Spininginiai masalai drumstame vandenyje

Skirtingų masalų skleidžiama vibracija yra taip pat skirtinga. Reikia manyti, jog kai kurie jų labiau primena vienokios žuvies sukeltus vandenyje virpesius, kiti – kitokius. Nenustebčiau, kad daugumos iš spininginių vilioklių vibracija apskritai nėra panaši į kokio nors vandens gyvūno judesių sukeltą vibravimą.

Ar reikia tiksliai imituoti aukų vibraciją?

Suprantamas atvejis, jei lydeka puola guminuką, kada jis skleidžia virpesius, kurie analogiški praplaukiančiai kuojai. Tiesa, dar klausimas ar toji lydeka gali apskritai identifikuoti kuoją, nes galbūt plėšrūnė gyvena tvenkinyje, kuriame veisiasi tik karosai. Tuomet veikiausiai lydekai reikės kažko, kas bus panašu į karoso sukeltą vandens vibraciją.

Kita vertus, negalima atmesti prielaidos, jog būdama alkana, ji nelabai ir rinksis, todėl atakuos bet ką, kas nors kiek primena žuvies (žinoma, atitinkamo dydžio) ar kito vandens gyvio sukeltus virpesius.

Aš jau kelintame straipsnyje miniu virpesius, tad gal trumpai reikėtų juos apibrėžti. Pagrindinės virpesių charakteristikos yra jų skaičius per sekundę arba dažnis, periodas, t. y. atvirkštinis dydis dažniui, amplitudė arba kitaip virpamojo dydžio didžiausias nuokrypis nuo pusiausvyros padėties ir fazė, kuri apibūdina tą nuokrypį tam tikru laiko momentu.

O jei kalbant populiariai, tai bus per tam tikrus laiko tarpus besikartojantys įvairius reiškinius, procesus, vyksmus nusakančių jau minėtų fizikinių dydžių kitimai. Virpesiai gali būti tiek dujose, tiek skystuose, tiek kietuose kūnuose, bet gal nesiplėsiu, mus domina vanduo.

Kadangi vandenyje, kaip ir ore, aplinkui yra daug pašalinių virpesių, man nelabai aišku, kaip plėšrūnė gali „manyti“, kad tai „žuvis“ tinkanti jai į aukas, jei masalo sukeltą vibraciją tuo metu slopina arba iškreipia koks nors labai smarkus vandens judėjimas, pavyzdžiui, bangavimas pučiant vėjui, besiritanti per akmenis greita srovė ir panašiai. Beje, į vandenį pereina ir iš oro vibracija, net minėto vėjo ūžesys, medžių ošimas ir panašiai.

Galbūt todėl tykią dieną stovinčiame vandenyje tai pačiai grobuonei gaudyti naudojame jau kitokius masalus nei siūlytume upės tėkmėje. Ne tik dėl jų sukeliamos kitokios vibracijos, bet dar ir dėl išorinio panašumo į auką, kas tam masalui savo ruožtu taip pat leidžia skleisti virpesius, kurie... būdingi būtent tose vietose dažniausiai pasitaikančioms žuvims. Tad nuo vibracijos niekur vis tiek nedingome.

Smarkiai vibruojantys masalai būna paklausūs ne tik esant drumstam vandeniui, bet ir tuomet, kai plėšrūnės dažniau maitinasi tam tikrų rūšių žuvimis. Aukšlės, strepečiai, smulkūs šapalai, seliavos nesukelia vandenyje labai intensyvių virpesių, kadangi šios žuvys turi savitą judėjimo stilių, o jų kūnas yra labai ištęstas. Kuojos, karosai, plakiai plaukia visai kitaip ir nuo jų kūnų sklindančios po vandeniu bangos gerokai labiau juntamos plėšrūnų.

Kad žvejai geriau įsivaizduotų, galima tai palyginti su guminukais. Pavyzdžiui, aukšlė yra iš kietesnio silikono pagamintas riperis, kuris turi ilgą kūną, tačiau gana trumpą uodeginį strampą ir nedidelį nuolaidaus kampo uodeginį peleką. Toks masalas virpa smulkiai, dideliu dažniu, jo uodega juda į šonus nedidele amplitude.

O, tarkim, karosas, tai guminukas, kuris padarytas iš minkšto silikono, nebūtinai plačiakūnis, tačiau su gana stambiu uodeginiu peleku, ilgesniu uodegos strampu, dėl ko jo judesiai yra itin išraiškingi net ir lėtai traukiant masalą.

Kaip matote, vizualinis masalo atitikimas (turiu omenyje masalo kūno formą) nėra reikšmingas, jei kalbame būtent apie vienų ar kitų žuvų sukeltą vibraciją.

Todėl visiškai įmanoma, kad tuose vandens telkiniuose, kur plauko vien saulažuvės ar aukšlės, lydekos net ir esant drumstam vandeniui nelabai puls persekioti joms siūlomus agresyvius vilioklius. Bet gali būti ir atvirkščiai. Net ir labai skaidriame vandenyje pačiame vidurvasaryje jūs rezultatyviai žvejosite, jei masalui naudosite sukriukes ar crank tipo voblerius, nes ten aštriadantės minta tik karosais.

Plėšrūnės tiki ne tik savo akimis

Tikriausiai labiausiai į masalų vibraciją reaguojantys grobuonys yra šamai. Tačiau tai galima paaiškinti tuo, jog jie dažnai maitinasi prietemoje, be to jų rega ne kažin kokia. Lydekos taip pat labai pasitiki savo šonine linija.

Gerokai mažiau į masalo sukeltas vibracines bangas reaguoja sterkai, bet tam labai reikšmės turi ir jų įprastinių aukų rūšinė sudėtis. Upėse jie labai dažnai puola aukšles, gružlius bei kitas siaurakūnes žuvis, bet stovinčiuose vandens telkiniuose, ypač giliuose, šie plėšrūnai neretai maitinasi kuojomis, plakiais, pūgžliais, smulkiais ešeriukais.

Teoriškai tokiuose vandens telkiniuose smarkiai vibruojantys viliokliai būtų kaip tik jiems. Bet praktiškai sterkai vis tiek lieka „ištikimi“ minnow tipo sąlyginai nedideliems vobleriams, taip pat ne Big Bait tipo guminukams, dažniau vidutinio dydžio ar mažesniems riperiams, ir dar plius tokiems jų modeliams, kurie savo uodegas judina tankia, tačiau ne itin išreikšta amplitude.

Bet dabar kalbu apie mažesnius, maždaug iki 1,5 kg sterkus, kadangi patys didžiausieji, nors ir kimba ant minėtų masalų, tačiau kitąsyk kaip tik nori didelių gabaritų ir (ar) agresyvesnių vilioklių. Tad tie stambūs, su plačiais uodeginiais pelekais riperiai arba didesni už vidutinius tvisteriai gali būti rekordinių sterkų viliokliai.

Turbūt mažiausiai į vibraciją reaguoja salačiai. Nors kartais ir jie mielai griebia aktyviai žaidžiančius paviršinius masalus. Bet kaip paaiškinti šapalų norą agresyviems masalams? Tiesa, labai didelių voblerių ar sukrių jie nečiumpa, bet mažesni tokio tipo viliokliai jiems patinka, ypač tokie, kurie po vandeniu vibruoja maksimaliai.

Tą patį galima pasakyti ir apie ešerius, kurie kartais tiesiog „eina iš proto“ jei jiems pasiūlai plačialapę aglia tipo sukriukę arba mažą cikadą. Juk tiek dryžuotieji plėšrūnai, tiek šapalai yra neblogai reginčios žuvys ir maitinasi praktiškai tik šviesiu paros metu. Tiesa, šapalai dar ir šviesiomis naktimis, bet juos, kitaip nei sterkus ar šamus, juk nepavadinsi naktiniais grobuonimis.

Labiausiai vibruojantys masalai

Iš įprastinių, kuriais dažniausiai žuvaujama, masalų, kaip labai agresyvius galima būtų rekomenduoti kai kurių rūšių tikruosius (su liežuvėliais) voblerius ir sukriukes.

Jei kalbėčiau apie voblerius, pasakyčiau, kad tai nebūtinai bus tik crank tipo modeliai. Taip, šitie yra labai judrūs, tačiau kai kurių žuvų toli gražu ne patys mėgstamiausi. Jei šapalas, ešerys ar lydeka juos griebia gana azartiškai, tai salatis ar sterkas – ne.

Pastariesiems plėšrūnams geriau yra minnow vobleriai su ilgais, plačiais liežuviais, kurie juda irgi iššaukiančiai, tačiau jų vibracija yra kitokia – judesių amplitudė didelė, tačiau virpėjimo dažnis mažesnis. Tad vargu ar galima sakyti, jog pirmieji vobleriai yra agresyvesni už antruosius, nes agresyvumas nėra fizikine prasme apibrėžta sąvoka.

Nors, aišku, galima naudoti ir trumpaliežuvius minnow modelius, bet tada šiems masalams atitinkamą judesių spektrą suteikia pats spiningautojas. Turbūt nereikia akcentuoti, kad drumstame vandenyje tokio tipo viliokliai privalo animuoti ne itin vangiai.

Lašišažuvės irgi nemėgsta tipinių crank voblerių. Nors teoriškai, bent jau lašišoms, regis, koks skirtumas – juk jos puola masalą ne dėl ėdesio, o tiesiog migruodamos pačios būna itin agresyvios. Deja, ką patvirtins ir lašišų gaudytojai, tokie masalai nėra geriausias pasirinkimas, šios žuvys mieliau atakuoja labiau ištęstus voblerius, kurie turi gana stipriai išreikštą savo judesių braižą. O tai dar sykį patvirtina mano nuomonę, kad žvejų susidarytas agresyvaus voblerio įvaizdis nelabai arba ne visada atitinka tikrovę.

Kadangi jau užsiminiau apie lašišas ir šlakius, tai derėtų pasakyti, jog kitaip nei „burbulinius“ crank voblerius, šios žvynuotosios gana mielai čiumpa sukriukes. Tačiau niekas to neskuba skelbti, nors tikrai žinau, kad net šią žiemą kai kurie lašišautojai sėkmingai žvejojo šiais masalais.

Guminukai irgi gali būti labai agresyvūs, jei jie yra pagaminti iš minkšto silikoninio mišinio ir turi plačią žemyn stačiu kampu užlenktą uodegėlę. Kalbu apie žuvelės formos masalus – riperius. Tvisteriai jau savaime agresyvesni, ypač turintys plačias dideles arba dvigubas uodegas.

Iš labiau populiarėjančių šiuo metu pas mus vilioklių labai didelę vibraciją turi kai kurie džerkbaitai (jerkbait) ir praktiškai visi ratlinai (rattlin). Tiesa, reikia mokėti jais atitinkamai ir žaisti. Kaip, beje, ir guminukais.

Sukriukės ir vobleriai gali agresyviai dirbti traukiant juos tolygiai. Kaip ir spinerbaitus (spinnerbait), kuriais po truputį Lietuvos žvejai jau ima domėtis.

Silikoniniams masalams tenka naudoti tam tikrą animavimo techniką, kuri jiems suteikia pageidaujamus judesius. Beje, džigavimas yra vienas agresyviausių vedimo būdų. Tačiau guminuko vibracijai daug įtakos turi ir galvakablis, ant kurio jis užmautas, galvutės svoris. Sunkus galvakablis priverčia guminuką aktyviau vibruoti uodega.

Nors nereikėtų persistengti, nes labai didelė masė turės įtakos ir masalo nirimo greičiui. Todėl kas iš to, jei plėšrūnė pajus, gal net matys vilioklį iš tolo, bet nespės paskui jį, kadangi pastarasis judės pernelyg staigiais judesiais.

Du šūviai į vieną zuikį

Pasakiau, kad „matys vilioklį“... Pirmame rašinyje kalbėjau, kad esant tam tikroms aplinkybėms spalva gali ir nevaidinti lemiamo vaidmens, nes visgi vibracija bus pagrindinis faktorius, kuris privers plėšrūnę atakuoti masalą. Tačiau jokiu būdu negalima atmesti ir vilioklio spalvinio apipavidalinimo.

Aš visada buvau natūralių spalvų šalininkas. Ką tai reiškia, manau suprantate – kada masalai nudažyti kuo labiau imituojant natūralią plėšrūnių auką. Bet drumstame vandenyje toks mano pasirinkimas tikrai nebūtų geriausias. Dabar kaip tik reikia akis rėžiančių spalvų, kurios tarsi kokį rūką „pramuš“ vandens drumzles.

Jei tai metaliniai masalai, jau minėtos sukriukės, spinerbaitai, gerai kada jie bus blizgesnio metalo, pageidautina balto arba yra ryškia emale dažytų akcentų.

Vobleriams ar kitiems iš plastiko pagamintiems masalams lygiai taip pat reikia, kad jie būtų matomi iš tolo arba savo spalvomis „pramuštų“ drumstą vandenį. Todėl ir jie bus ryškių spalvų, kartais kontrastuojančių tarpusavyje, kada nugarėlė netgi nedera (čia pagal šaltų ir šiltų spalvų skalę) prie masalų šonų, pilvelio.

Tai, jog šiuo metu daugelis firmų siūlo įvairias naujoves, tarkim, 3D, laužiančius šviesą, holograminius ir panašius spalvinimus yra gerai, nes būtent tokie vizualiniai patobulinimai puikiai matomi esant prastam vandens skaidrumui. O tai, kad mano įsitikinimai laikui bėgant kinta, manau, irgi nėra pats blogiausias charakterio bruožas.

Įvairių naujų dažymo technologijų prigalvota ir silikoniniams masalams, jos lygiai taip pat pasiteisina panašiomis aplinkybėmis. Jei naudojate klasikinius guminukus, tuomet irgi orientuokitės į pačius ryškiausius nepaisant netgi tokių faktų, jog diena yra šalta ir giedra, o kalendoriuje – vėlus ruduo ar ankstyvas pavasaris.

Kaip supratote, suderinus dvi masalo savybes, t. y. agresyvų žaidimą bei akis rėžiančias jo spalvas, spiningaudami drumstame vandenyje mes ir pasieksime geriausių rezultatų.

Romualdas Žilinskas