Spiningavimo su lengvais ir mažais plaukiančiaisiais vobleriais technika

Šiais laikais spiningauti su dauguma plaukiančiųjų voblerių nekyla problemų. Tai leidžia naujausios gamybos technologijos, jų dėka tokie masalai pasidarė pakankamai sunkūs, bet neprarado plūdrumo, nes jų viduje įtaisytos įvairios užmetimo nuotolį padidinančios kapsulės, šratelių sistemos ir panašūs dalykai, kurių dabar nenagrinėsiu. Pasikartosiu, kad tokių vilioklių dauguma, jie visi yra plastikiniai.

Tačiau nereikėtų pamiršti ir mažumos dabar gaminamų voblerių, o taip pat visų ankstesniųjų modelių, kurie padaryti ir galbūt tebedaromi tik iš balzos. Šiuolaikinis spiningautojas, nors gal tiksliau būtų – neseniai pradėjęs spiningauti žvejys, pastarųjų vilioklių veikiausiai net neperka, nors jų kainos paprastai yra du ar tris kartus mažesnės už tų „pagerintų“ naujausios kartos, paprastai gaminamų Japonijoje ar Pietų Korėjoje (na, bent taip teigiama) voblerių.

Tiesa, reikėtų dar paminėti ir savadarbius „medinukus“, kuriuos pas mus iš lietuviškų medžių „drožia“ kai kurie meistrai auksarankiai. Tai yra vienetiniai modeliai, kurie daromi pagal užsakymą, tad jų kainos panašios kaip ir firminių japoniškų. Tokie vobleriai sunkesni nei pagaminti iš balzos, kaip ir balziniai gali būti tiek skęstantieji, tiek plaukiantieji. Šiame straipsnyje aptarsiu tik apie plaukiančiuosius.

Senųjų ir naujųjų voblerių privalumai

Kiekvieno meškeriotojo valia, kokiu masalu žuvauti, tarkim, aš, tuos „medinukus“ labai mėgstu, taip pat neignoruoju seniau pagamintų plastikinių modelių, kurie neturi užmetimą pagerinančių konstrukcijų. Turiu pasakyti, kad tokie vobleriai esant tam tikroms žūklės sąlygoms gali būti netgi kibesni už bet kokį dvidešimt eurų kainuojantį šiuolaikinį japonų „stebuklą“.

Nežinau kodėl, bet kartais žuvys, o šiuo atveju tai būtų šapalai, meknės, ešeriai, galbūt ir salačiai, nes kalbu tik apie mažų gabaritų ypač lengvus voblerius, kartais ignoruoja tuos pasunkintus naujausius modelius jau vien todėl, kad juose yra įtaisytos tos minėtos šratelių sistemos, kurios sukelia papildomus povandeninius virpesius, trumpiau tariant, toks masalas yra „triukšmingesnis“.

Vėlgi nespėliosiu, kodėl taip nutinka, bet darsyk patvirtinsiu, kad tai faktas – remiuosi savo žvejybine praktika – žvynuotosios kartais nori „tylesnių“ masalų. Yra skirtumų (kalbu plačiąja prasme, nes kiekvienas modelis juk dirba kitaip) ir šių dviejų grupių voblerių animacijoje.

Kad ir kaip besistengtų gamintojai, visgi, mano nuomone, labai lengvi, kaip taisyklė pagaminti iš balzos modeliai virpa intensyviau, jų virpėjimo amplitudė smulkesnė, tankesnė arba išraiškingesnė, nei masalų, turinčių užmetimo nuotolį pagerinančias sistemas. Aišku, toks palyginimas galimas tik tuo atveju, jei paimsime du praktiškai identiškos formos su tokiais pačiais liežuvėliais modelius.

Veikiausiai kažkas sakys, kad nusišneku, nes yra priešingai. Bet visa esmė yra masalo svoryje, ir tos sistemėlės kol kas dar nekompensuoja plaukiančiųjų modelių „viršsvorio“, kuris ir įtakoja, kad masalas virpa ne taip tankiai ar (ir) ne taip išraiškingai. Žodžiu, ta kryptimi gamintojams dar reikia padirbėti.

Vėl koks nors spiningautojas replikuos, kad jo laimikiai nepalyginamai gausesni žuvaujant šiuolaikiniais vobleriais, nei tomis „senienomis“, kurias jis irgi išbandė. Nesiginčysiu, kadangi pirmųjų modelių stiprioji pusė yra galimybė juos toli užmesti ir kuomet žvejoji tuo paprasčiausiu būdu, kada sviedi masalą ir suki ritę, faktas, jog tokie vobleriai bus geresni. Juk jais gaudome atsargias žuvis, kurios arti neprisileidžia žvejo.

Jei lyginsime tų dviejų kartų (nepabijosiu šio žodžio) voblerius, tai ilgaliežuviai „medinukai“ apskritai yra tikras vargas, kada juos tenka užmesti bent jau dešimt metrų.

