Spiningavimas topvoteriais. Trečia dalis
Dauguma spiningautojų mano, kad žūklė paviršiniais masalais rezultatyvi tik šiltuoju metų laiku. Beje, kalbu apie bet kurių plėšriųjų žuvų gaudymą, nors šis straipsnis labiausiai akcentuotas į lydekų žūklę, o jos, žvejų akimis, ne viršutiniuose vandens sluoksniuose, tačiau veikiau prie dugno besimaitinančios grobuonės.
Kad lydekos mėgsta priglusti prie dugno ir iš ten atakuoja aukas, yra faktas. Taip plėšrūnės maskuojasi. Tačiau nereiškia, jog nepakyla iš gelmės į viršų, jei pamato tinkamą auką. Aš jau nekalbu apie išlavėjusią šoninę liniją, kuri gali fiksuoti praplaukiančių pro šalį ar esančių virš lydekų žuvų judesius dideliu atstumu.
Bet ir lydekų rega nėra tokia prasta, kaip galbūt kažkam atrodo – vien tai, kad grobuonių akys yra išsidėsčiusios viršutinėje galvos dalyje (panašiai, kaip krokodilų), rodo, kad aštriadantės nekeisdamos kūno padėties gali puikiausiai matyti, kas dedasi virš jų. Ir mato – tai patvirtintų rudenį ežeruose tvičinguojantys spiningautojai, kurie vos metrą neriančiais vobleriais sugeba „pakelti“, regis, apsnūdusias plėšrūnes iš giliausių duobių.
Kita vertus, ką jau pasakojau praeituose straipsniuose, lydekų žvejyba paviršiuje būna perspektyvi ir šaltesniuoju metų laikotarpiu sekliuose žolėtuose ežeruose ar tvenkiniuose dėl tos priežasties, kad apnykus augalijai, prasiplečia šių plėšrūnių medžioklės plotai ir sugundyti jas paviršiniais masalais kažkuria prasme tampa netgi paprasčiau. Bet pradėkime nuo pradžios, kuomet lydekos jau yra išneršusios ir prasideda jų gaudymo sezonas...
Žūklė įvairiais metų laikais
Pavasaris. Kada prasideda lydekų gaudymo sezonas, vanduo dar būna šaltokas ir karpinių žuvų mailius, šiaip smulkios žuvelės laikosi seklesniuose vandenyse, nes juos anksčiau įšildo saulė. Itin daug smulkmės susirenka ties tamsiu dumblėtu dugnu, kurį labiau įkaitina saulės spinduliai. Suprantama, pavasaris pavasariui nelygus, tačiau esant meteorologinėms sąlygoms, kokios buvo šįmet, vanduo ežeruose, tvenkiniuose ir netgi upėse jau nuskaidrėja, todėl masalus reikia mesti gana toli ir topvoteriai tam netgi labai tinkami.
Nors lydekų tenka ieškoti seklesnėse ežerų vietose, tačiau, kitaip nei vasarą ar rudenį, jos bus ne šalia augalų. Priežastis elementari – vandenžolės dar dorai nesuvešėjo, o tik pradeda kaišioti ūglius iš dumblo. Todėl pasirenkama ir atitinkama spiningavimo taktika – masalus sviesime kranto link, tačiau patys užsiinkaruosime gerokai giliau.
Pavasarį lydekos ir ešeriai labiau mėgsta mažesnių gabaritų masalus. Tačiau jie pageidautini ryškūs, nesvarbu net jei vanduo skaidrus. Nesakau, kad natūralių ar blankesnių spalvų topvoteriais nieko nepagausite, bet, jei imtume visą spiningavimo sezoną, būtent dabar dažniausiai pasiteisina erzinančių spalvų, agresyviai judantys, nors ir nedideli tokio tipo viliokliai. Kada pavasaris ateina vėlai, o vanduo telkiniuose dar drumstas, taip dažyti masalai yra ypač tinkami.
