Srovėje su lengvesnio tipo pusdugnine
Rašydamas apie pusdugninę, jau esu sakęs, kad galimos įvairiausios šios įrangos sistemėlių modifikacijos, nes daug kas priklauso nuo to, kokias žuvis mes gaudysime ir kokio stiprumo tėkmė bei gylis yra upėje.
Ir vėl esu priverstas kartotis, sakydamas, kad žūklė pusiau dugnine nebūtinai bus statiška, nes galima žvejoti ir aktyviai. Gal kam nors pasirodys keistas toks pasirinkimas, juk tada geriau naudoti paprastą plūdinės sistemėlę, visgi yra tam tikrų niuansų, kurie turi įtakos kibimo efektyvumui.
Su pusdugnine aktyviai
Bene pagrindinis skirtumas gaudant aktyviai plūdine ir pusiau dugnine yra tas, kad tėkmės nešamas pusdugninės svarelis slinks dugnu gerokai lėčiau nei bet kuri plūdinės sistemėlė. Tai – paprasčiausia logika, nes plūdinės svarelio ar svarelių masė yra mažesnė už plūdės keliamąją galią, tad ir masalas plauks pasroviui gana greitai, o staigiau prilaikius plūdę svareliai gali per daug atsiplėšti nuo dugno ir masalas pakils pernelyg aukštai. Smarkioje tėkmėje žuvis neretai nespėja nuryti masalo, jį tik timpteli ir paleidžia. Gaudant pusiau dugnine taip įvyksta gerokai rečiau.
Kitas pusdugninės privalumas – jos sunkiam svareliui bei smarkiai tėkmei parinkta atitinkama plūdė. Kadangi jau iš anksto ją imame tokią, kad nenuskandintų smarki tėkmė, kada svarelis gulės dugne, plūdė visada arba beveik visada bus matoma slenkančiam svareliui staiga stabtelėjus dėl dugno nelygumų. Žvejojant plūdine į šį faktą atsižvelgiame tik iš dalies, nes plūdė parenkama gerokai jautresnė ir paprastai subalansuojama svareliais ar svareliu taip, jog kibimą justume vis prisilietus žuviai. Tai reiškia, kad staigiai sustojus gramzdui srovėje, plūdė panirs ir mes veikiausiai sureaguosime kaip į žuvies kibimą, pakirsime, tačiau tuščiai.
Žūklė, leidžiant svareliui slinkti dugnu su srove, bet naudojant pusdugninę, yra labiau panaši į aktyvų gaudymą lengva dugnine. Nors esu minėjęs, kad pusiau dugninę neverta užmesti skersai srovės srauto, bet šiuo atveju ignoruojame šią taisyklė ir užmetame būtent taip arba bent jau statesniu kampu, nei įprasta žūklaujant šia įranga, o plūdę vos vos prilaikome. Tiksliau – pamatę ar pajutę, kad svarelis stabtelėjo, truputį smarkiau įtempiame valą. Beje, valas visa laiką turi būti šiek tiek įtemptas stengiantis pakelti jį virš vandens, tuo momentu plūdę vos patraukiame į save. Kažkurią kelio atkarpą svarelis slinks dugnu tiesiai, likusią – puslankiu, kol priartės tam tikru atstumu prie kranto. Galutiniame taške galima masalą palaikyti ilgiau, galima traukti meškerę ir užmesti vėl iš naujo.
Kibimas paprastai juntamas ranka greičiau, nei tai parodo plūdė. Aš stengiuosi tuo metu atlaisvinti valą – palenkiu meškerės galą, kad jį žuvis galėtų nekliudomai patraukti į save (tada dažniausiai ir nyra plūdė) ir staigiai pakertu. Viskas įvyksta akimirksniu, čia reikia nežiopsoti, nors tokiai žūklės technikai perprasti pradžioje prireikia laiko.
Visgi šitoks gaudymas turi ir savų minusų, nes panašiai žvejojant plūdine svarelis ar svareliai paprastai visada plaukia prieš plūdę, jei tik ją prilaikome. Gaudant pusdugnine gramzdas kelio tiesiojoje neretai pasilieka už jos, tad masalas juda ne visada natūraliai.
Žinoma, pasirinkus tokį gaudymą reikia teisingai suderinti ir sistemėlę. Kurį jos tipą (noriu pasakyti, kaip sumontuotą) jūs pasirinksite, neturi reikšmės, svarbiausia kokia bus svarelio masė. Šiaip jau ji pusdugninei neribojama, esmė, kad svarelis būtų sunkesnis nei išlaiko plūdė. Bet šiuo atveju negalima perlenkti lazdos, nes masyvus gramzdas paprasčiausiai neslinks dugnu. Todėl svarelio svoris parenkamas tik vos didesnis už plūdės keliamąją galią. O plūdes taip meškeriodamas paprastai naudoju ne didesnio nei 5 g plūdrumo. Tikrai neteigsiu, kad toks gaudymas yra geresnis nei žūklė plūdine prilaikant tėkmėje plūdę, tiesiog noriu pasakyti, kad kai kuriais atvejais jis gali pasiteisinti labiau nei meškeriojant plūdine.
Patobulinta pusdugninė
Nuo tipinės pusdugninės pastaroji skiriasi savo konstrukcija. Jos montažas panašus į paternoster sistemėlę, tačiau yra esminių skirtumų.
Imama maždaug sprindžio ilgio valo atkarpėlė, jo diametras turėtų būti toks pats, kaip pagrindinės gijos arba truputį mažesnis, pastarasis variantas netgi geresnis. Viename tos atkarpos gale pririšamas paprastas suktukas, kitame – nedidelis karabinas, kuris irgi gali būti su suktuku. Pro suktuko auselę įveriamas pagrindinis valas, t. y. jis galės laisvai slankioti auselės ertme. Prie pagrindinio valo taip pat rišamas mažas suktukas, kuris ne tik neleis susisukti pavadėliui, nes pavadėlis pririšamas prie kitos suktuko auselės, tačiau kartu atliks ir stop mazgo vaidmenį. Galbūt iš mano aiškinimo nesupratote, manau, pažiūrėjus į pavyzdį bus aiškiau.
Pavadėlio ilgis šiuo atvejų būna apie 0,5–1,2 m, čia jau reikia eksperimentuoti ir stebėti, kas žuvims tą dieną ir tomis meškeriojimo sąlygomis yra geriau. Kaip rodo mano praktika, paprastai ilgesni pavadėliai labiau pasiteisina esant pasyviam kibimui. Svarelis, kaip matote, prisegamas prie suktuko. Jis gali būti įvairios formos, visgi aš dažniausiai naudoju kriaušės pavidalo gramzdus.
Ši sistemėlė yra patogi tuo, kad svarelius galima akimirksniu pakeisti. Lengvesnius paprastai tėkmė nuneša arčiau kranto, sunkesnieji įsitvirtina dugne kur nors toliau, žodžiu, varijavimas svareliais turi nemažą privalumą ieškant žuvų susitelkimo vietų. Visa kita yra taip pat, kaip ir gaudant bet kokio montažo pusdugnine.
Su tokia sistemėle galima meškerioti ir judriau, ir leidžiant masalui laikytis tik tam tikroje numatytoje vietoje. Tiesa, jos privalumas yra galimybė žuvauti klampiame, žolėtame dugne, nes pavadėlis būna šiek tiek pakilęs virš dugno. Svareliui užsikabinus už šiekštų, akmenų, paprastai nutraukiamas tik jis ir karabinas, o kabliukas su pavadėliu išlieka.
Pastaruoju metu vis dažniau gaudau būtent šio tipo pusdugnine ir, mano įsitikinimu, toks žvejojimas yra našesnis. Nors galbūt tam turi įtakos žūklavietės, kuriose meškerioju, nes, kaip minėjau, dabar galima masalą pakelti aukščiau dumblėto bei žolėto dugno.
Apie įrangą
Žūklaujant upėse su pusiau dugnine nereikia kažin kokios specialios įrangos. Nors šis gaudymo būdas turi ir dugninės, ir plūdinės elementų, tačiau meškerykotis pasirenkamas match tipo, nors galima naudoti ir teleskopinius meškerykočius su žiedeliais, netgi travel modifikacijas. Natūralu, kadangi tokios meškerės pritaikytos aktyvesniam žuvų gaudymui. Visgi, pusiau dugninei pageidautinos didesnio užmetimo svorio meškerės, nebent žvejosite tik, tarkim, mano minėta pirmąja sistemėle, kur naudojami nedidelės masės gramzdai.
Meškerykočių ilgis irgi neribojamas, bet standartinėmis 4,20 m ilgio meškerėmis žvejoti patogiausia, gali būti ir trumpesnį iki 3.60 m meškerykočiai, geriau jau tokie, nei labai ilgi. Jie patogesni žvejojant kur nors ties stačiais upės krantais, kur yra daug krūmų, medžių, nors, tarkim, žūklaujant nuo dambų arba kranto iškyšulių tikrai netrukdys ilgi kotai.
Valai žuvaujant pusdugnine irgi pasirenkami storesni nei gaudant plūdine, gali būti monofilamentiniai, gali ir fluorokarboniniai, jų rūšis, tipas (plaukiantys, skęstantys, tamprūs ar standūs) didesnės reikšmės neturės. Pintu valu net nesu bandęs žuvauti, nes paprasčiausiai nematau tam prasmės. Ritės nėra ta įrangos dalis, kurią labai reikėtų sureikšminti, tačiau greitai vyniojančios valą skirtos gaudymui match neinercinės ritės visada bus geriau.
Romualdas Žilinskas
