Sterką – guminuku. Spiningavimo subtilybės

Sterkų žūklė džigaujant, jei lygintume su kitų žuvų gaudymu, turi savitumų. Tokia specifika atsiranda jau vien todėl, kad blausiaakiai plėšrūnai gaudomi palyginti giliai, akmenuotose ir žvirgždėtose vietose, o upėse nevengia gana stiprios tėkmės.

Kita vertus, aš panašiai rašyčiau ir apie lydekų, šamų ar ešerių žūklę – juk kiekviena žvynuotoji turi tik jai būdingas buveines.

Kaip įprasta mano rašiniuose, daugiausiai dėmesio skirsiu žuvų, o mūsų atveju sterkų, gaudymui upėse. Ir ne tik todėl, kad tekantis vanduo man yra labiau prie širdies, bet dar ir dėl vieno elementaraus dalyko, kurį žino patyrę žvejai – išmokus meškerioti, spiningauti upėse, tai daryti stovinčiuose vandenyse bus lengviau. Nors, žinoma, kiekvienoje telkinių grupėje, net atskiruose vandens telkiniuose yra daug savasties, tačiau apie šiuos niuansus rašau kituose savo straipsniuose.

Kas būdinga ne vien sterkams ir ne tik žvejojant sterkus

Dauguma žvejų stengiasi masalą sviesti skersai upės srovės arba nedideliu kampu prieš ją. Žuvaujant sukriukėmis, vartiklėmis arba vobleriais, toks vilioklio užmetimo būdas dažnai pasiteisina. Negalima teigti, jog jis neteisingas ir gaudant silikoniniais masalais.

Visgi norint nuosekliai patikrinti vagos ar duobės šlaitus, perspektyvesnis yra guminuko traukimas įstrižai upės tėkmės. Jį galima traukti pasroviui arba prieš srovę – nesvarbu, didesnę reikšmę turi tai, kad masalas ilgą laiką plaukia šlaito kraštu, o ne kur nors duobės dugne ar seklumoje.

Žuvys dažniausiai stovi atsisukusios prieš tėkmę, logiška, kad traukiant vilioklį prieš srovę, jos masalą gali pamatyti, pajausti iš toliau, ir šitokia spiningavimo taktika turėtų būti lyg ir pranašesnė nei atvirkštinė. Kuomet guminukas staiga išdygsta plėšrūnei iš už nugaros, grobuonė ne tik nesureaguoja į masalą, tačiau gali jo net išsigąsti.

Bet vagos ar duobės šlaitas yra lyg ir išskirtinė zona, kur galioja kitokie plėšrūnių medžioklės principai nei sąlyginai lygiame dugne. Šlaito nuolydyje yra daug įdubų bei iškilimų, akmenų, kerplėšų, jis leidžiasi didesniu ar mažesniu kampu, tad ten prigludusi prie dugno grobuonė randa vietų kur galima apsisaugoti nuo stipresnio srovės poveikio ir jai nėra būtina pasirinkti poziciją, kai galva nukreipta prieš pagrindinę upės tėkmę.

Medžiojant plėšrūnei tai privalumas, kadangi mailius kursuoja išilgai kranto, o grobuonė žvelgdama iš šono puikiai jį mato ir gali staigiai „šovusi“ iš pasalos sugriebti auką. Taip yra ne tik vasarą, bet ir vėlesniu metų laiku atšalus vandeniui, sezono pradžioje, skirtumas tas, jog dabar medžiotojos leidžiasi prie apatinio šlaito krašto, nes jų aukos plauko irgi žemiau.

Teoriškai išeitu, kad kuria kryptimi išilgai kranto masalą betrauksime, skirtumo nebus. Gaudant galvakabliais, jie anksčiau ar vėliau pasieks dugną, kas, tarkim, žvejojant sukriukėmis būtų neįmanoma. Vobleriai irgi gali nerti tik į apibrėžtą gylį, jų masė, lyginant su dydžiu, yra maža, todėl vandens srautas tokius masalus veikia kur kas smarkiau nei ant sunkaus galvakablio užmautą guminuką.

Traukti vilioklį išilgai povandeninio šlaito maksimaliai ilgą nuotolį įmanoma tik kai kuriose upės vietose. Nemune, be abejonės, tai bus galima atsistojus ant didelės dambos viršūnės, nuo natūralaus kranto iškyšulio ar ties upės vingiu, nuo tilto polių, įsibridus. Tačiau ir lygioje kranto atkarpoje apgaudyti šlaito kraštus, kuomet traukiame guminuką išilgai sausumos, galima. Bet galima – pabrėšiu – naudojant sunkų galvakablį, nes tokį srovė neišstumia nuo šlaito.

Šiuo atveju masalą tenka sviesti kiek įmanoma toliau ir maždaug 30° kampu tėkmei (nesvarbu ar pasroviui, ar prieš srovę). Paprastai guminukas nukrenta vagos dugne toliau nuo šlaito, bet tėkmė veikia valą bei masalą ir jį prispaudžia prie povandeninio skardžio krašto. Jei džigaujant vilioklio nekilnojame labai aukštai virš dugno, jis šuoliuoja dugno nuolydžio kraštu iki tam tikro taško, kuomet atstumas tarp masalo ir žvejo tampa nedidelis. Kuo ilgesnis spiningas, kuo aukščiau jis pakeltas, beje, čia svarbu net meškeriotojo ūgis, tuo anksčiau guminukas perlips šlaito atbrailą.

Visgi upė nėra tokia lygi tartum nupjauta, srovė joje sulėtėja bei pagreitėja, pats šlaitas – irgi vingiuotas, tad šie niuansai iš esmės gali pakoreguoti traukiamo masalo kelią. Dėl minėtų priežasčių guminuką kartais prisieina mesti arčiau ar toliau, didesniu ar mažesniu kampu kranto linijai.

Vedant masalą prieš srovę...

Apie džigavimo techniką apskritai ir atskiroms žuvų rūšims, tame tarpe ir sterkams, esu publikavęs ne vieną rašinį, nemažai jų galite rasti ir Salmo svetainėje. Niekada nenoriu kartotis, tad šįsyk panagrinėkime du visiškai skirtingus guminukų traukimo variantus. Pirmasis, kuomet gaudome vesdami masalą prieš srovę.

Užmetę vilioklį pasroviui, laukiame iki jis pasieks dugną. Kai tik nusviestas guminukas paliečia vandens paviršių, spiningo viršūnę nuleidžiame lygiagrečiai valui – tuo metu meškerykotis sudaro su gija vieną tiesę. Masalas ne iš karto nugrimzta, jį dar kurį laiką neša srovė ir nuo ritės būgnelio vis tebesivynioja valas.

Kai galvakablis paliečia į dugną, valas staiga atsileidžia, įtempimas sekundės daliai sumažėja. Stovinčiame vandenyje gija nukąra ir taip pasilieka, bet ir čia ją kažkiek tempia srovė, galbūt veikiau – valą spaudžia vandens masė.

Tuo metu reikia užlenkti ritės lankelį, kadangi tėkmė, nors ir lėčiau, bet vis tiek vynios nuo būgnelio giją. Jei laiku nesureaguosite, jos perteklius vandenyje išsilenks ir trukdys džigauti bei susilpnins kontaktą su masalu.

Kuomet masalas jau guli dugne, galima pradėti jį šokdinti. Tiesa, prieš tai reikia pakelti spiningą stačiau, nes priešingu atveju nejusite kibimo ir bus sudėtinga teisingai pakirsti.

Pats traukimo metodas labai paprastas – tiesiog kelis kartus staigiai pasukame ritės rankenėlę sutrumpindami išmesto valo dalį ir taip pakeliame guminuką nuo dugno. Meškerykočiu praktiškai nedirbame, bet įdėmiai stebime jo viršūnėlę ir vandenį liečiantį valą.