Tiesa, yra dar vienas niuansas, kuris būdingas nūdienai – daugelis šiuolaikinių žvejų labiau vertina trumpus ir kietesnius (fast) spiningus. O tai vėlgi turi reikšmę užmetimo nuotoliui, ypač, kada masalai bus itin lengvi – standžiu kotu juos sunku bent kiek toliau nusviesti.

Masyvūs vobleriai yra geresni gaudant ir vėjuotą dieną, nes vėlgi – juos toliau užmesime, galėsime geriau kontroliuoti. Kontrolė bus geresnė dėl elementarios priežasties – mosto metu, o taip pat ir skriejantis sunkesnis masalas labiau įtempia valą, gija nesiriečia lanku, tad tik užmetus jau jaučiame su viliokliu kontaktą. Lengvą voblerį, jei ir nusviesime gana toli, jo žaidimą pajausime tik po kelių sekundžių, iki upės tėkmėje išsilygins valas, užmestas masalas pradėjus vynioti giją ims žaisti keliomis akimirkomis vėliau.

Kartais, o ir neretai, mano minėtos žuvys maitinasi vandens paviršiuje, tad ir atakuoja voblerį tomis pirmomis sekundėmis. Todėl galima pražiopsoti kibimą, ne laiku pakirsti, žodžiu, jei plėšrūnė pati nepasikirto ant kabliuko, ją dažniausiai prarandame.

Toli nusviestas masalas „prašukuoja“ kur kas didesnį vandens plotą nei užmestas arti, tad dar labiau padidėja galimybė, kad žvynuotosios jį pagriebs. Kadangi dabar kalbu tik apie plaukiančiuosius modelius, juos yra galimybė nuplukdyti. Deja, kiek teko stebėti spiningaujančius, nemažai žvejų to paprasčiausiai nemoka. Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl jie ignoruoja „medines senienas“.

Tai, apie ką pasakosiu, gerai būtų vizualizuoti pieštais brėžiniais ar bent jau nupieštais ranka ant popieriaus. Tačiau nesu profesionalus maketuotojas, nesu ir dailininkas, man panašius dalykus daryti užtruktų kelias dienas, tad gal suprasite, ką pasakysiu žodžiais.

Susikaupimas ir masalo kontrolė

Įsivaizduokime visiškai lygų upės krantą, kuris yra pats nedėkingiausias masalų plukdymui, nes tai padaryti nuo kokio nors iškyšulio, dambos ar toli įsibridus yra kur kas paprasčiau. Jūs stovite tankiai nendrėmis apaugusioje pakrantėje, pasroviui už kokių dvidešimt ar daugiau metrų yra dugno pakilimas, matosi vandenžolių sruogos, tarp jų bulkuoja šapalai, kurie, deja, visiškai nenori griebti nei šiuolaikinio „japono“, nei „korėjiečio“, nei „amerikono“. Bandom tuomet „lenką“, „latvį“ ar „lietuvį“...

Metam voblerį skersai tėkmės ar nedideliu kampu pasroviui, čia daug kas priklausys nuo vėjo krypties, tad galima pasirinkti net ir didesnį užmetimo kampą, esmė – masalas, pagal savo galimybes, turi skristi maksimaliai toli nuo kranto. Vos jis pasiekia vandens paviršių, pradedame kontroliuoti ant vandens nutįsusią giją, suprantama, nepaleidžiame iš akių ir voblerio. Jei jo nematome, nes galbūt yra banguota, gal masalo spalva tokia, kad vilioklis pranyksta vandens paviršiuje, – bus sudėtinga, teks pasikliauti savo įgūdžiais ir nuojauta.

Valo kontrolė yra jo atleidinėjimas nuo ritės būgnelio. Tai pagrindinis dalykas, kuris ir lems, ar teisingai plauks pasroviui masalas.

Po užmetimo aš atlenkiu ritės lankelį arba jo net neužlenkiu, šiuo atveju tiesiog dešinės rankos (ja laikau ir spiningą) nykščiu prilaikau valą, t. y. prispaudžiu prie būgnelio briaunos, kad srovės tempiama gija išsilygintų. Bet darau tai labai apskaičiuotai – vos valas išsitiesina, tuojau pat patraukiu nykščio galą ir leidžiu vandens tėkmei giją plukdyti kartu su vobleriu.

Pats masalas pernelyg lengvas, kad trauktų valą nuo būgnelio, srovė gali būti per maža, tad tenka padėti valui laisvai vyniotis nuo būgnelio – kaire ranka pirštais numetinėju viją po vijos. Per daug numetus vijų – negerai, nes gija gali išsilenkti, kadangi ne visame upės plotyje ji būna vienodo greičio. Per mažai atleidus valo – irgi negerai, nes tada pristabdysime laisvai plaukiantį masalą ir jis toldamas upe artės prie kranto, o mums reikia, kad vobleris nuplauktų toli pasroviui, bet išlaikytų tą patį (ne mažesnį) pradinį užmetimo nuotolį, jei jį matuosime nuo kranto skersai upės.

Pagrindinė užduotis yra viską atlikti sinchroniškai, tai reiškia, kad žiūrėti, jog vobleris laisvai plauktų, gija tuo metu būtų kiek įmanoma tiesesnė. Pastarasis dalykas dar svarbus ir todėl, kad kartais šapalai, meknės griebia nuo paviršiaus net ir nežaidžiantį voblerį, todėl tenka pakirsti žuvį labai staigiai. Tada veikiausiai nė nespėsi užlenkti ritės lankelio, tad kertu prispaudęs valą prie būgnelio briaunos pirštu ir tik po to užlenkiu lankelį.

Svarbi ir spiningo padėtis, jo laikymo kampas. Dabar tenka kotu manipuliuoti taip, kad kuo mažiau gijos gultų ant vandens (ilgas spiningas – privalumas), todėl kotas laikomas beveik stačiai. Bet tik beveik, nes jei bus per daug stačias, griebus žuviai plukdomą voblerį, jos nepakirsite – neužteks rankos mosto. Kita vertus, jau sakiau, kad reikia reguliuoti gijos įtempimą, tad galbūt teks aukščiau pakelti spiningo viršūnę, kad valas išsilygintų, bet to negalėsite, jei laikysite kotą „atsilošę“.

Panaši plukdymo technika taikoma gaudant plūdine šapalus, kuomet masalui naudojamas batonas. Arba tiesiog plūdė plukdoma toli. Žvejai, kurie žuvauja ne tik spiningu, bet ir plūdine meškere, o ypač tie, kurie museliauja, daug lengviau įsisavina tokius dalykus.

Pirmiausiai kils klausimas: kaip suprasti ar gija yra tinkamai įtempta? Pradžioje, kol vobleris smarkiai nenutolo, kažkuri dalis valo gulės ant vandens paviršiaus, tai matysite. Kiek to valo plūduriuos priklauso nuo gijos plūdrumo ir diametro, kiek jo matysite – nuo gijos storio ir spalvos. Vėliau masalas tols, valas veikiausiai grims, todėl tiesiog privalote daugmaž jausti, kaip gija yra išsidėsčiusi voblerio atžvilgiu, koks jos įtempimo laipsnis, juolab mažas masalas gali dingti iš akių. Deja, perprasti tokius dalykus reikalinga nemenka praktika.

Kada masalas gerai matomas, tuomet nėra labai sudėtinga manevruoti, kadangi vos tik valas per daug įsitemps, vobleris sumažins plaukimo greitį, sujudės, žodžiu, problemų nekils.

Jeigu voblerį nuplukdysite tolyn kaip pakliuvo, jis toldamas vis labiau artės prie kranto ir po to jį atgal trauksite vos per ištiesto spiningo nuotolį nuo sausumos. Viską atliekant teisingai, masalą galima netgi dar labiau „nustumti“ skersai upės, jei pasinaudosite kranto nelygumais, srovės nevienalytiškumu, vėju ir panašiai. Vėl atrodys, kad kalbu kažką iš „fantastikos“ srities, bet už savo žodžius atsakau.

Nuplukdžius masalą į reikiamą tašką, kada jis yra toli pasroviui ir toli nuo kranto, mes galime atlikti įvairius traukimo elementus. Tarkim, traukti masalą su pauzėmis. Tada vobleris judės tai panirdamas, tai iškildamas, nors, aišku, artėdamas link žvejo vis glus prie kranto, to neišvengsi.

Galime bandyti ilgesnį laiką vilioklį tiesiog laikyti ant įtempto valo, kad juo žaistų tėkmė. Tokiu atveju vobleris irgi puslankiu lėtai artės prie kranto, jei stovime lygiame krante, o ne gaudome nuo iškyšulio ar įsibridę, visgi kurį laiką masalas bus tolokai nuo sausumos.

Galime užmestą masalą tiesiog traukti atgal tolygiai sukdami ritės rankenėlę. Tuomet vobleris grįš beveik tiesiąja (tai priklausys nuo tėkmės stiprumo), tačiau irgi judės toli nuo kranto, visiškai prie jo priartės tik tada, kai liks keletas metrų iki meškeriotojo.

Visa tai parašęs, nusprendžiau, kad jei nesupratote, kas čia išdėstyta, vargu ar padėtų brėžiniai ar net You Tube įrašai. Bet kuomet atsistotumėte šalia taip gaudančių spiningautojų ir jie parodytų, paaiškintų visus šiuos subtilumus betarpiškai, nepraeitų nė valanda, kad suprastumėte daugumą techninių elementų ar bent tokio masalų plukdymo esmę.

Grįžtant prie šiuolaikinių voblerių ir lengvų „medinukų“, reikėtų pasakyti, kad suderinus tolimą naujausių modelių užmetimą ir aprašytus plukdymo elementus, galima nušauti du zuikius. Žinoma, jei tik žuvys neužsimanys tykiai judančių ir labai smarkiai virpančių masalų...

Romualdas Žilinskas