Spiningavimas topvoteriais. Ketvirta dalis
Nors dar ne žiema, tačiau nemaža dalis meškeriotojų intensyviai (bent jau morališkai) ruošiasi poledinei žūklei, juolab, smarkiai sutrumpėjęs šviesusis paros metas ir prastas oras įtakoja, kad vis mažiau žvejų pasirodo prie atviro vandens. Tačiau šis „priešžieminis“ laikotarpis turi gerąją pusę ir spiningautojui, kadangi tai yra tarsi koks susimąstymo metas, kada galima daryti išvadas apie pasibaigusį sezoną ir atnaujinti savo įrangą, galbūt bandyti įsigyti kitus dar nebandytus masalus.
Paprastai besibaigiant kalendoriniams metams ir ant slenksčio lipant Kalėdų Seniui, daugumoje žūklės prekių parduotuvių daromos didelės nuolaidos žvejybinėms prekėms. Atvirai pasakius, pasirinkimas tuo metu menkesnis nei atviro vandens sezono pradžioje ir viduryje, kadangi lieka tai, kas brangu ir kas turėjo mažesnę paklausą.
Kadangi šiame straipsnyje pasakoju apie topvoterius, kurie pas mus nėra labai populiarūs ir nėra labai pigūs, galimai po padarytų išvadų kils noras kitą spiningavimo sezoną pradėti kita nata ir iš esmės keisti ar pakoreguoti savąją žvejybinę strategiją. O gal priešingai – pratęsti tai, ką jau išbandėte, patiko, ir dabar jau rimtai tuo užsiimti.
Išmokus gaudyti topvoteriais lydekas bei ešerius ir, visų pirma, įsisavinus šių masalų pravedimo techniką stovinčiame vandenyje, galima bandyti siekti „aukštesnio lygio“. Tai tiesiog patarimas, kadangi įmanoma apsieiti ir be „pradžiamokslio“, juolab ne visi spiningautojai tikslingai vilioja lydekas bei ešerius, kai kurie nuolat gaudo salačius, šapalus, meknes. Būtent šias žuvis ir turiu omenyje minėdamas „aukštesnįjį lygį“. Tokiam išsireiškimui turiu pagrindo, kadangi šiuo atveju gaudymas topvoteriais bus šiek tiek sudėtingesnis, o kai kuriomis prasmėmis gali gerokai skirtis.
Kuo geresni topvoteriai?
Siūlydamas žvejoti tipinius upių plėšrūnus topvoteriais rizikuoju užsitraukti žvejų nemalonę, kadangi šie masalai tam tikromis sąlygomis nusileidžia klasikiniams. Tarkim, geri šapalams ar meknėms vobleriai gali varijuoti dydžiu, panirimo gyliu (bus to paties vilioklio skirtingos modifikacijos), o topvoteriai šiuo atžvilgiu smarkiai suspausti į „rėmus“.
Arba, viliodami salačius pjautinėmis blizgėmis ir vartiklėmis, pastaruosius vilioklius nusviesime toliau, kas salačių gaudyme yra didelis privalumas. Nors esu sakęs, kad topvoteriai, ypač kai kurie konkretūs jų modeliai, puikiai užsimeta, visgi toks palyginimas labiau tiktų, jei juos statytume į vieną gretą su įprastiniais vobleriais.
Todėl, kai salačiai siautėja kur nors Nemuno viduryje, bandyti juos sugundyti topvoteriais nuo kranto vargu ar pavyks. Taip išeitų, kad tuomet vienintelė išeitis – spiningavimas iš valties.
Išgąsdinau? Nereikia baimintis, nes kitu atveju net nepradėčiau tęsti rašinio – kam, jei yra geresnių nei topvoteriai vilioklių.
Spiningautojai pastaruoju metu skundžiasi, kad salačiai kimba vis prasčiau, nors šių žuvų upėse turime pakankamai. Visa bėda, jog norinčių pagauti šias žuvis daugėja ir iš prigimties atsargūs plėšrūnai tapo dar atsargesni. Kita vertus, salačiai jau atsižiūrėję mūsų siūlomų masalų ir tampa vis labiau nepatiklūs. Todėl kiekvienas jiems lig tol nematytas vilioklis kelia mažesnį įtarumą ir spiningautojams atsiranda didesnė galimybė kitame valo gale pajausti besipriešinantį grobuonį, kuris lig tol niekais vertė visas jų pastangas.
Nusileisdami metaliniams masalams užmetimo nuotolyje, topvoteriai nieku gyvu nepralaimi jiems tikslumo kategorijoje. Šiuo atžvilgiu topvoteriai neabejotinai geresni ir už kai kuriuos įprastinius voblerius, nes pastarųjų liežuvėliai (jei jie yra ilgoki), gali daryti meškos paslaugą vėjuotomis dienomis.
Dar vienas pliusas, kurį akcentavau nuolat – spiningautojas mato masalą ir visą plėšrūno atakos eigą, o tai be galo azartiška ir įdomu. Tačiau šis privalumas gali virsti ir yda. Jei lydekos ir ešeriai topvoterius griebia gana godžiai, juos smarkiai apžioja (ne visada, bet pakankamai dažnai), tai salačių, šapalų ir ypač meknių kibimo maniera yra visai kitokia.
Iš to seka, kad gaudydami šias žuvis topvoteriais, turėsime nemažai „tuščių“ pakirtimų. Taip nutinka ir žvejojant lydekas. Bet aštriadantės savo išpuolius gali kartoti po kelis kartus netgi vieno pravedimo metu, jau nekalbant apie tai, kad galima bandyti nesėkmingai atakavusiai lydekai siūlyti tą arba kitą masalą dar ir dar kartą, kol ji galiausiai užkibs. Tiek salačiai, tiek ir šapalai su meknėmis savo atakų taip dažnai nekartoja, dažniausiai tai būna tiesiog vienas kibimas ir sekančio toje pat vietoje galima nesulaukti. Bent jau viliojant salačius taip nutiks devynis kartus iš dešimties.
Taigi tęsdamas mintį, jog masalo atakos eiga meškeriotojo akyse neretai virsta minusu, o ne pliusu, turiu omenyje faktą, kad spiningautojas labai dažnai tiesiog instinktyviai pakerta žuvį, nors tai daryti dera tik po akimirkos, nes kai kurie žvejo refleksai suveikia greičiau nei protas. Vizualiai viskas atrodo lyg ir gerai – salatis ar šapalas sukeldamas purslų debesį aiškiai čiupo topvoterį. Bet iš tiesų jis nespėjo masalo gerai apžioti arba giliau įryti. Faktiškai reikia kirsti tuomet, kai ranka pajunti laimikio svorį...
Man tai nėra naujiena, nes kažkada pradėjęs spiningauti šapalus ant laisvai paviršiuje plaukiančių smulkių voblerių, kuriais imituodavau vandenin patekusį vabzdį, prasdavau nemažai laimikių, nes elementariai paskubėdavau sureaguoti į kibimą. Sūkurys, plačiaburnis, regis, tinkamai apžiojo masalą, kertu, tačiau tuščiai... Po to įsigudrinau valdytis ir pakirsdavau po akimirksnio pauzės. Čia, suprantama, nereikia irgi per daug delsti, nes gaudoma dirbtiniu viliokliu, o ne karkvabaliu ar slieku.
Savo straipsniuose esu ne kartą siūlęs pakeisti voblerių trišakius didesniais, kad galėtumėte rezultatyviau įsegti kabliuką į žuvies žabtus, ji rečiau nusipurtytų betraukiama. Topvoteriams to daryti nerekomenduočiau, nes tai labai „jautrūs“ masalai ir jų balansas bei žaidimas po tokių „pagerinimų“ gali pakisti tik į neigiamą pusę. Galbūt spiningautojas nė nepajus – masalas neskęsta, lyg ir normaliai dirba, tačiau iš tiesų jis bus ne toks, ir žuvys tikrai tai tikrai įvertins.
Turint 2–3 šio tipo masalus galima spiningauti jais daug metų. Natūralu, nes jūs jų nenutrauksite, kaip tai atsitinka su blizgėmis arba tipiniais vobleriais. Vandens paviršiuje dirbantys topvoteriai turi mažai galimybių likti užstrigę tarp akmenų arba žolėse. Žinoma, „pasistengus“ galima nutraukti ir juos.
Salačiams, šapalams ir meknėms derėtų siūlyti mažesnius topvoterių modelius (salačiams tiks ir kai kurie „lydekiniai), bet juos teks toliau užmesti. Logiška, kad reikės naudoti ir plonesnį valą. Ir čia „nenutraukiamo masalo“ mitas subliūkšta kaip muilo burbulas. Todėl prireikia 0,08–0,10 mm pintuko, tai yra toji riba, apie kurią galima pasakyti: topvoterį galima nusviesti pakankamai toli ir įmanoma ištraukti gana svarų laimikį.
Tačiau rizika, kad stambus laimikis nutrūks (nepamiškite, kad dažnokai bus gaudoma net ir smarkioje tėkmėje, o ji padeda tik žuviai) gerokai padidėja. Nors gal labiau teoriškai, nes aš žvejodamas salačius paprastais vobleriais kitąsyk tokio diametro valą ir naudodavau, ir nepamenu atvejo, kad nesugebėčiau suvaldyti salačių arba šapalų, nors pasitaikydavo tikrai neeilinių laimikių.
Tačiau tada spiningaudavau ir su atitinkamu kotu – ilgu bei lanksčiu spiningu, kuris smarkiau amortizuodavo ir tai man padėdavo susidoroti su pakankamai stambiomis žuvimis. Bet dabar įranga jau bus kitokia (apie ją vėliau), tad teks labiau pasitikėti valo tvirtumu, ritės stabdžiais ir savo meistriškumu.
Kitoks animavimo stilius
Jau išaugau iš tų „marškinėlių“, kuomet eidamas gaudyti paviršiuje dažnai besimaitinančių plėšrūnų, orientuodavausi tik pagal jų taškymąsi ar, kaip tai daro maitindamiesi šapalai su meknėmis, pagal skleidžiamus vandenyje ratilus. Niekam ne paslaptis, kad šiais laikais žuvys tokiu būdu išsiduoda vis rečiau ir rečiau. Tai veikiausiai susiję su tuo, kad upių pakrantės pilnos žvejų, tad žvynuotosios tapo atsargesnės. Gerai, jei jos akivaizdžiai maitinasi, bet nėra blogai, jei to ir nematai – tikrai nereiškia, kad žuvys nekibs.
Gaudant topvoteriais tokius dalykus galima matyti labai akivaizdžiai. Jei užsidėtumėte akinius su poliarizuotais stiklais, įmanomas dalykas, kad skaidriame vandenyje įžvelgtumėte, kaip, tarkim, šapalas pakyla iš apatinių vandens sluoksnių, kad sugriebtų vandens paviršiuje vedamą masalą, bet kažkas žuviai nepatinka ir ji apsisukusi neria atgal...
Kalbėdamas apie lydekas sakiau, kad vandens paviršiaus bangavimas nėra blogas ženklas, kai kada pašiauštas vandens paviršius netgi geriau, nes žuvys arčiau prisileidžia spiningautoją arba jo valtį. Tačiau gaudant upėse geriau, kada yra štilius arba tik vos vos pučiantis vėjelis. Nevienalytė tėkmė ir šiaip išmuša topvoterį iš žaidimo ritmo, o bangos, kadangi žvejojama mažesniais modeliais, irgi gali jo darbą įtakoti neigiamai.
Spiningautojams galbūt tai neįprasta, tačiau siūlyčiau topvoterį mesti prieš srovę ir stengtis traukti kuo ilgiau pasroviui, nes tada tėkmė mažiausiai veiks masalą. Topvoteris privalo kuo ilgiau žaisti vandens paviršiuje, o visi minėti neigiami faktoriai priverčia jį nerti. Tiesa, yra modelių, kurie visada nyra, dirba giliau, bet aš juk šiame rašinyje kalbu vien apie paviršinius...
Jei ankstesnis topvoterių žaidimo akcentas buvo jų staigūs, agresyvūs judesiai ir palyginti ilgos pauzės, tai dabar reikia gerokai plastiškesnio žaidimo. Jei brėžtume šio masalo plaukimo trajektoriją ant popieriaus, matytume, kad lydekoms bei ešeriams tinkamiausias piešinys būtų „eglutė“, o karpiniams plėšrūnams – kažkas panašaus į „gyvatėlę“. Ji irgi išgaunama monotoniškais meškerykočio patrūkčiojimais, bet ritmika šiuo atveju bus kitokia.
Nestipriai trūktelėjus topvoterį į save, suvyniojame laisvo valo atkarpą, bet tuo pat metu nulenkiame spiningo viršūnėlę masalo link. Masalas tada pasisuks į šoną tam tikru kampu ir plauks skersai traukimo ašies. Įprastiniu atveju jam tai leidžiame, papildomai netgi darome trumpą pauzę, kad topvoteris vėl išsilygintų tiesiosios atžvilgiu.
Tačiau dabar nelaukiame, kol vilioklis sustos galutiniame nukrypimo taške ir vėl kartojame aprašytą trūktelėjimą. Topvoteris pasisuks priešinga kryptimi, bet ne taip staigiai, kaip galutiniame taške padarius pauzę. Ir apskritai patrūkčiojimai turėtų būti ne tokie akcentuoti, o švelnesni, dėl ko dar labiau juntamas kontaktas su masalu.
Priversti teisingai žaisti topvoterį galima tik su palyginti standžiu, neilgu spiningu. Ir tuomet susiduriame su paradoksalia situacija – mums reikia stengtis kiek įmanoma toliau nusviesti lengvą masalą, tačiau traukiant teisingai jį trūkčioti. Na, ne visai lengvą topvoterį, tačiau gerokai lengvesnį nei gaudant lydekas, nes juk žuvaujame mažesniu modeliu. „Aukso vidurys“ šiuo atveju būtų iki 15–20 g užmetimo svorio ir iki 2,5 m ilgio kotas. Kuo jis yra jautresnis – tuo geriau. Visgi siūlyčiau neperlenkti lazdos (tiksliau koto tiesiogine šio posakio reikšme), kadangi reikia atsižvelgti į naudojamų masalų masę ir įskaityti faktą, jog žuvaujame srovėje.
Neverta rinktis itin didelės ritės, nes tokia gali sumenkinti įrangos jautrumą, be to mes negaudome storu valu. Tačiau turėkite omenyje, kad plona gija, o ypač pinta, greitai susipainioja. Čia panašiai, kaip ir tvičinguojant – dalį valo vyniojame įtemptą, o kitą dalį – laisvesnę, todėl pintukas būgnelyje sugula nevienodai, dėl ko vėliau užmetant masalą gali „nusprūsti kilpos“. Tad ritė irgi reikalinga aukštesnės klasės. Beje, valo nevyniokite iki pat būgnelio kraštų (deja, bet ir vėl mažiname užmetimo nuotolį), nes būtent tada didžiausia rizika, kad jis susipainios.
Suprantama, kalbėjau apie neinercines rites, nes mūsų žvejai multiplikatorinių kažkodėl nelabai mėgsta. Bet, jei pažiūrėtume į vakarus labiau nutolusių šalių spiningautojus, matytume priešingą situaciją. Ir šiuo atveju jau nereikia dangstytis tuo, kad pas mus kitokios žūklavimo sąlygos, nes tai „nelimpa“. Mano galva, multiplikatorinės ritės, kaip, beje, ir kastinginiai spiningai, labiau pritaikyti žvejybai topvoteriais.
Romualdas Žilinskas
