), užmetu ir lėtai traukiu viduriniuose vandens sluoksniuose išilgai kranto – išbandytas dalykas ir, jei netoliese yra ešerių, būtinai susigundys. Bet – nė velnio...
Dar bandau ir dar, tačiau ešeriai nekimba. O kažkas iš gilumos vis vaiko smulkmę, labai aiškiai tai matau. Ant galvakablio kabliuko maunu tepalo spalvos brokato taškeliais blizgantį guminuką – šitas universalus – „visiems gyvenimo atvejams“. Ir vėl pššš... Violetinė spalva taip pat sėkmės neatneša.
Tada imu baltą su brokato blizgučiais, sunkesnį galvakablį, metu į gilumą ir traukiu dugnu darydamas nedideles pauzeles. Op! – spiningėlio viršūnėlė išlinksta. Pakertu, jaučiu – ešerys ne visai smulkus. Ištraukiu, tačiau ten visai ne ešerys, o masalą prarijęs sterkiukas. Nedidelis, kelių šimtų gramų, nors ešeriui toks svoris būtų jau tikrai neblogas. Nustembu – iki to laiko šiose vietose nesu pagavęs nė vieno sterko.
Ak, taip... prisiminiau – kažkada vaikystėje su draugu pasislėpę stebėjome, kaip brakonieriai elektra žuvis viduryje dienos „mušė“, pilnus maišus krūmuose sustatę buvo, o viename jų ant paties viršaus gal 3 kg sterkas gulėjo. Nukniaukėme tada mes tą sterką (iš brakonierių – jokia nuodėmė), parnešiau į namus dėdei tarsi savo laimikį. Ilgai kraipė galvą dėdė į mano lazdyninę meškerę žiūrėdamas...
Trumpiau tariant, susidomėjau. Bandau gaudyti dar. Ir vėl guminuką stveria sterko jauniklis. Paleidžiu jį, suprantama, bet kiek tai tęsis? Iki prietemos ištraukiu dar tris tokio paties dydžio sterkiukus, o temstant užsikabina kažkas stambesnis. Kokia ten buvo žuvis, nežinau, nes mano 0,12 mm monofilamentinis valas paprasčiausiai neatlaikė. Visgi leidžiu sau įtarti, kad guminuką galiausiai pačiupo ir tų sterkiukų „tėtis“.
Tai nutiko gana seniai, ta žūklė užsimiršo, prisimindavau ją tik tada, kai Neryje ir vėl kažkas iš gilumos pavakariais imdavo atakuoti smulkmę. Net nežinau kodėl, bet ilgą laiką šioje upėje sterkų net nebandžiau gaudyti.
Sterkai medžiodami išsiduoda
Tačiau viskas pasikeitė, kai įgudau žvejoti salačius vobleriais. Sterkai yra savotiška salačių vakarinė pamaina – jie neretai kimba net ir sekliose rėvose, tačiau masalą tenka siūlyti ne vandens paviršiuje, bet giliau. Salačiai taip pat kartais nusileidžia arčiau dugno, todėl, kai bandydavau juos suvilioti viduriniuose vandens sluoksniuose, pakankamai dažnai pasitaikydavo ištraukti sterkų, juolab, kad vobleriai abiem plėšrūnų rūšims gali būti tokie patys. Ne visi, bet kai kurie modeliai puikiausiai tikdavo ir vieniems, ir kitiems.
Žinoma, dažniausiai pasitaikydavo „nelegalų“, bet būdavo ir virš kilogramo sveriančių sterkų. Beje, rėvose sterkai niekada „nesiafišuodavo“, jie akivaizdžiai medžiodavo tik anksčiau minėtose vietose, neretai blausiaakiai plėšrūnai taip elgiasi Neryje prie stačių krantų (Nemuno vidurupio kranto reljefas kitoks, čia vaga labiau nutolusi nuo sausumos) ir gali susidaryti įspūdis, kad toje vietoje medžioja šapalai ar meknės.
Nebūtinai tik maži sterkiukai medžioklės metu elgiasi „iššaukiančiai“. Pasitaiko, jog visai padorūs plėšrūnai atakuoja smulkmę tiesiog palei pat kojas. Jie net nekreipia dėmesio į žvejį – įsijautę rėžiasi į seklumą ir galima net pamatyti, kokia tai žuvis.
Kartais taip elgiasi ir salačiai – jie taip pat nereaguoja į žmogų (o sako, kad labai baikštūs...), būna, jog ir lydekos praranda atsargumą. Tačiau aštriadantės plėšrūnės paprastai greitai atsitoki ir mauna kur nors toliau, o sterkai ir salačiai persekioja mailių tol, kol pasisotina.
Didesni sterkai maitinasi vėliau nei smulkūs, kartais tai daro tik esant saulei visai arti laidos arba labai anksti ryte ir jų atakos trunka gerokai trumpiau. Gal viską lemia patirtis ir didesnių sterkų išpuoliai yra labiau rezultatyvūs nei mažesniųjų? O gal taip yra todėl, kad jaunikliai plauko būreliais ir medžioklė nesibaigia tol, kol visi to būrio nariai nenumalšina alkio?
Kaip ir sakiau – stambus sterkas yra vienišius, jis užkando ir nuplaukė ramiai grobio virškinti. Beje, praktiškai visų pagautų sterkų skilviai būdavo tušti. Lydekoms ar ešeriams tai nebūdinga – šios žuvys ir prikišusios skrandžius gali griebti masalą.
Aš vis akcentuoju Nerį, bet ne Nemuną, nors pastarajame sterkų tikrai yra daugiau ir čia didesnė galimybė pagauti stambų plėšrūną. Taip darau specialiai – netgi kai kurie nuolat sterkus žvejojantys Nemune Kauno žvejai nustemba, kai pasakau, kad šiuos plėšrūnus visai sėkmingai gaudau ne įprastose jų vietose, kurias žino visi miesto spiningautojai, o Neryje.
Ir žuvauju ne guminukais, bet vobleriais. Pastarieji masalai šioje upėje labiau pasiteisina nei Nemune, nes čia nėra tokių didelių gylių, sterkai dažnai laikosi arčiau krantų – tokia Neries specifika. Plėšrūnai čia dar labiau išsibarstę nei Nemune, veikiausiai dėl to, kad Neryje nėra tokių didelių akmenynų, plačių rėvų, akmeninių dambų. Rastume daug panašių vietų, bet jos tarsi sumažintas Nemuno variantas.
Todėl Neryje sterkai nuolat juda, keičia maitinimosi vietas, nors, žinoma, turi kelias pastovias, kur apsilanko kone kasdien, bet ne visada juos pavyksta sugundyti spininginiais viliokliais.
Nemuno aukštupyje yra kitaip
Bet įdomiausia sterkus gaudyti tenai, kur niekas niekada jų nėra gaudęs. Ir dabar kalbu ne apie Nerį ties Kaunu, o gerokai toliau – Nemuno aukštupį, kur įpusėjus rudeniui vargu ar sutiksi meškeriotoją...
Važiuoti į šią upę kur nors netoli Baltarusijos sienos iš Kauno – prailgsta, o pastaruoju laiku ir brangoka, tačiau verta. Ten nėra arti didesnių miestų, nėra ir lašišų, kas vieniems spiningautojams sukelia didelį liūdesį, bet kiti tuo naudojasi – gali rasti Nemuno ruožų, kurie tikrai „nenudrožti“ vobleriais arba blizgėmis, pakrantės beveik neišmindžiotos.
Nemuno aukštupyje sterkinės vietos jau kitokios nei Neryje, nors pirmosios upės aukštupys iš pirmo žvilgsnio panašus į antrosios vidurupį. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, bet tenai sterkų aptikdavau toliau nuo kranto.
Neryje plėšrūnės kažkaip daugiau išsimaišiusios tarpusavyje, daug kur jų buveinės gali ir sutapti. O Nemuno aukštupyje yra griežtesnės ribos tarp tų žuvų rūšių ir tenai sterkai laikosi gilesnėse griovose, arčiau vagos, kur gylis yra nuo maždaug 1,5 m iki... Rudenį mažesnėje nei 2 m gelmėje vargu ar jų rasi.
Nemuno aukštupyje sterkai nevengia sraunumų, nes tėkmė neretai būdavo didesnė už vidutinę – tolygi arba išsiskaidžiusi, kas reiškia, jog dugnas veikiausiai yra nelygus, su stambesnių akmenų kauburiais.
Tokiose vietose žuvauti guminukais beprasmiška, kadangi labai daug kliuvinių. Kita vertus, sterkai tupi gana nedideliame plote, o dar nemenka srovė, tad tinkamai net nepadžigausi. Tad šiuo atveju giliai neriantis vobleris ir būtų vienintelis masalas.
Beje, kaip ir Neryje sterkus Nemuno aukštupyje aptikau visai atsitiktinai. Menu, vieną spalio mėnesį gaudžiau šapalus. Jie įpusėjus rudeniui tose upės plotuose kimba gana giliai, kur yra vidutinė tėkmė ir dugnas žvyruotas, šiek tiek akmenuotas. Faktiškai idealios vietos būtų ir sterkams.
Nors gal ne visai, kaip dabar pamąstau, nes pastarieji plėšrūnai pasitraukia tuo metu į dar didesnį gylį, dar toliau nuo kranto. Tiesa, pamiršau paminėti, kad, kaip ir Neryje, čia galima pagauti arba kelis mažesnius sterkiukus, arba vieną, bet tikrai svarų tos rūšies plėšrūną.
Taigi, tą dieną buvo vasariškai šiltas oras, todėl veikiausiai sterkai atplaukė į mažesnius gylius ko nors užkąsti. Ir bemedžiodami aptiko mano voblerį. Visiškai ne „sterkinį“, nes jis buvo gana agresyvus crank. Tačiau alkis – ne brolis, todėl ir griebė...
O apie konkretesnius masalus ir žūklės techniką parašysiu jau kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