Kadangi vandenžolės dar nepakilusios iki vandens paviršiaus (turiu omenyje nebūtinai tą faktą, kad žolės akivaizdžiai išlindusios iš vandens), gaudant iš valties arba braidant ramiame ežero paviršiuje labai juntamas bangavimas. Žūklė paviršiniais masalais reikalauja iš žvejo ypatingo atsargumo, tylos, todėl besisiūbuojanti valtis gali išbaidyti lydekas, juolab pavasarį jos būna itin baikščios. Tankūs žolių kilimai vasarą „nugesina“ valties keliamas bangas, dabar taip nėra. Pavasarį palankesnis oras gaudant topvoteriais bus tada, kai vandens paviršių šiaušia vėjelis.
Spiningavimo sezono pradžia taip pat turi vieną neabejotiną privalumą, jei lyginsime jį su vėlesniais metų laikais, – gegužį lydekos gali vienodai gerai griebti masalus nuo ryto iki vakaro ir jos tai daro labai aršiai. Galbūt panašus kibimo intensyvumas būna rugsėjį, apie tai dar kalbėsiu.
Vasara. Iš principo topvoteriai yra skirti žūklei šiltesniame vandenyje, tai labiau vasariniai masalai, kadangi tuomet vandens telkiniuose būna vešliausia augalija. Kaip ir sakiau, nereikia šios nuostatos priimti vienareikšmiškai, visgi būtent šilčiausiuoju metų laikotarpiu topvoterių galimybės, lyginant su kitais spininginiais viliokliais, yra didžiausios.
Smarkiai įšilus vandeniui keičiasi lydekų žūklės strategija, nes plėšrūnės ieško gilesnių vietų. Ta gelmė veikiau sąlyginė, kadangi topvoteriai yra paviršiniai viliokliai ir jais gaudoma virš vandens augmenijos arba netoli jos – čia gelmė paprastai nedidesnė nei 2–3 m.
Upėse situacija dar kitokia – vanduo ima sekti, todėl plėšrūnėms gali tekti medžioti visiškose seklumose. Esu pagavęs stambių egzempliorių mažesniame nei 0,5 m gylyje. Tačiau vasarą aštriadantės į seklumas upėse atplaukia tik labai anksti ryte arba vakarais. Beje, saulei leidžiantis tai nutinka dažniau. Ežeruose arba tvenkiniuose lydekos atitolsta nuo krantų ir, net jei laikosi labai sekliai, tai būna kokių nors povandeninių kalnelių viršūnės, o šalia jų – gelmė.
Viena patogiausių ir našiausių vietų žvejybai topvoteriais dabar bus toli į ežerą įsiterpusios nendrių, švendrų sienos, ties kuriomis telkinio dugnas staigiai leidžiasi žemyn. Toji augalų juosta nėra visiškai lygi, čia galima rasti „kišenių“, o tai reiškia, kad ir dugno šlaitas ties jomis bus tartum iškirptas. Tokiose vietose aštriadantės paprastai rengia pasalas ir užmestas topvoteris nepraplauks plėšrūnių nepastebėtas.
Lydekos tupi palei dugną sukoncentravusios savo dėmesį į vandens paviršių, kadangi išilgai nendrių viršutiniuose vandens sluoksniuose pastoviai plaukioja raudžių, kuojų būreliai. Atakuodamos praplaukiančias žuvis, jos šauna iš apačios į viršų ir dažniausiai pasminga ant apatinio masalo trišakio, nepataikiusios sugriebti, persiverčia paviršiuje visu savo kūnu. Tiesa, ties gelme plėšrūnės rečiau kartoja savo išpuolius, jei nepasiseka pačiupti topvoterio.
