Spiningavimas topvoteriais. Antra dalis
Nors ir kalbėjau, kad topvoteriams žaidimą suteikia pats spiningautojas, tačiau nereikia tų žodžių vertinti vienareikšmiškai, antraip kam tada gaminama tiek daug ir tokių įvairių šių masalų modelių? Jei labiau įsigilintume į topvoterių traukimo principą walker the dog, suprastume, kad kiekviena šunų veislė, netgi kiekvienas konkretus šuo turi savitą charakterį ir jį taip lengvai nepavedžiosi ant pavadėlio, neretai tenka taikytis ir prie augintinio užgaidų.
Taip yra ir su šiais masalais: kažkurios jų rūšys dirbs energingiau, kitos – žais pasyvesnį žaidimą, vienos gali nirti iki keliolikos centimetrų, kitos – plauks tik pačiu vandens paviršiumi. Ir, deja, kiek spiningautojas besistengtų, jis vis tiek negalės pakeisti tų darbinių savybių. Aš jau nekalbu apie konkrečius modelius, nes kiekvienas jų irgi turės savitą žaidimo braižą, žvejys tik dalinai sugebės jį koreguoti, taip pat konkretų topvoterį pasiūlys plėšrūnėms tada, kai tas masalas bus žuvims geidžiamiausias. Todėl iš principo žūklės rezultatai priklausys daugiau nuo „šuns“ nei nuo „šeimininko“.
Spiningavimo technika
Be abejonės, topvoterių pravedimo technika yra svarbi, tačiau nesiūlyčiau to dalyko labai sureikšminti, kadangi pats traukimo metodas yra savotiška tvičingavimo atmaina ir žvejys, kuris gerai įvaldęs šį spiningavimo būdą, jau po valandos kitos puikiausiai perpras topvoterių traukimo subtilybes. Kaip ir tvičinguojant šiuos masalus galima traukti su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pauzėmis patrūkčiojant. Trūktelėjimų skaičius, jų stiprumas, intensyvumas priklausys nuo plėšrūnių aktyvumo bei konkretaus modelio savybių, tas pats liečia ir pauzių trukmę.
Visgi dar dažniau naudojamas aktyvus topvoterio traukimas, kuomet pauzių nedarome, o tik lėčiau ar greičiau sukdami ritę tuo pat metu ritmingai (tai būtina, nes kitu atveju kai kurie modeliai gali virsti ant šono) judiname į spiningo viršūnėlę, t. y. nuolat patraukinėjame masalą. Teisingai vedamas tipinis topvoteris sukinėjasi į šonus – sulig kiekvienu trūktelėjimu pasuka savo nosį ir dalį kūno į dešinę, po to į kairę, į dešinę, į kairę arba, jei norite, atvirkščiai – į kairę, į dešinę... Vėlgi, priklausomai nuo modelio jis gali tuo metu kažkiek panirti, tačiau gali taip sukinėtis tik pačiame vandens paviršiuje.
Kita vertus, įmanoma kai kuriuos topvoterius priversti daugiau ar mažiau nerti, bet pasitaikys ir tokių, kurie beveik nepasiduos spiningautojo įgeidžiams – jų žaidimas jau yra „užprogramuotas“ gamintojų.
Vienodai sėkmingai topvoteriais galima spiningauti ir nuo kranto, ir iš valties. Kuo didesnis bus nuotolis tarp spiningautojo ir masalo, tuo didesnes pastangas teks įdėti žvejui, kad vilioklis judėtų teisingai. Kaip ir žuvaujant bet kuriais spininginiais masalais, įtakos animacijai turės ir valo diametras, plūdrumas, kitos jo charakteristikos, tarkim, standumas.
Spiningai gaudant šiais masalais naudojami trumpi, ilgi bus nepatogūs. Jų akcija greita, bet visiškų „kuolų“ irgi nereikėtų naudoti. Kadangi daugelis topvoterių (tačiau ne visi) sveria daugiau nei įprastiniai mums vobleriai, tai ir spiningo užmetimo testas turėtų būti atitinkamas. Bet apie įrangą nesiplėsiu, nes dar kalbėsiu rašinio pabaigoje, todėl tektų kartotis.
Žvejojant iš valties arba nuo kranto spiningas paprastai nuleidžiamas viršūnėle žemyn (į kurį šoną labiau nesvarbu, čia jau priklauso nuo kiekvieno meškeriotojo individualiai), nes taip traukiant topvoterį lengviau juo manipuliuoti. Tačiau giliai įsibridus teks taikytis prie kitokių žūklės sąlygų ir išmokti ritmingai trūkčioti masalą su iškeltu spiningu. Ir tai, beje, gerokai sudėtingiau nei prieš tai minėtais atvejais.
Kartais lydekos griebia vos užmestą topvoterį. Taip pat jos gali atakuoti vilioklį ilgiau gulintį vandens paviršiuje netgi esant visiškam štiliui, kada vanduo it stiklas. Kodėl aštriadantės taip elgiasi, sunku pasakyti, tačiau nusviedus topvoterį, jei gaudote stovinčio vandens telkinyje, verta palaukti kelias akimirkas, kol vandens ratilai nuo jo nutols. Banguojant plėšrūnių išpuolių pasitaiko dar dažniau. Ramiu oru skaidriame vandenyje prie pat vandens paviršiaus esančios žuvys gali baimintis spiningautojo, jei jis yra arti jų. Prisiartinti prie plėšrūnių padeda maskuojančių spalvų drabužiai, nestaigūs judesiai.
Kada lydeka griebia topvoterį, bet prašauna, ji masalą gali dar bent kelis kartus atakuoti, todėl neskubėkite staigiai vynioti valo ir vilioklį sviesti iš naujo. Jei išpuoliai buvo nevaisingi, plėšrūnė dažnai ilgai nenurimsta ir traukiant masalą tuo pat keliu, jį vėl puola. Tačiau ne visada, būna, kad antrąsyk griebti nesiryžta.
Čiups dar sykį topvoterį ar ne, priklauso nuo daugelio veiksnių, tarkim, tuo metu esančio jos aktyvumo aktyvumo, oro, kaip meškeriotojas sugebės pakartotinai vesti vilioklį, kokioje padėtyje masalo atžvilgiu bus žuvis ir panašiai. Jei taip neįvyko, įsidėmėkite tą vietą ir bandykite ten laimę po ilgesnio laiko tarpo – plėšrūnė dažnai niekur toli nenuplaukia, čia veikiausiai yra jos pasalos zona, ir lydeka gali vėl susigundyti masalu.
Kadangi spiningaujame nuo pat vandens paviršiaus, be to virš ar tarp žolių, vanduo šiose žūklavietėse dažniausiai būna skaidrus ar bent skaidresnis nei visame vandens telkinyje bet kuriuo metų laiku. Tokiai žūklei, atrodytų, patys tinkamiausi topvoteriai, kurie nuspalvinti kuo tiksliau imituojant žuveles.
Tačiau nemaža šių masalų dalis nudažyti egzotinėmis ryškiomis spalvomis, baltai ar juodai, žodžiu, tarytum visai „ne į temą“. Gal paradoksalu, bet šitokie masalai kartais netgi labiau traukia lydekas ir ešerius nei natūralių aukų imitacijos, ši tendencija ypač išryškėja pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje. Todėl spiningautojams nereikėtų skubėti atsisakyti įvairių „papūginių“ variacijų.
Visgi dauguma topvoterių nuspalvinti pagal tą patį principą – jų pilvelis šviesus, dažnai baltas ar šviesiai pilkas, gelsvas, balto metalo blizgesio. Šonai irgi panašūs ar tokie patys, tik nugarėlės gali būti bet kokių spalvų, faktas, kad tamsesnės už apatines kūno dalis.
Konkretūs modeliai
Kad geriau įsivaizduotumėte, kokiomis žūklės sąlygomis ir kaip reikia žvejoti topvoteriais, pateiksiu keletą konkrečių pavyzdžių. Pamatysite, kad kiekvieno modelio žaidimo braižas tikrai yra vis kitoks ir, suprantama, jais reikėtų spiningauti taip pat tik tam tikromis aplinkybėmis. Topvoterių universalumas gaudant nuo paviršiaus pasireiškia tuo, kad šie viliokliai plaukia visiškai negiliai arba tik pačiu paviršiumi, jie gerai matomi, bet tai dar nereiškia, kad kiekvienas modelis bus vienodai kibus. Šįsyk netgi neakcentuoju spalvų, kurios irgi savaip įtakoja kibimą.
Pradėsiu nuo topvoterių, kurie yra tapę klasika. Megabass Giant Dog-X pradėtas gaminti dar praeito šimtmečio paskutinį dešimtmetį. Nepaisant „seno“ amžiaus, jo vidinėje konstrukcijoje jau tada buvo panaudoti naujausi išradimai ir viduje įtaisyti volframiniai šratai.
Du metaliniai rutuliukai yra uodegos gale, jie pasunkina masalą bei atlieka stabilizatoriaus funkcijas, t. y. padeda masalui vandenyje išsilaikyti vertikaliai. Šie šratai taip pat leidžia viliokliui atlikti staigesnius judesius ir truputį pakelia priekinę jo dalį, nes uodega būna sunkesnė dėl prikabinto trišakio. Trečiasis šratas yra arčiau galvos truputį toliau nuo kūno centro.
Patraukimo metu jis ridinėjasi iš vienos pusės į kitą skersai kūnelio, kas leidžia topvoteriui ne tik barškėti, bet ir gana staigiai keisti kūno padėtį pasukant galvą vis į kitą pusę (mano minėtas judesys „kairėn-dešinėn“). Šitokia masalo konstrukcija supaprastina spiningautojo darbą – nereikia smarkių ir akcentuotų trūktelėjimų, kad šis topvoteris tinkamai judėtų. Beje, būtent Megabass firma pirmoji panaudojo tokio tipo konstrukciją.
Tai pakankamai stambus masalas, nors yra ir didesnių, jo dydis – 9,8 cm, svoris – 14,2 g. Giant Dog-X turi savitą formą – palyginti ploną pilvą ir plačius šonus bei nugarą. Nors tai tipinis paviršinis vilioklis, kuris traukiant praktiškai nenyra, bet kūno forma leidžia jam gana giliai „susmigti“ į vandenį paviršiuje paliekant tik nugarą.
Vėlgi kūno forma bei volframinių šratų kapsulės šio topvoterio judesius daro itin agresyvius, kas paprastai nebūdinga dideliems tokio tipo viliokliams. Giant Dog-X yra orientuotas lydekų žūklei, tai vienas geriausių topvoterių tikintis trofėjinių aštriadančių.
Gal keistai nuskambėjo frazė „trofėjinių aštriadančių“, nes daugelis žvejų tikriausiai galvoja, kad tarp ar virš žolių kimba „žolinės“ lydekos, kurios mūsų įsivaizdavimu paprastai neviršija 1,5 kg. Tikrai ne, daug kas priklausys nuo vietos pasirinkimo, metų laiko. Pavyzdžiui, antroje vasaros pusėje, rudeniop, kai kurie vandens telkiniai būna labai smarkiai užžėlę augalija, nors juose yra netgi labai stambių lydžių. Šie plėšrūnai, kaip ir mažos lydekaitės, gali ramiausiai tupėti tarp vandenžolių laukdami praplaukiančios aukos. Nors paprastai didžiosios plėšrūnės būna šiek tiek toliau ir giliau nei smulkesnės jų gentainės.
Faktas, kad mažų lydekų ežere daugiau ir jos bus visur – priekrantės zonoje ar gerokai nutolusios nuo krantų. Todėl žvejojant topvoteriais įmanomas ir toks scenarijus: pradžioje kimba smulkios, o po to masalą atakuoja solidi jų „mama“. Kita vertus, jei pataikysite užmesti pastarajai plėšrūnei topvoterį palei nosį – ji ir užkibs pirmoji.
Gaudant šapalus, meknes (kalbu apie spiningavimą plačiąja prasme) stambiausi egzemplioriai paprastai užkimba pirmieji. Viliojant lydekas, o kitąsyk ir ešerius, paprastai būna atvirkščiai.
Mažiau vandenžolėmis užžėlusiuose vandenyse panašių dalykų nutinka gerokai rečiau, nes čia margašonės plėšrūnės tartum pasiskirsčiusios medžioklės plotus – smulkesnės glaudžiasi, kur yra sekliau, arčiau kranto, o didelės dažniausiai lindi gelmėje. Be to mažos lydekos vengia didesnių, nes pačios gali būti prarytos. Žolynuose jos jaučiasi pakankamai saugiai.
Kitas įdomus faktas. Atviruose vandenyse užkibusios aštriadantės stengiasi sprukti kur nors į telkinio vidurį, jos ieško dar atviresnių vietų. Gaudant tarp žolių visai kita tendencija – prarijusios masalą plėšrūnės šauna į dar žolingesnes vietas. Tad gaudymas iš valties čia visada yra pranašesnis nei nuo kranto, nes stambaus laimikio spiningautojas gali neištraukti tik todėl, kad žuvis užlindo už tankių augalų sienos ir tiesiog nėra galimybių ją pakelti į aukštesnius vandens sluoksnius.
Įspūdinga ir spalvinė Giant Dog-X gama, masalas turi 16 skirtingų spalvinių variacijų, kur rastume ir natūralaus piešinio modelių, ir ryškios „egzotikos“. Serijoje Dog-X yra ir daugiau panašių topvoterių, tačiau jie jau bus smulkesni, kadangi „gigantas“ – būtent šis modelis.
Kaip jau sakiau, ramiu oru lydekos, o kitąsyk ir ešeriai, neprisileidžia arti spiningautojo. Gaudant iš valties žvejys netgi labiau matomas, nes krante galima užlįsti už krūmų, pasislėpti šešėlyje, braidančio žmogaus žuvys apskritai mažiau baiminasi, jei, suprantama, pastarasis elgiasi ramiai ir nebrauko padais į dugno akmenis. Taigi dabar reikalingi tolimi užmetimai.
Tam labai tinka naujesnės kartos topvoteris Pontoon 21 Loco Perro, kas išvertus iš ispanų kalbos, reikštų „pasiutęs šuo“. Šis masalas yra dviejų dydžių (8 ir 10 cm) ir turi dvi modifikacijas, kurios įvardytos kaip sliding (SL) ir dog walking (DW).
Esminis skirtumas tarp šių modifikacijų – jų kūno padėtis ant vandens paviršiaus ir judesiai. SL versijos masalai ant vandens guli horizontaliai, traukiant su patrūkčiojimais tiesiog kraiposi į šonus, o kadangi mažiau nyra, tai labai gerai matosi iš toli. Tokia animacija topvoteriams suteikia daugiau agresyvumo.
DW modifikacijos viliokliai yra vos sunkesni, jie nunardina savo galinę kūno dalį net ramybės būsenoje ir vandens plokštumoje stovi kampu, kartais vos ne stačiai. Jų judesiai galbūt kažkiek netgi chaotiški (faktiškai taip nėra, tiesiog taip atrodo spiningautojui) netgi naudojant tiksliai vienodus patrūkčiojimus. Taip pat DW modeliai vos panyra į vandenį, bet tai ne yda – banguojant paviršiui būtent tokių topvoterių ir reikia. Beje, dog walking triukšmingesni už sliding, tai irgi pliusas banguojant vandeniui.
Šis topvoteris turi stipriai išreikštą savo žaidimo braižą (beje, abi jo versijos), todėl, netgi nelabai mokant valdyti panašaus tipo vilioklių, Loco Perro dirbs pakankamai gerai, kad plėšrūnės juo susidomėtų. Visa tokio žaidimo esmė yra jo konstrukcijoje. Šio topvoterio priekinėje dalyje („žuvelės“ akyje) yra įmontuota metalinė kamera su laisvai joje slankiojančiu šratu. Metalinis rutuliukas, kaip ir visuose topvoteriuose, juda į šonus skersai kūno, dėl ko masalas pavirsdamas į kažkurią pusę pakreipia ir savo galvą. Lyginant su Giant Dog-X, Locco Perro skiriasi savo forma, nors bendras topvoterių išvaizdos tendencijas, suprantama, išlaiko.
Bus tęsinys
Romualdas Žilinskas