Kibimas dažniausiai juntamas ranka (spiningas stangrus, todėl viršūnėlė, silpniau kimbant žuviai, beveik nesulinksta). Kad plėšrūnė jau griebė masalą, žymiai dažniau galime pamatyti pagal staiga pakitusią valo padėtį susilietimo su vandeniu vietoje. Tačiau neįgudusiam spiningautojui taip kibimą nustatyti pakankamai keblu, tam reikia praktikos, todėl pradžioje visą dėmesį žvejys paprastai sutelkia į spiningą laikančią ranką – žuvies atakuojama masalą jis tiesiog pajunta.

...Ir pasroviui

Kada gaudome prieš srovę, nuo dugno pakeltas guminukas pakyla gana staigiai, nes jį ir įtemptą valą papildomai kilsteli tėkmė. Tačiau skęsta masalas lėtai, kadangi ta pati srovė jį neša tolyn ir trukdo greitai grimzti.

Tuo metu vilioklis per upės gruntą „žingsniuoja“ lėtai ir mažais „žingsneliais“ – pakilęs nuo dugno ir patrauktas žvejo link, jis kažkokį atstumą tartum sugrįžta atgal. Didžioji dalis plėšrūnių (čia galima išskirti sterkus) užkimba guminukui leidžiantis į dugną. Deja, būtent šioje žaidimo fazėje kontaktas su masalu yra pats silpniausias, nors patyrę spiningautojai jį junta be didesnių problemų.

Priešingai anksčiau aprašytam būdui, jei bandysime žvejoti pasroviui, masalą teks sviesti prieš srovę. Dabar guminukas grimzta nepalyginamai greičiau ir laisvoji valo dalis staigiai suvyniojama.

Vilioklio valdymas taip pat nepanašus į prieš tai minėtąjį. Džigaudami daugiau dirbame spiningu, o ritė atlieka tik papildomą vaidmenį – suvynioja laisvąją gijos dalį. Laikydami spiningą maždaug 45° kampu vandens plokštumai, staiga pakeliame meškerykočio viršūnę iki 60°, ir to pakanka, kad guminukas atsiplėštų nuo dugno.

Po to spiningą nuleidžiame į buvusią padėtį būtinai suvyniodami valo perteklių. Staigesnis ir aukštesnis spiningo pakėlimas, suprantama, aukščiau pakelia ir masalą. Šiuo atveju vilioklio „žingsniai“ yra ne tokie aukšti, bet gerokai platesni ir greitesni.

Deja, pasroviui traukiamas guminukas dažniau užsikabina už šiekštų. Ypač dažnai taip atsitinka akmenuotame dugne, nes srovė masalą tiesiog pagrūda po akmenimis.

Nežinau nė ką patarti... Tiesiog susitaikykite su mintimi, kad norėdami suvilioti sterką, tokio pobūdžio „aukų“ vargu ar išvengsite.

Kaip ir pirmuoju atveju, taip ir dabar, sterkai guminuką dažniausiai griebia, kai jis leidžiasi laisvai sklęsdamas. O tai – dar viena problema, kadangi sunku spėti staigiai susukti laisvą valo dalį neišeinant iš ritmo ir kartu dar pajausti kimbantį plėšrūną.

Beje, ritmiškumas džigaujant kažkodėl visada yra rezultatyvesnis, nei padrikas guminuko žaidimas. Atrodytų lyg ir nelogiška, nes potenciali auka (žuvelė) – ne koks nors užprogramuotas robotas, o gyvas sutvėrimas, tad jos judesiai sunkiai nuspėjami, jie nebūna vienodi.

Kita vertus, galbūt būtent tas įkyrus vienodas masalo judėjimas ir labiausiai veikia plėšrūnių jutiminius organus, jas tiesiog priverčia reaguoti į mūsų vilioklius. Čia jau reikėtų klausti mokslininkų...

Romualdas Žilinskas