Spiningaujant tokiose vietose masalą reikėtų traukti arba išilgai nendrių, arba mesti į minėtas „kišenes“. Bet kuriuo atveju reikėtų bandyti laimę tame krante, nuo kurio šviečia saulė. Aukštos nendrės ar švendrai meta ant vandens šešėlį, ties jo riba dažniausiai ir tupi lydekos. Be to meškeriotojo bei valties šešėliai bus nukreipti tolyn nuo plėšrūnių ir žuvų nebaidys. Gaudant vandens paviršiuje tai labai aktualu. Galbūt nepatogu žvejoti, kai saulė spigina tiesiai į akis, tačiau tam tikslui gaminami akiniai su poliarizuotais stiklais. Beje, jie labai pravartūs žūklėje topvoteriais ne vien tik vasarą.
Bet nebūtinai reikia žvejoti priekrantėje arba ties aukštai virš vandens iškilusiais augalais. Ne ką blogesnės žūklavietės bus prie įvairių povandeninių vandenžolių. Čia gaudymo taktika irgi labai panaši. Tiesa, skiriasi tuomet, kai augalai yra po vandeniu ir virš jų būna 0,3–0,5 m storio vandens sluoksnis. Tada topvoteriais galima apmėtyti visą augmenijos plotą, nes lydekos gali slėptis bet kur. Upėse tokių atvejų irgi pasitaiko, jei po ilgai trunkančių liūčių pakyla vanduo. Kita vertus, ne visi augalai ir lenda į vandens paviršių – kai kurie visada auga taip, kad virš jų yra dar porą sprindžių vandens.
Spiningaujant ties žolių ir atviro vandens riba, tenka nuolat judėti. Tai liečia tiek žvejybą braidant, tiek gaudymą iš valties. Jei po 3–5 masalo pratraukimų į jį niekas nekreipia dėmesio – neverta ilgiau gaišti. Tačiau perspektyvioje vietoje galima ištraukti keletą lydekų vieną po kitos. Kodėl jos susikoncentruoja kažkokiame nedideliame plote, sunku pasakyti, spėju, kad ten nuolat būna plėšrūnių aukų.
Senka ne tik upės, tačiau ir stovinčio vandens telkiniai. Ypač tai ryšku žuvaujant tvenkiniuose. Jei sausa vasara, gali būti taip, kad gausiai lydekų gyvenamame vandens telkinyje žolės užgožia kone visą vandens paviršių ir lieka tik nedideli „langai“ tarp augalų. Tačiau suvilioti plėšrūnę pakanka vos poros metrų pločio „akies“. Tačiau teks pasirinkti ir atitinkamai animuojančius topvoterius. Dabar reikia tokių, kurie gerai dirba traukiami lėtai, nes masalams įsibėgėti nėra erdvės. Tokiomis sąlygomis užkibus lydekai, paprastai kyla problemos ją parsitempti į krantą ar valtį.
Spiningaujant virš vandenžolių, didesniuose „languose“, taip pat seklumose, lydekų kibimo pobūdis visiškai kitoks nei anksčiau aprašytas. Dabar jau galima iš tolo matyti, kaip plėšrūnės paviršiumi artėja prie topvoterio ir jį atakuoja. Jei lydeka prašauna pro šalį, pasitaiko, kad vis tiek vejasi masalą ir bando griebti dar kartą. Bet ir pakartotinas išpuolis ne visada pavyksta.
Jei ir po to užmesto topvoterio plėšrūnė nečiumpa, galima bandyti laimę kitu modeliu. Neretai sėkmę atneša vilioklio traukimo krypties pakeitimas. Vietą, kur bandė kibti lydeka, verta įsidėmėti ir, apiplaukus valtimi, topvoterį plėšrūnei pasiūlyti iš kitos pusės. Nebūtinai iš priešingos, pakanka paplaukti valtimi truputį į šoną. Braidant tokius manevrus daryti jau sunkiau...
Nors rašau apie lydekas, bet derėtų paminėti ir ešerius. Jų gaudymas ankstyvais vasaros rytais būna trumpas, tačiau dažnai labai rezultatyvus. Pakilę į vandens paviršių dryžuočiai visu būriu persekioja mailių, todėl, nejudinant valties, per gerą pusvalandį galima sugundyti tuziną puikių egzempliorių. Beje, topvoterio dydis gali būti sąlyginai didelis, tačiau tai neišgąsdins ešerių, o veikiau paskatins jį pulti pačius stambiausius.
Ruduo. Kadangi jau prakalbau apie ešerius, reikia pasakyti, jog intensyviausias jų kibimas pastebimas rugsėjį ir spalio pradžioje. Tuo metu, kaip ir gaudant lydekas, spiningavimas topvoteriais gali būti rezultatyvus visą dieną. Ypač gerai, kada oras ramus, saulėtas. Tokių meteorologinių sąlygų vis labiau reikia vėstant vandeniui, nes rugsėjį iš principo galima laikyti vasaros sezono tęsiniu.
Po pirmųjų šalnų vandens augmenija nyksta ir žvejoti topvoteriais tampa sudėtingiau, nes aštriadantes sunkiau surasti – jos leidžiasi vis giliau, koncentruojasi nedideliuose plotuose, tolsta nuo krantų. Kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, nereiškia, kad jos nekimba, bet faktas, jog yra gerokai vangesnės.
Nykstant augalams verta bandyti laimę ties jų buvusiomis kolonijomis, kadangi lydekos taip greitai nepalieka šių vietų. Jei kibimo ten nesulaukiame, galima spiningauti priekrantės zonoje atviruose vandenyse, pasitaiko, kad topvoteris papuola į akiratį kokiai nors plėšrūnei. Tačiau tai jau daugiau atsitiktinumas, laimės faktorius.
Bene ilgiausiai rudenį aštriadantės tikslingai gaudomos netoli nendrių, nes šalia yra gilesni dugno šlaitai ir iš tokių vietų lydekos ilgai nesitraukia. Ruduo pas mus paprastai yra vėjuotas, o ties tų žolių juosta bus mažesnis bangavimas ir karpinių žuvų mailius slapstysis tarp vystančių ar jau nuvytusių nendrių stiebų.
Topvoteriams, kaip ir kitiems masalams, vėstant vandeniui galioja tos pačios taisyklės. Kuo šaltesnis vanduo – tuo didesnius ir mažiau agresyvius modelius mes renkamės, traukiame masalus irgi lėčiau nei vasarą. Rudenį lydekos šiuos vilioklius nors ir čiumpa rečiau, bet pagriebia didesnės nei kitais metų laikais, todėl ir naudojami atitinkamo dydžio masalai. Kita vertus, šaltame vandenyje stambius vilioklius gali atakuoti net ir labai smulkios lydekaitės, tai irgi įprastas reiškinys. Dabar geriausi tie topvoteriai, kurie turi labiau išreikštą savitą žaidimo braižą, nes juos galima vesti itin lėtai.
Spalvas irgi renkamės atitinkamas: jei pavasarį geriausi buvo „papūginiai“ masalų variantai, vasarą galima sulaukti vienodai gero kibimo ant pačių įvairiausių spalvų, tai įsibėgėjus rudeniui lydekos čiumpa praktiškai vien spalvines žuvelių imitacijas. Esu minėjęs, kad šios imitacijos gana dažnas reiškinys praktiškai visų topvoterių tarpe, jie dažyti tuo pačiu principu: šviesiai pilkšvas, vos melsvas, dar dažniau – baltas ar balto metalo tviskesio pilvelis bei šonai, ir rusva, juosva, melsva ar kitokia tamsi nugarėlė. Taip pat labai vykęs variantas rudeninei lydekų žūklei – gelsvu metalu spindintys modeliai. Turiu omenyje jų šonus ir pilvą, nes nugarėlė bet kokiu atveju būna tamsesnė.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas