Spiningavimas topvoteriais. Pirma dalis

Arba: traukiate masalą, puikiai regite, kaip jis plaukia. Staiga žaibiška ataka iš apačios – žuvis net persiverčia, pažyra purslai, o jūsų ritė ima džergžti nuo įtempimo – grobuonė per savo godumą pati pasmigo ant kabliuko... Aišku, galimas ir kitas variantas, kada plėšrūnė puolė, bandė čiupti masalą, tačiau prašovė pro šalį. Tačiau emocijos juk liko, be to, dabar tikrai žinote, kad žuvis yra kažkur čia ir suvilioti ją – tik laiko klausimas.

Palyginimui galiu pasakyti, jog žvejodamas gilesniuose vandens sluoksniuose spiningautojas dažniausiai niekada nemato ir nežino, kad jo vilioklį kažkas vijosi, kažkas bandė griebti, tačiau toji ataka dėl kokių nors priežasčių buvo nesėkminga. Tarkim, į masalą kėsinosi lydeka ir, kas jai gana būdinga, tiesiog nepataikė sugriebti arba paskutiniu momentu apsigalvojo ir, padariusi staigų viražą, sugrįžo į savo slėptuvę. Galbūt taip įvyko net du ar tris sykius, tačiau žvejys kibimo nejuto, dėl to į tą pačią vietą vėliau savo masalo gali net nesviesti, netraukti jo tame pačiame vandens sluoksnyje ir ta pačia kelio atkarpa. Jo manymu, žuvų čia nėra ir bandys laimę kitur.

Aišku, būna, kad net ir minėtoji lydeka, kaip ir bet kuri kita plėšri žuvis, baksteli į vilioklį, bet spiningautojas nespėja pakirsti arba tas pakirtimas, vėlgi dėl įvairių priežasčių, būna nesėkmingas. Tada jau kita kalba – jis ilgai „šukuos“ atakos zoną ir, jei išpuolis nepasikartos, veikiausiai bandys kitus masalus, kitokius jų traukimo būdus. Taip pat dar vienas neretai pasitaikantis variantas, kuomet plėšrūnė atsiveja vilioklį iki žvejo kojų ir tik prie pat valties arba kranto staiga pasuka atgal į gelmę. Tokiu atveju taip pat nemanau, kad spiningautojas į tai nekreips dėmesio ir iš karto keis žūklės vietą.

Gaudydamas pačiame vandens paviršiuje žvejys visada turi galimybę įsitikinti, ar jo vilioklį bandė čiupti grobuonė. Žinoma, negalima atmesti galimybės, kad žuvis paprasčiausiai nesusidomėjo siūlomu masalu ir, jei nekibo, nereiškia, kad jos čia nėra. Gal ji nenusiteikusi maitintis arba vilioklis nepatiko. Galimai ji nepastebėjo traukiamo masalo, nes jis plaukė ne plėšrūnės jutiminėje (nebūtinai vizualinėje) zonoje. Visgi, kaip pamatysite iš straipsnio, pastarasis variantas yra labai retas.

Klasifikacija, kurioje... gali pasiklysti

Kažkur kažkas kažkada (bet tikrai ne mūsų krašte) išdrožė medinę žuvelės imitaciją ir prie jos prikabino kabliuką. Tai pasirodė net labai vykęs masalas. Tačiau garantuoju, kad šis voblerio prototipas neturėjo dabartiniams vobleriams būdingo liežuvėlio – jis atsirado jau gerokai vėliau. Kadangi tas masalas buvo medinis, faktas, kad jis neskendo.

Įdomiausia, jog vėliau, kuomet vobleris įgavo dabartinę savo išvaizdą ir galimybę nirti į numatytą gylį, spiningavimas beliežuviais šio tipo viliokliais buvo ilgam pamirštas.

Užbėgant už akių reikėtų pasakyti, kad „tikrieji“ vobleriai, be kurių dalis dabartinių spiningautojų net neįsivaizduoja žvejybos, irgi gali vadintis paviršiniais masalais. Yra netgi atskira kategorija modelių (žymima raidėmis SSR), jų panirimo gylis būna vos keliolika ar tik keli centimetrai, tad lėtai traukiant tokius masalus visiškai nesudėtinga vesti pačiu vandens paviršiumi.

Netgi giliau neriančius SR įmanoma vesti taip, kad jie dirbtų, bet plauktų liesdami paviršių. Rastume ir daugiau voblerių, ypač plaukiančiųjų rūšies, kurie gali pakankamai sėkmingai vilioti žuvis taip, kad spiningautojas juos matys. Tačiau tam reikia ypatingos spiningavimo technikos ir iš principo tik SSR kategorijos vobleriai priskiriami tikslingam žvejojimui minėtomis sąlygomis.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje vėl kažkas kažkur dar kartą „išrado dviratį“ ir sukūrė „naujus“ paviršinius masalus (iš tikrųjų – tokius pačius „priešistorinius“ beliežuvius voblerius), netgi sugalvojo ištisą žūklės šiais viliokliais filosofiją. Veikiausiai tai nutiko Amerikoje, nes dauguma naujovių dabar atkeliauja būtent iš to žemyno, kur visi pamišę dėl vietinių ešerių arba basų žūklės ir nuolat tobulina jų gaudymo būdus bei masalus. Vėliau „basiniai“ viliokliai pritampa (arba ne) Europoje, gamintojai tas naujoves dar patobulina orientuodamiesi į mūsų vandenų specifiką. O tų paviršinių masalų, patikėkit, „prikepta“ tiek, kad 99 iš 100 mūsų šalies spiningautojų pasiklystų jų klasifikacijoje.

Nepretenduoju ir aš į visažinius, tačiau nors paviršutiniškai kažkiek bandysiu paaiškinti, kur šuo pakastas. Beje, šunį iš tiesų šiame pasakojime rasite... Tiesa, kas tingi skaityti, galvoti, neturi tam laiko, toliau šį skyrių siūlau praleisti ir išsyk pereiti prie sekančio.

Visi paviršiniai masalai (vobleriais jų jau nepavadinsi, nors užsienio literatūroje taip neretai rašoma), kurie neturi liežuvėlio, įvardijami topvoteriais (angl. topwater baits, kas ir reikštų vandens paviršiuje plaukiančius, paviršinius masalus). Čia jau nuo pat pradžių susiduriame su dilema, nes kai kurie netgi pakankamai žymūs užsienio žvejai (teoretikai, praktikai ar tiesiog straipsnių autoriai – vadinkite kaip norite) jau minėtus SSR tipo voblerius irgi priskiria paviršinių masalų kategorijai. Gal jie ir teisūs, nes, atsižvelgiant į šių vilioklių darbinį gylį, būtų pakankamai logiška.

Tačiau didžiausia painiava kyla žiūrint į tolimesnį topvoterių klasifikavimą, kur rastume netgi trigubus standartus. Pasak vienų autorių, paviršiniai masalai skirstomi į stikbaitus (stick baits), propbaitus (prop baits) ir krovlerius (crawler baits). Kiti prie jų priskiria dar ir poperius (pop baits). Treti (tai labiausiai būdinga Rytų Europos šalims) topvoterius klasifikuoja į propbaitus, kroulerius ir volkerius.

Pastarasis pavadinimas iš esmės nieko nepasako, kadangi tokių masalų, kaip walker baits paprasčiausi nėra. Na, jie egzistuoja, bet ne kaip atskira rūšis, o tiesiog tai visi spininginiai masalai, kuriems naudojamas walker the dog (arba dog walking) žvejybos metodas. Veikiausiai girdėjote apie tokį, čia turimas omenyje šuns vedimas už pavadėlio, kas reiškia, jog masalo žaidimas tiesiogiai priklauso nuo spiningautojo meistriškumo, jo įgeidžių, nes pats vilioklis, jei jį trauktume paprasčiausiai sukdami ritę, nežais.

Kita vertus tiek stikbaitai, tiek poperiai, kurie neminimi trečiajame variante, ir yra būtent volkeriai. Galbūt spiningavimo braižas gaudant poperiais ne itin atitinka tą stilių, visgi net ir čia nemažai panašumų yra. Propbaitai – beliežuviai vobleriai, turintys turbinėles, ir jiems nereikia kokio nors specifinio vedimo. Krouleriai sukonstruoti taip, kad turi atlenkiamus sparnelius, kurie traukiant juda, kitąsyk – netgi kojeles, gali būti ir kažkas panašaus į propbaito hibridą su sparneliais.

Žodžiu, jie yra vabzdžių imitacijos, kartais – apskritai sunkiai apibūdinami viliokliai, tačiau bet kokiu atveju šiuos masalus galima ir dažniausiai reikia traukti tiesiog vienodu tempu sukant ritę. Stikbaitai bei poperiai vedami tolygiai vandens paviršiumi vilksis kaip pagaliukai (stick angliškai ir yra pagaliukas, lazdelė), todėl naudos viliojant žuvis iš jų vargu ar bus.

O dabar grįžkime prie SSR tipo voblerių. Kaip minėjau, jei propbaitai bei krouleriai priskiriami prie topvoterių, tai kodėl vobleriai su liežuvėliais, kurie plaukia paviršiumi, irgi negali būti priskiriami prie topvoterių?

Kitas momentas, dėl kurio man ta klasifikacija nėra aiški. Stikbaitai yra ir plaukiantieji, ir skęstantieji. Ir vieni, ir kiti traukiami pagal tą patį walker the dog principą. Beje, žodis „lazdelė“, kuris nusako stikbaitų formą, būdingesnis pirmiesiems kažkada pagamintiems šio tipo masalams. Dabar stikbaitai gaminami net ir žuvelės formos, ir riba tarp jų bei džerkbaitų (jerk baits) būtų beveik išnykusi, jei ne pirmųjų kūno aptakumas (cigaro principas). O juk yra plaukiančiųjų džerkbaitų, tai kodėl tada jie nepriskiriami prie topvoterių, juolab kad džerkbaitai praktiškai neturi savojo žaidimo braižo, juos irgi tiesiog tampo spiningautojas?

Abejoju, kad po tokių mano „filosofijų“ kam nors kas nors pasidarė aiškiau, čia veikiau pasišnekėjau pats su savimi. Trumpiau tariant, niekaip negaliu apsispręsti, ką iš tiesų galima vadinti topvoteriais. Ar visus voblerius (su liežuvėliais, be liežuvėlių, turinčius savo žaidimo braižą ir be jo), kurie plaukia paviršiumi ir neneria, tarkim, giliau nei kokius 20–30 cm? Kita vertus, juk jie vis tiek gali kažkiek panirti, vos, vos „užsigilina“ net ir poperiai bei stikbaitai patraukimo metu. O gal tik tuos, kurie juda pagal walker the dog principą, yra beliežuviai voblerio tipo masalai, ir gaudoma jais vandens paviršiuje bei prie pat jo?

Aš renkuosi antrąjį variantą, jau vien todėl, kad kitu atveju šitas straipsnis tęstųsi iki metų pabaigos. Leidžiu sau jį dar labiau „suspausti“ į rėmus, nes rašinyje pasakosiu tik apie plaukiančiuosius stikbaitus, t. y. apie tipinius topvoterius.

Kada ir kur

Mes dažniausiai galvojame, kad sėkminga žūklė aukštesniuosiuose vandens sluoksniuose sėkminga tik tada, kai vanduo šiltas, t. y. maždaug nuo gegužės vidurio iki rugsėjo pabaigos. Aišku, atsižvelgiame ir į gaudomų žuvų rūšis. Šapalai, salačiai apskritai yra dažniausiai paviršiuje besimaitinančios žuvys, bet šiuo atveju aš kalbu apie lydekas ir ešerius. Pastarieji plėšrūnai taip pat mėgsta pakilti nuo dugno ir pavaikyti mailių arba suaugusias aukšles, raudes, strepečius ir panašias žvynuotąsias.

Kadangi kalbu apie plaukiančiuosius stikbaitus (toliau juos vadinsiu topvoteriais), reikėtų pabrėžti, kad daugiau nei 90 proc. lydekų ir ešerių šiais masalais sužvejojama žolėtose vietose, tačiau nebūtinai seklumose. Tai gali būti tankiai augalais apaugę ežerėliai, tvenkiniai, net ir didelių ežerų įlankos, kur augmenija tiek nukloja telkinio dugną, kad virš jos plyti tik sprindžio dydžio vandens sluoksnis.

Įmanomas atvejis, kad sėkminga žūklė bus tada, kai žolės užgožia ir vandens paviršių, tačiau tarp jų yra laisvos „akys“, kuriose įmanoma bent kiek patraukti topvoterį. Dar geriau tose laisvuose lopinėliuose gaudyti poperiais, bet ir ne tokie „triukšmingi“ topvoteriai neretai būna labai geidžiamas plėšrūnių masalas.

Nereikėtų pamiršti ir upių. Upėse lydekos ir ešeriai taip pat mėgsta pasitraukti į žolynus, tačiau šių telkinių įlankos paprastai seklios, na, bent jau taip yra daugumoje mūsų upių. Tėkmė praktiškai neįtakoja topvoterių animacijos, nebent ji yra smarki, bet apie tai dar kalbėsiu. Taip pat nereikia būti įsitikinusiam, kad šiuos masalus mėgsta tik lydekos bei ešeriai, nes jau minėti šapalai ir salačiai taip pat gali gerai ant jų kibti, tiesa, tada naudojami truputį kitokie topvoterių modeliai, nors yra ir daugiau ar mažiau universalių.

Kadangi lydekų ir salačių žūklė pas mus prasideda vėlai pavasarį ir vandens telkinių augmenija būna jau gerokai paaugusi, apie žvejybą iki to laiko neverta net kalbėti. Tačiau spalį, o kartais net ir lapkritį, lydekos bei ešeriai kartais mėgsta sugrįžti į žolynus, netgi į visiškas seklumas. Nors vanduo tuomet vėsus, tačiau ne visi augalai apmiršta – nendrynuose, švendrynuose aštriadantės grobuonės randa puikių slėptuvių bei pakankamai maisto. Mažiau vėjuotomis ir šiltesnėmis dienomis čia mėgsta apsilankyti ir ešeriai.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas