Sterką džigaujant? Elementaru, Vatsonai
Tikriausiai taip pasakytų Šerlokas Holmsas, jeigu jis žvejotų. Kaip matote iš straipsnelio pavadinimo – gaudytų sterkus džigaudamas. Iš tiesų tai, kas jam atrodo elementaru, galbūt daugeliui pradedančiųjų spiningautojų būtų gana painu. Bet painaus čia irgi nieko nėra, o yra tam tikra žūklavimo seka – technika ir taktika kartu paėmus, kuri turės pagrindinę reikšmę ar pagausite tą dieną blausiaakių, ar tik tuščiai mėtysite į vandenį guminukus.
Aš vis apie upes.... Galima pagalvoti, kad nesu gaudęs stovinčio vandens telkiniuose. Žvejojau, dar ir kiek, paprasčiausiai mažiau rašau apie ežerus ir tvenkinius, nes turbūt jau šimtąjį kartą pakartosiu tą patį: jei moki gaudyti tėkmėje, daug lengviau prisitaikysi prie žvejybos ežere, nei priešingu atveju.
Įsivaizduokime didelį ežerą arba tvenkinį (na, sterkų ten didesnė galimybė rasti ir tos žūklavietės visiems žinomos), kur garantuotai yra šių plėšrūnų, tačiau plotas didelis, o sterkai kažkurią konkrečią dieną gali kibti ir 7 m ir 12 m gelmėje. Gaudome, suprantama, iš valties, nes braidžioti krantais, švelniai pasakius, bus kažkoks mazochizmas, nes vargu ar ten sterkai priplauks tiek arti kranto, kad galėsite užmesti masalą. Maisto jie randa ir viduryje telkinio, kadangi jis ne dubens pavidalo, o yra čia sėklių, duobių, žodžiu, dugno reljefas raižytas.
Jei jau turime valtį, tai turime ir echolotą, ne tie laikai, kad tinkamų žūklei vietų ieškotume orientuodamiesi pagal krante augantį kreivą gluosnį ar Onutės sodybos kaminą. Plaukiame, stebime prietaiso parodymus. Aha, va, duobė su daugiau ar mažiau nuolaidžiais šlaitais. Beje, ežere sterkai paprastai būna labiau išsimėtę po to telkinio plotą, tvenkiniuose didžiausia tikimybė juos rasti ties buvusia upės arba upelio vaga, nes ten visada giliau ir bus reikiamo nuolydžio šlaitų, kur, kaip minėjau, dugnas laipsniškai kyla arba krenta į atitinkamus gylius.
Renkamės masalą. Šitas momentas tikrai gal kiek painokas, nes vienų spiningautojų supratimu, sterkams net vasarą reikia didesnių guminukų, kiti sakys, kad pakanka tų, kurie tinka ir ešerių žūklei. Pasirinkime vidurkį – apie 10–12 cm. Tokį griebs ir stambus blausiaakis, ir „ribinis“ sterkas ir normalaus dydžio ešerys.
Spalva... Nežinomame vandens telkinyje daug nemąstęs pradėčiau nuo dviejų sterkams labiausiai patinkančių spalvų – oranžinės ir salotinės, jų atspalvius ir spalvinius derinius bus galima atsirinkti bežuvaujant. Kadangi prieš šią žūklę jau apsilankėte žūklės reikmenų parduotuvėje, spėju, kad gerokai pratuštinote ne vien piniginę, bet ir tos parduotuvės lentynas. Taigi, jūsų masalinėje yra minėtų spalvų bent po kelis atspalvius, dvispalvių, o gal net trispalvių riperių. Jei dar nespėjote apsipirkti, pasiieškokite Lucky John asortimento. Rasite ten 3D Kubira Swim Shad, 3D Basara Soft Swim, 3D Makora Shad Tail ir 3D Red Tail Shad, visi jie tinka sterkams, dydžiai ir spalviniai variantai tenkina plėšrūnus.
Dabar kone esminis dalykas. Teisingas galvakablio parinkimas. Džigavimas – tai guminuko savotiškas „šokdinimas“ dugne arba priedugnio sluoksniuose. Plačiau aprašinėti neverta, per daug išsitęsčiau, tačiau tokio spiningavimo pagrindus veikiausiai žinote. Sunkesnis galvakablis (šiems dydžiams, toks, manyčiau būtų apie 18 – 20 g) greičiau gramzdins guminukus į dugną, bus agresyvesnis, mažiau laiko sugaišite nardindami masalą, geriau jį jausite, jei teks gaudyti maksimaliai giliai. Kita vertus, sterkai kitąsyk nori tos agresijos ir mažesniame gylyje. Kada blausiaakiai pasyvesni, mieguisti, geriau jiems masalus mauti ant lengvų galvučių, mano supratimu, tai bus 12–14 g. Šiaip jau, kiek rodo praktika, nurodytiems dydžiams yra „aukso vidurys“, kurio svoris 16–18 g. Bet tai priklauso dar ir nuo valo storio. Jei plonesniu spiningaujate, tada vidurkis būtų 14–16 g. Regis, riba nėra didelė, tačiau neretai porą gramų turi didelę įtaką kibumui.
Kokios taktikos geriausiai imtis? Galima pradėti nuo sunkiausio ir, jei nekimba, vis keisti galvakablius į lengvesnius. Galima imti vidutinius, sakysim, 16 g ir bandyti, vėlgi jei sterkai nenori griebti masalų, tai sunkesnius, tai lengvesnius. Žinoma, galbūt nekibos priežastis yra neteisingas spalvos pasirinkimas, bet ji irgi atsirenkama žūklaujant. Labai gerai, kada spiningaujate dviese, trise, tada galimybės pataikyti „į dešimtuką“ atrinkinėjant masalų spalvas ir galvakablių svorius padidėja dvigubai arba trigubai.
Žūklės metu, kai atsirinkote tinkamą galvakablį, masalo spalva, nebūkite užtikrinti, kad kibimas visada tęsis vienodai gerai. Saulė keičia apšvietimo kampą ir galbūt panašios spalvos kitas atspalvis arba (ir) kažkokie spalviniai akcentai (įkomponuoti į silikoną blizgučiai, nugarėlės spalva ir pan.) bus geresni. Giedrą arba vos debesuotą dieną esminiai spalviniai pokyčiai pasitaiko gana retai. Noriu pasakyti, kad jei jau kimba ant salotinių silikoninių masalų, tai vėliau gal tik atspalviai kis. Nors negarantuoju šimtu procentų, nes kartais pakilusio vėjo šiaušiamas arba staiga tapęs lygus lyg stiklas vandens paviršius darys savas korekcijas. Kai saulė visiškai pasislėps, gali būti, kad sterkai norės geltonų arba oranžinių. Jei staiga apsiniaukia, tada jau tikrai teks ieškoti naujos spalvos guminuko. Bent jau devynis kartus iš dešimties. Na, juk viskas elementaru ar ne?
Romualdas Žilinskas
