Sterką – guminuku. Masalai

Nieko naujo aš čia nepasakiau, visgi kai kurios plėšrūnės, netgi nepaisant metų laiko, meteorologinių sąlygų bei vandens telkinio tipo, yra konservatyvesnės už kitas grobuones. Bene labiausiai tai išryškėja spiningaujant sterkus, kadangi pastarieji mažiausiai, keičia savo įpročius, turint omenyje jų gyvenimo būdą, elgseną bei konkrečius vandens telkinių medžioklės plotus.

Todėl kalbant apie blausiaakių plėšrūnų žvejybą sezono pradžioje, daug bendrumų rastume ir šių žuvų gaudyme baigiantis atviro vandens sezonui. Dabar vasara, o tai ne pats dėkingiausias laikotarpis sterkavimui, bet pabandysiu paanalizuoti šių žuvų žūklę.

Ypatingų būdų spiningaudamas sterkus dažniausiai nenaudoju, čia tikriausiai pats efektyviausias būtų senas geras džigavimas, kuomet guminukas šokdinamas dugne ir šiek tiek aukščiau jo. Suprantama, gundau sterkus ir vobleriais, kitais spininginiais masalais, tačiau iki tiek nesiplėsiu.

Taigi straipsnio tema bus minėtas džigavimas, o viliokliai – irgi visiems gerai žinomi: tvisteriai bei riperiai. Štai šioje vietoje pirmiausiai tenka apsispręsti, kurie iš šių masalų geresni.

Pirmenybę atiduočiau riperiui

Mano nuomone, tvisteriai labiau tiks antroje rudens pusėje, nes sterkams, kitaip nei lydekoms, net ir sparčiai vėstantis vanduo didesnės neigiamos įtakos aktyvumui nedaro, ir jie geidžia tankiai virpančių masalų uodegėlių. Net sakyčiau yra priešingai – ženkliai krentant vandens temperatūrai sterkai vis labiau kimba ant judresnių silikoninių vilioklių.

Kita vertus, kiek spiningaudavau naktimis vėlų rudenį ar žiemą, pastebėjau, kad lydekos tamsoje mieliau čiumpa tvisterius nei blausiaakiai plėšrūnai. Galbūt dėl to, kad šios grobuonės tamsoje būna visiškai apžlibusios ir labiau pasikliauja šonine linija. Sterkai, jei tuo paros metu yra pasyvūs, reaguoja priešingai. Tad susiruošus sterkauti šaltame vandenyje, pageidautina turėti abiejų tipų masalų.

Kartą, kai sterkai dėl kažkokių priežasčių atsisakė visiškai kibti, prisiminiau turįs jau nežinia kiek laiko net vandenyje nevilgytų savadarbių poroloninių žuvelių. Ir, patikėkite, jos tąsyk buvo tik tai, ko reikėjo sterkams. Manding, kad kalbos apie plėšriųjų žuvų nenorą ragauti pastoviai jiems siūlomus masalus yra pagrįstos.

Kuomet buvo dar nepakeistos žūklės taisyklės, anksti pavasarį, kai dar vanduo nešilęs, sterkus žuvaudavau praktiškai vien tvisteriais, o po jų neršto imdavau į žūklę riperius ir jais gaudydavau iki... vanduo užšaldavo. Vasaros pradžioje Nemune neretai naudodavau net ir didesnius su plačiais kūneliais bei platesnėmis uodegėlėmis, kurie labiau tinkami lydekų gaudymui stovinčiame vandenyje – šitokie riperiai pasiteisina ir upėse viliojant sterkus.

Reikėtų pasakyti, kad pastaruoju metu apskritai daug dažniau spiningauju žuvelės formos masalais, nes plačiąja prasme jie yra perspektyvesni, nors nepadedu į kampą ir silikoninių „kirminų“.

Be to riperiai, priklausomai nuo modelio ir medžiagos, gali būti įvairiapusiškesni, jų tarpe rastume turinčių plačius uodeginius pelekus ir ploną uodegos strampą masalų, kurie pagaminti iš itin minkšto silikono, kietesnių su trumpu strampu, mažu, nuožulniu peleku, ir panašiai. Faktas, jog skirtingų modelių virpesiai smarkiai skiriasi.

Artėjant rudeniui upių sterkai labiau nori tipinių sterkinių riperių – su siauru kūneliu ir plonu uodeginiu peleku, pagamintų iš standesnio silikono, nes tokie tėkmėje virpa tankiai, bet nedidele amplitude.

Kintant metų laikui gaudymo technika naudojama irgi vis kitokia – pirmieji laimikiai veikiausiai susigundys lėtai žaidžiančiu masalu, kuomet daromos ilgesnės pauzės, įpusėjus vasarai tenka dirbti aktyviau ir vilioklį vesti taip, kad jis primintų judresnę žuvelę. Dar vėliau veikiausiai geriausių rezultatų pasieksime naudodami sunkius galvakablius ir „akcentuotą“ džigavimo stilių.

Niekada neprašaus tie spiningautojai, kurie sterkams pasirinks klasikinius riperius, nes jie yra universalūs žvejojant bet kokios rūšies plėšrūnus. Galbūt varijuos dydžiai, spalvos, tačiau tai yra natūralu žuvaujant ir su kitais spininginiais masalais.

Tokių riperių formos nekito nuo pat jų pasirodymo pradžios, tik dabar įdiegtos naujos spalvinimo technologijos, kas praplečia šios rūšies vilioklių panaudojimo galimybes, pagerėjo silikono kokybė ir guminukai nebeplyšta po vienos sugautos žuvies.

Apibūdinti klasikinio riperio formą žodžiais būtų sudėtinga, todėl „vizualizuoju“ – pavyzdyje matote Lucky John 3D Basara Soft Swim modelį, kuris atitinka minėto masalo įvaizdį.

Esu išbandęs ir kitokius sterkams skirtus masalus. Nemanau, jog silikoniniai sliekai ar kitokios vandens gyvių imitacijos, ką taip sutartinai giria užsienio spiningautojai, yra tik gerai paslėpta reklama.

Tačiau gaudymas šiais masalais taip pat reikalauja patirties ir pirmosios žūklės gali nuvilti. Kita vertus, dauguma šių masalų labiausiai tinkami naudojant Carolina Rig, Texas Rig ir panašias sistemėles, o dabar juk kalbu apie kur kas populiaresnį pas mus džigavimą.

Kol kas negalėčiau daryti kažkokių gilesnių išvadų, kadangi palyginti mažai šiais viliokliais žuvauju. Bet „pasirašyčiau“, kad tokio tipo guminukai turi tikrai nemenką potencialą mūsų vandenyse, tai patvirtino ir labiau įgudę jais spiningauti mano kolegos.

Viena iš priežasčių, nors tai – tik hipotezė, gali būti ta, kad lietuviški sterkai paprasčiausiai mažai gaudomi tokio tipo masalais ir paprasčiausiai jų nesieja su būsimu pavojumi, nes, kaip žinote, ilgainiui plėšriosios žuvys ima priprasti prie tam tikrų nuolat joms siūlomų vilioklių ir tiesiog juos ignoruoja.

Gerai ir galvakablis, ir ofsetinė galvutė

Tarp spiningautojų vyksta amžini ginčai, kas geriau: ofsetinė galvutė ar galvakablis? Tvirtos nuomonės dėl to neturiu, kadangi vienodai sėkmingai (arba nesėkmingai) naudoju ir vienus, ir kitus. Galbūt ofsetinės galvutės labiau gelbsti tuomet, kada sterkai beveik visai nustoja kibti. Tačiau ir galvakabliai kitais atvejais gali turėti savų privalumų.

Rašydamas šį straipsnį bandau atmintyje „atgaminti“ įvairias situacijas ir galiausiai prieinu išvados, kad ofsetinės galvutės visgi priimtinesnės sterkams nei lydekoms, ypač tada, kai spiningauji plaukiančiaisiais guminukais. Tai dažniausiai išryškėja vėlų rudenį. Tokiu metų laiku šitaip pateiktą silikoninį vilioklį gerai griebia ir aštriadantės, tačiau sterkai ant ofsetinės galvutės kabliuko pamauto masalo nori dar labiau.

Visgi „ofsetinės“ galvutės turi vieną esminį trūkumą, kuris dažniausiai išryškėja žvejojant būtent sterkus. Šie plėšrūnai neretai masalą atakuoja iš priekio, t. y. sugriebdami galvakablį. Kartais to net nejuntame, o pamatome ištraukę masalą – švininis galvakablis būna apdraskytas aštrių sterkų „ilčių“. Dėl šios priežasties spiningautojai prie galvakablio pritaiso papildomą vienšakį, du vienšakius arba dvišakį kabliuką.

Tą patį galima padaryti ir „ofsetinėms“ galvutėms, tačiau jos, kitaip nei įprastiniai galvakabliai, ne tokios stabilios nukritusios ant dugno – dažniau virsta ant šono, kadangi šarnyru sujungtos su kabliuku. Ypač pusiausvyros nelaiko tos, kurių šonai yra suploti. Nors tai gal senesni galvučių modeliai, nes pastaruoju metu gamintojai dažniausiai siūlo turinčias idealaus šrato formą.

Nuvirtus galvutėms bet koks papildomas kabliukas labai greitai pasigriebia vandenžoles, įvairias dugno šiukšles arba dar blogiau – kerplėšą. Upėse tai apskritai tikra prapultis, nes čia yra dar ir tėkmė, akmenys, žodžiu, kliuvinių visada daugiau. Kita vertus, ir galvakabliai su pritaisytais kabliukų „ragais“ prisigaudo pakankamai daug įvairaus šlamšto ar greičiau įsminga į kerplėšas.

Tačiau mums įprasti šrato formos galvakabliai bent kiek išlaiko stabilumą gulėdami ant dugno. Tai įtakoja ir masalo forma. Dauguma senesnės kartos arba klasikinių riperių, turi plokštesnę pilvelio apačią ir dėl to gražiai gula ant grunto. Aišku, smarkesnėje tėkmėje masalo pozicija pauzės metu praktiškai sunkiai nuspėjama.

Kaip minėjau, yra įvairiausių šio tipo silikoninių masalų, sterkams ypač patinka riperių bei tvisterių „hibridai“. Pastarųjų masalų kūnelis labiau būdingas „kirmėlei“, bet turi ir tradicinį „žuvelės“ uodeginį peleką bei uodegos strampą. Pasak gamintojų, apvalus torpedos formos, tačiau smarkiai rantuotas kūnelis skleidžia papildomus mikro virpesius.

Nežinau, kiek tame tiesos, bet man asmeniškai patinka gaudyti šiais guminukais, rezultatų viliodamas sterkus pasiekiau tikrai neprastų. Gal įsitikinimas suteikia pasitikėjimo, gal dažnesnis naudojimas tam turi įtakos, sunku pasakyti.

Tvisterių kūnelis aptakus, jų uodega plokščia iš šonų, todėl kokioje padėtyje šis masalas nugrimzdęs atsidurs – priklauso tik nuo paties galvakablio. Šratas – irgi ne pati stabiliausia forma žuvaujant telkiniuose su kietu gruntu, o jei dar galvakablį stumdo srovė...

Tačiau, kuomet galvakablyje įtaisyto kabliuko kotelis yra aukščiau jo svorio centro ašies, tokia galvutė dugną pasieks teisingoje padėtyje. Pasižiūrėkite, kaip atrodo firminiai Gamakatsu, Lucky John ar VMC galvakabliai ir suprasite, jog jie taip išlieti ne be reikalo. Žvejai galbūt nelabai kreipia dėmesį į šią smulkmeną, o po to niekaip nesupranta, kodėl vieni papildomais kabliukais apginkluoti masalai labiau kliūva už kliuvinių, kiti – mažiau.

Daug sykių kritikuotas mūsų spiningautojų pomėgis žuvauti tik su šrato formos galvakabliais – ne vien tušti žodžiai. Be abejonės, tokios formos galvutės turi geriausias aerodinamines savybes, mažai priešinasi vandens tėkmei, greitai skęsta. Žodžiu, jos yra daugiau ar mažiau universalios.

Bet spiningaujant tam tikromis sąlygomis šratas gali būti ir ne pats geriausias pasirinkimas. Šįsyk jau nekalbėsiu apibendrintai, nes rašau apie konkrečią žuvį – sterką.

Stovinčiame vandenyje, kuomet šie plėšrūnai būna pasyvūs, gali praversti labai paprastas, bet efektyvus manevras: masalas darant pauzes ne šokdinamas, kaip tai atliekama džigaujant, tačiau velkamas dugnu. Arba traukiamas taikant šių dviejų būdų kombinaciją.

Šratas tokiu atveju per daug aria minkštą gruntą ir tam tinka tik iš bėdos. Plokštesnis ar kaip nors išlenktas galvakablis (galvakablių yra begalės formų) nesusmenga dugne, be to traukiamas kelia dumblo debesėlį, kas papildomai masina grobuonis.

Tiesa, gaudant su tokiomis galvutėmis užmetimo nuotolis sumažėja, skendimo greitis suprastėja, bet kada sterkų kibimas yra vangus į šiuos nepatogumus nekreipiame dėmesio, jei masalas galiausiai išprovokuoją žuvį.

Beje, kalbu gal netgi ne visai pamatuotai, nes neretai sterkai ir pageidauja būtent ilgiau besileidžiančio masalo. Gal jie tada medžioja kiek aukščiau dugno arba nori lėčiau vedamo vilioklio. O gal sterkus vilioja mažiau vibruojantys masalai – juk riperio arba tvisterio uodegėlės virpės intensyviau tada, kai galvutės svoris bus didesnis arba dėl savo formos (šrato variantas) mažiau priešinsis vandeniui ir greitai skęs.

Gaudant upėse tokiam silikoninio masalo pravedimui labai tinka batelio formos galvakablis, kuris vadinamas erie. Beje, su juo puikiausiai galima džigauti, o ir užsimeta šis galvakablis pakankamai normaliai. Kažkada buvau tokių įsigijęs, išsibandžiau, dar liko keli, kaip ir dar kiti mūsų spiningautojų praktiškai nenaudojami galvakabliai.

Bet nevargsiu fotografuodamas – iš interneto „pasiskolintame“ pavyzdyje erie galvakablio forma geriau matysis nei nuotraukoje. Tai firminis Owner gaminys, kokio mūsų žūklės parduotuvėse, deja, veikiausiai nerasite.

Kartais sterkai bando griebti vilioklį ne tik už galvos, tačiau lyg ešeriai tampo silikoninio masalo uodegą. Dažniau taip atsitinka, kai gaudome didesniais guminukais.

Pajutus, kad yra būtent taip, tenka ir vėl tvirtinti papildomą kabliuką. Nemėgstu iš masalo padaryti ežio, bet būna dienų, kada esu priverstas taip pasielgti. Tokiu atveju už galvakablio auselės pagrindo (ne už pačios auselės, nes tai gali trukdyti laisvai judėti karabinui) plona lanksčia metaline vielute pririšu trišakį kabliuką, kurio vieną atšaką įbedu į guminuko uodegą prie pat strampo.

Žvejojant nėra kada gaišti laiko, todėl tokių sistemėlių reikia pasiruošti iš anksto. Vietoje vielos galima panaudoti kevlarą. Jis net geriau nei viela, nes minkštesnis, todėl mažiau varžo masalo judesius. Be to kevlarą galima užsirišti net ir žūklės metu, o tai irgi bus privalumas, kadangi namuose pasigaminti reikiamo ilgio sistemėlių visiems turimiems guminukams praktiškai neįmanoma.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas