Šiek tiek – jėgos, bet daugiau – smegenų
Kiek spiningautojas per sezoną nutraukia masalų – sunku suskaičiuoti. Kalbu apie aktyviai gaudančius žvejus, o ne tuos, kurie spiningą pamėto kas antrą savaitgalį. Tie „aktyvistai“ priklauso didžiausiai rizikos grupei ne tik todėl, kad daug ir dažnai žvejoja, kas, savaime suprantama, padidina tikimybę jų masalams įstrigti kur nors šiekštynuose, bet dar ir todėl, kad pastarieji spiningautojai nuolat ieško naujų žūklaviečių. O neištyrinėtuose upių ar ežerų plotuose visada atsiras koks nors kliuvinys, kuriame įstrigs brangus žvejo vobleris ar unikalios spalvos itin kibus guminukas.
Ypač didelių nuostolių patiria spiningaujantys nuo krantų upėse. Tėkmė gali bet kuriuo metu net ir į gerai žinomą žūklavietę atplukdyti kokį nors rąstą ar išskalavusi smėlį apnuoginti seniai dugne gulėjusį armatūros gabalą. Ką jau kalbėti apie pavasarinius polaidžius... Praktiškai kiekvieną sezoną žvejys turi iš naujo tyrinėti upės dugną, nors tuose ruožuose jis spiningauja pusę savo gyvenimo. O kur dar į antrą vasaros pusę tankiai suvešėjusios vandenžolės... Trumpiau tariant, tu gaudai, nutrauki masalus, vėl perki, o prekybininkai rankas trina – geras klientas!
Dabar įžanginis žodis straipsniui – įvykis, nutikęs gana seniai, nes tuo metu kai kurie vobleriai kainavo tikrai nemažus pinigus, o ir jų gauti būdavo sunkoka.
Spiningauju gegužės mėnesio pradžioje Neryje su neseniai įsigytais brangiais japoniškais vobleriais. Žūklavietė gerai žinoma, čia dugnas pakankamai švarus, bet vienoje vietoje yra kliuvinys, už kurio esu nutraukęs keletą masalų. Stengiuosi mesti voblerius taip, kad traukiant atgal tėkmė vilioklių ant to šiekšto neužneštų. Tačiau masalai visiškai nauji, nežinau jų galimybių ir lyg tyčia vieną voblerį „pasodinu“ ant kliuvinio.
Tąsau valą, timpčioju spiningu, bet puikiai žinau, kad tai bergždžias darbas – dar nė karto nepasitaikė, kad ten įstrigęs masalas atsikabintų.
Pro šalį eina iš matymo pažįstamas žvejys. Pamatęs mane taip vargstantį užkalbina, pasiteirauja, kokiais viliokliais gaudau. Paaiškinu. Tam akys ant kaktos iššoka – vobleriais, kurie kainuoja vos ne po 50 €?! Ir dabar vieną jų tu nutrauksi?! Jis spiningą už tokius pinigus pirko, o čia tik masalas. Kai kurie vietiniai meškeriotojai tokios „prabangos“ beveik neregėję, geriausiu atveju jie turi iki dešimties vienetų po 10 – 15 € kainuojančių kiniškų ar lenkiškų voblerių ir juos labai saugo, dažniausiai spiningauja guminukais arba blizgėmis.
Vaikinukas ilgai nediskutavęs nusirengia ir neria į šaltą vandenį. Beje, ten gana gilu ir sraunu, tad ne kiekvienas apskritai rizikuotų plaukti. Panardęs masalą ištraukia. Parplaukęs į krantą pasakoja, kad toje vietoje dugne styro palinkęs storos vielos galas ir jo išlupti iš dugno neįmanoma – trumpiau tariant, „mirtinas“ šiekštas. Atsidėkodamas žvejui padovanoju perpus pigesnį taip pat japonišką voblerį, kurių turėjau net keletą. Vaikinukas patenkintas, džiaugiuosi ir aš – nesu milijonierius.
Straipsnio tema ne apie žvejišką supratingumą (dar karta ačiū gelbėtojui) ar tai, kas kokiais masalais spiningauja. Masalus aš vertinu ne pagal kainą, o pagal kibumą. Kartais man penkis kartus pigesnio voblerio labiau gaila nei minėto brangiausio. Noriu pasakyti, jog neretai užkliuvus viliokliui už šiekšto žvejys praktiškai neturi jokių galimybių atkabinti masalą. Vis dėlto gerai apgalvojus ir nesikarščiuojant įmanoma. Priklausomai nuo kliuvinio pobūdžio yra tam tikrų būdų, kaip atkabinti įstrigusį voblerį, blizgę ar guminuką.
„Išlupti“ irgi įmanoma
Jei paskaitytumėte prieš maždaug kokius 20 metų mano rašytus straipsnius, veikiausiai rastumėte teiginių, kad storas ir tvirtas valas iš principo negali padėti, kai masalas užstringa dugno kliuviniuose. Tačiau laikui bėgant mano nuomonė kito.
Dabar eidamas spiningauti visada nešuosi bent vieną atsarginį ritės būgnelį su itin tvirtu pintu valu. Jį naudoju akmenynuose, ten, kur guminukai ar vobleriai dažnai užstringa tarp dugno riedulių arba įsikabina kabliukais į jų paviršių. Galbūt keistai skamba „įsikabina kabliukais į akmenų paviršių“, tačiau taip būna. Ir netgi pakankamai dažnai. Akmenys apauga vandens samanomis, dumbliais, jų paviršius nelygus, sueižėjęs – aštrus kabliuko gylys sminga į tas apnašas ar akmens nelygumus. Negiliai, tačiau tvirtai.
Pats paprasčiausias būdas išlupti iš akmens masalą – panaudoti jėgą. Plonas valas, suprantama, trūks, bet pinta gija, kurią netgi norint specialiai nutraukti prireikia daug pastangų, veikiau atlenks ar nulauš kabliuką, tačiau masalą į krantą parsitempsite. Jei kliuvinys būtų „minkštesnis“, tarkime, didžiulio medžio rąstas, kabliukas į jį įsmigtų giliai – iki pat linkio – tokiu atveju jį nulaužti arba atlenkti būtų sunku. Beje, taip kabliukas įsminga žuviai ir į nasrus. Tačiau kai visa tempimo jėga tenka tik gyliui, jis paprasčiausiai atsilenkia. Netgi itin tvirti galvakablių kabliukai Sasame, Cobra ir kt., nesvarbu kaip išlankstyti ir iš kokio storio vielos pagaminti, vis tiek truputį atsilenkia. Veikiau dėl amortizacijos leidžia juos akimirkai atlenkti, nors ištraukus būna tokie pat, kaip buvę.
Jei gaudote plonesniu valu ir žinote, kad dugne yra tokio pobūdžio kliuvinių, verčiau guminukus maukite ant silpnesnių galvakablių kabliukų. Reikėtų pasakyti, kad nebūtinai kabliukas praras savo formą, nes, kaip ir sakiau, kai kurių jų viela amortizuoja, t. y. atsilenkia, bet vėliau grįžta į pradinę padėtį, ta tema jau kalbėjau straipsnyje apie kabliukus. Tačiau vis tiek tenka panaudoti jėgą ir pasikliauti valo tvirtumu. O tuos kabliukus, kurie „išsiskėtė“, paprasčiausiai replėmis atlenkite atgal ir galite žvejoti toliau. Bet aš taip gal ir nedaryčiau – visgi kabliukas buvo pažeistas ir, jei paklius stambesnis laimikis, žuvis irgi atlenks kabliuko gylį.
Neretai vobleriams keičiu kabliukus. Dažniausiai tokius kabliukus pakeičiu į patikimesnius. Bet kitąsyk tenka imtis kardinaliai priešingos taktikos. Kai kurie vobleriai turi pernelyg sunkius kabliukus ir pakeitus juos plonos vielos bei lengvais masalo darbas iš karto tampa geresnis. Be to, tokie kabliukai paprastai būna ir aštresni. Tačiau turi ir neigiamą savybę – jie silpni, tad atsilenkia arba lūžta. Štai taip apginkluotais vobleriais geriausia ir žvejoti akmenynuose, nes stipriai patempę užstrigusį už riedulių masalą neteksite ne jo, o kabliuko arba trišakį tik atlenksite.
Tvirtu valu ne kartą į krantą esu ištraukęs medžio šakų, kamieno gabalų ar kitokių atliekų. Gerai su tokia gija spiningauti ir tarp žolių. Kai masalas įstringa jų tankynėje, tenka tiesiog tempti iš visų jėgų, rauti. Paprastai į krantą parplukdomas dar ir didžiulis gniužulas žaliosios masės.
Reikėtų įspėti, kad gaudant labai tvirta gija spiningautojai kartais neapskaičiuoja koto galingumo ir bandydami partempti į krantą kokį nors sunkų daiktą, stengdamiesi atlenkti įstrigusio masalo kabliuką, nulaužia spiningo viršūnėlę. Tokiu atveju verčiau imti rankomis už valo ir taip jį traukti.
Taip pat galima išbandyti dar vieną metodą, tačiau jį priskirčiau irgi prie grubaus atkabinimo būdų. Taip atkabinėti voblerį galima tada, kai jis įstringa į kietą kliuvinį, pavyzdžiui, akmenį, galbūt kietesnės struktūros medžio šiekštą.
Pabandykite staigiais ir trumpais judesiais trūkčioti spiningu vis keičiant patraukimo kryptį. Žinoma, tas „krypties keitimas“ bus labai ribotas, ypač kai masalas užstrigo dugne toli nuo kranto ir didelėje gelmėje. Beje, tai nieko naujo, paprastai dauguma spiningautojų būtent taip ir elgiasi. Tokių trūkčiojimų esmė – įstrigęs kabliuko gylys paprasčiausiai išsijudina į šonus ir galiausiai atsipalaiduoja, ypač jei kabliukas pagamintas iš kietos, mažai amortizuojančios vielos. Tačiau labai lankstūs spiningai ir tąsus valai šiuo atveju yra minusas, taip geriau atkabinti sekasi tada, kai vobleris arba guminukas įsmigo į šiekštą netoli kranto, kotas yra kietas, o gija pinta ir praktiškai visai netąsi.
Keičiant traukimo kampą
Porą sezonų labai sėkmingai spiningavau skęstančiaisiais vobleriais netoli namų Neryje, kur smarki tėkmė, dugnas žvyruotas su pavieniais stambokais akmenimis. Būdavo, kad žvejodamas visą dieną ne tik neprarasdavau nė vieno voblerio, tačiau net ir neužkabindavau jų už akmenų. Žinoma, pasitaikydavo ir „juodų“ dienų, kai dugne palikdavau po keletą masalų. Pasirodys gana keista, bet galiu paaiškinti.
Kai vandens lygis krisdavo arba (ir) vėjas pūsdavo prieš tėkmę ir ją pristabdydavo, toli užmesti vobleriai nirdavo iki pat dugno ir „ardavo“ jo gruntą. Tokiu atveju masalai palįsdavo po akmenimis. Įdomiausia, kad ne vieną nutrauktą voblerį vėliau esu sužvejojęs. Iš pradžių tai atrodė labai jau mistiškai – anądien masalą nutraukiau, niekaip negalėjau jo išlupti, o šiandien lengvai, be jokio pasipriešinimo parsitempiau į krantą. Pagalvojęs supratau, kad tėkmė iš po akmens tiesiog išstūmė nuo valo atsilaisvinusį skęstantįjį voblerį, jis prigludo kokioje nors dugno daubelėje, „šukuojant“ tą vietą masalą užkabinau ir išsitraukiau.
Reziumuojant šį trumpą pasakojimą, galima daryti išvadą, kad bent jau dalį įstrigusių tarp akmenų arba po jais vilioklių galima išsitraukti keičiant traukimo kampą. Taip darau gana dažnai – einu pasroviui krantu kartais net apie 50 m, kad kampas tarp spiningo ir masalo būtų kuo mažesnis ir tada bandau traukti. Taip pat galima (jei tik įmanoma) kuo toliau įbristi – bus toks pats efektas – kampas mažės.
Tokius pat metodus reikėtų taikyti atlaisvinant tarp žolių įstrigusį masalą. Paprastai vandenžolės auga priekrantės zonoje tankia juosta, nespėjus per jas perkelti voblerio ar guminuko masalai tiesiog įsirėžia į augalų sąžalyną. Traukiant tiesiai, viliokliai dar giliau įlenda tarp žolių. Taip pat reikėtų žiūrėti į vandens paviršių, nes kai kurie augalai iškilę virš vandens, todėl galima nustatyti, kur tokie žolių miškai turi takus – pro juos reikėtų ir bandyti išsitraukti įstrigusį masalą.
Naudojantis tėkme
Įstrigusio masalo traukimo kampą galima keisti ir pasinaudojus tėkme. Suprantama, kad ežere ar tvenkinyje toks atkabinimo būdas netiks, tačiau upėje jis itin perspektyvus. Kuo srovė stipresnė, tuo daugiau galimybių, kad vilioklį atkabinsite, nesvarbu, spiningaujate nuo kranto ar iš valties, nėra reikšmės, kokiu kampu buvo traukiamas masalas. Ypač šis atkabinimo būdas pasiteisina gaudant standžiu, netampriu valu, vadinasi, ne monofilamentiniu (tačiau tinka žvejojant ir juo), bet pintu. Be to, pinta gija yra plūdresnė, o tai dar labiau padidina galimybes voblerio ar guminuko amžiams nepalikti tarp dugno šiekštų.
Viskas daroma labai paprastai. Kai pajutome, kad masalas tvirtai „sėdo“ tarp kliuvinių, nesistenkime jo lupti jėga. Kuo labiau karščiuosimės, tempsime į save valą, tuo mažiau galimybių, kad vilioklį ištrauksime – jis dar labiau pasislėps po akmenimis arba jo kabliukas tik dar tvirčiau įsisegs į kerplėšą.
Taigi, neskubėdami atlenkiame ritės lankelį ir leidžiame srovei nuvynioti nuo jo kelis ar net keliolika metrų, lankelį vėl užlenkiame. Laisvo valo ilgis priklauso nuo nuotolio, kaip toli nuo žvejo vilioklis įstrigęs. Jei atstumas didelis, reikėtų tėkmės valiai palikti didesnę valo atkarpą. Srovė valą išlenks puslankiu, mes tai pamatysime pagal spiningo viršūnėlės linktelėjimą ar pajausime tiesiog ranka. Kai laisva valo dalis visiškai įsitempusi, darome staigų ir platų mostą spiningu tarytum pakirsdami kietažabtę plėšrūnę.
Paprastai pakanka vieno tokio „pakirtimo“, kad masalas išsivaduotų. Kartais prireikia ir kelių. Jei po šių manevrų vilioklis vis dėlto liko užsikabinęs dugne, vadinasi, problema daug rimtesnė.
Bandykime „iššauti“
Šis masalų atkabinimo būdas yra senas kaip ir pats spiningavimas. Tiesa, taip išvaduoti užkliuvusį vilioklį galima tada, kai jo kabliukai ar kabliukas į kokį nors medgalį įlindę negiliai, kai masalas neįstrigęs žolėse. Paprastai jis pasiteisina tada, kai masalas kabliukais įsmigęs į kietos struktūros kliuvinį arba įkliuvęs tik kūneliu tarp šiekštų, akmenų.
Priešingai nei anksčiau aprašytu atveju, dabar pravartesnė tąsi gija, t. y. monofilamentinis valas, tad šis būdas labiau tinka plūdininkams ar dugnininkams. Nors kartais pasiteisina spiningaujant ir pinta gija, juolab, kai naudojame ilgą fluorokarboninį pavadėlį.
Ir vėl reikia perspėti – pajutote kliuvinį, netempkite pernelyg smarkiai, nes sulig kiekvienu stipresniu timptelėjimu mažinate galimybes atlaisvinti užkliuvusį masalą. Reikia pasinaudoti fizikiniais dėsniais – savotiška atatranka.
Įtempiame valą prieš tai gerai priveržę ritės stabdžius. Spiningą reikėtų laikyti stačiu kampu, jo viršūnė perlinksta nuo įtampos. Tada staigiai atlenkiame ritės lankelį. Gija akimirksniu nuo jo nusivynioja – pasigirsta net pliaukštelėjimas, atrodo lyg tikras šūvis, spiningas taip pat nuo atsipalaidavimo persilenkė į kitą pusę.
Guminukas ar vobleris tokiu atveju yra veikiamas valo ir meškerykočio blanko lyg suspaustos ir atleistos spyruoklės – pastumiamas priešinga nuo žvejo kryptimi. Kaip ir sakiau, priklausomai nuo kliuvinio pobūdžio masalas gana dažnai atsikabina, bent jau kas antrą kartą.
„Rauti“ į aukštį
Spiningaujant nuo kranto, nesvarbu ežere ar upėje, dažnokai susiduriame su problema, kurią sukelia reljefo struktūra – priekrantės zonoje būna šlaitas, į kurį įsirėžia traukiamas masalas. Kai gaudome plaukiančiaisiais vobleriais ar blizgėmis, tai mažiau aktualu, bet traukiant voblerį ar guminuką padugne, viliokliai įstringa į minkštą smėlio ar molio kauburį.
Kad taip atsitiks, jau galima jausti iš anksto, kadangi valas tiesiog įsipjauna į klampų dugną ir artėjant masalui prie meškeriotojo vis stiprėja pasipriešinimas. Galima apsidrausti ir kelti vilioklį į aukštesnius vandens sluoksnius, tačiau žuvys lyg tyčia laikosi palei pat šlaitą dugne, todėl žvejui tenka rizikuoti.
Masalui užstrigus šlaitelyje traukimas naudojant jėgą ar anksčiau aprašytas „šovimas“ nepadės, čia tenka imtis visiškai kitokios taktikos. Bene geriausias būdas bandyti ištraukti dugne (dabar jau tiesiogine prasme) įstrigusį masalą – pasistengti jį kelti kuo stačiau aukštyn. Šiuo atveju labai pravers ilgas spiningas, taip pat daugiau galimybių išsitraukti vilioklį tada, kai jis užkliuvo netoli kranto.
Spiningą ištiestomis rankomis pakeliame aukštyn, galima net pasistiebti ar pasilypėti ant kokio nors kranto paaukštinimo ar akmens, ypač gerai jei už nugaros yra kranto skardis, ir staigiais trumpais truktelėjimais bandome vilioklį tempti kuo statesniu dugnui kampu. Labai daug galimybių, kad pasiseks masalą ištraukti, neduočiau, tačiau kartais pasiseka. Beje, toks masalo „rovimas“ pasiteisina ir akmenynuose.
Į temą, bet šiek tiek apie kitus dalykus. Atkreipkite dėmesį, kad aukšti vyrai rečiau užkabina masalus už kliuvinių nei žemaūgiai. Arba tie, kurie mėgsta spiningauti ilgesniais kotais. Kodėl? O jūs gerai pagalvokite, nes juk apie tai rašau...
Retai naudojamas, bet pakankamai efektyvus
Spiningaujant iš valties masalų prarandama gerokai mažiau, sakyčiau, netgi minimaliai. Su valtimi galima apiplaukti kliuvinį iš kitos pusės, traukti masalą stačiai ir pan. Bet kai vobleris įsisega į medieną, o jos iš dugno atkelti neįmanoma, tada net ir valtis nepadeda. Vis dėlto yra vienas būdas kaip ištraukti, rodos, „mirtinai“ užkliuvusį voblerį. Akcentuoju – voblerį, nes kitiems viliokliams šis būdas ne toks efektyvus. Be to, jis pasiteisina tik dideliame gylyje.
Priplaukiame su valtimi prie pat kliuvinio. Nuleidžiame spiningą žemyn, t. y. panardiname jį į vandenį ir sukame ritę kartu leisdami kotą žemyn. Tol, kol pajusime, kad jo viršūnėlė liečia masalą. Dabar bandykime švelniai pabaksnoti voblerį, jį palengva spustelėkime. Geriau, jei tai bus trumpi, bet staigūs bakstelėjimai. Neretai to pakanka, kad masalo kabliukai iššoktų iš šiekšto. Tačiau nereikėtų persistengti, nes liauną spiningo viršūnėlę galima nesunkiai ir nulaužti. Tada – nei masalo, nei spiningo...
Tokiu pat principu įmanoma atkabinti voblerį ir gaudant nuo kranto. Pasitaiko, jog jis įstringa kur nors netoli žvejo, pastarasis brenda, tačiau gilu, o, atrodo, tetrūksta tik vieno žingsnio, kad masalą ranka pasiektum. Galima pasiekti spiningu – ką daryti, jau aprašiau.
Labiau patyrę gaudytojai iš valčių, ypač velkiautojai, visada turi specialius „atkabeklius“ įstrigusiems masalams. Bet tai – jau kita tema, nes reikėtų išsitęsti pasakojant, kaip atrodo tas ar tie „atkabekliai“, kaip juos naudoti. Galiu pasakyti tik tiek, kad su tokių įtaisų pagalba esu išgelbėjęs tikrai daug ir gerų „mirtinai“ užsikabinusių voblerių, kurie užstrigdavo dugno šiekštynuose net ir 20 m gelmėje.
Priešnuodis tinklams
Tinklai – tikra spiningautojų rykštė. Jei gaudant iš valties dar įmanoma iškelti brakonierių pastatytą tinklą ir atsikabinti masalą, tai stovint krante niekaip jo neparsitempsi. Svarbiausia, jog masalai į tinklus įsikabina taip, kad nepadės nė vienas iš aprašytų atkabinimo būdų. Bjauriausia, kad koks nors geras japoniškas vobleris kainuoja daugiau nei ta „keturkampė“ brakonierių meškerė. Anie atplauks, išsitrauks ne tik žuvis, tačiau gaus dovanų dar ir puikų spininginį masalą.
Rusai nebūtų rusai, jei nesugalvotų, kaip nuo tokių dalykų apsisaugoti. Panaršęs internetinėse Rusijos žvejų svetainėse radau specialų įrenginį, kuris vadinasi „rezak dlia setei“ – „pjautuvas tinklams“. Kaip jis atrodo, kaip jį pasigaminti ir naudotis bandykite susirasti patys tos šalies žvejų svetainėse.
Romualdas Žilinskas
