Senvagių lydekos vėlyvą rudenį. Prie Nemuno

Būna metų, jog lapkričio mėnesi upės pakankamai iššvarėja ir tik retsykiais traukiamo masalo kabliukai pasigriebia vieną kitą šapą. Tačiau pasitaiko, kad paskutinį rudens mėnesį žuvauti tekančiame vandenyje beveik neįmanoma.

Tarkim, šįmet rudens pradžia buvo kone vasaros tęsinys, daug nelijo, spiningauti didesnių problemų nekilo, bet už tai lapkritį krituliai pasipylė kaip iš kibiro. Upės tvinsta, tad plukdo ne tik vandenžoles, tačiau ir nuo krantų nuskalautą šlamštą.

Lašišautojai nuo upių dėl tos priežasties nepasitraukia, nes paprasčiausiai neturi pasirinkimo. Tačiau lydekų, ešerių, sterkų gaudytojams yra alternatyva – ežerai ir tvenkiniai, kuriuose antroje rudens pusėje kaip tik pagerėja žūklės sąlygos. Priežastis ta pati – vandenžolės nugeibsta, bet, kitaip nei upėse, jos gula ant dugno ir dar neseniai buvusiose „džiunglėse“ atsiveria laisvi spiningavimui plotai.

Tačiau ne apie ežerus ir tvenkinius šįsyk kalbėsiu, juos jau ima stingdyti ledas. Tačiau yra dar vieni vandens telkiniai, kuriuose šis metų laikas kone geriausias žvejybai. Tai – senvagės. O senvagėse gali būti netgi labai daug lydekų. Ir visos jos be išimties alkanos.

Lydekų daug ir visos labai alkanos

Pradėsiu nuo to, jog kiekviena didesnė upė teoriškai gali turėti senvagių. Tačiau praktiškai, bent jau pas mus, jų galima rasti prie Nemuno ir Nevėžio. Gal dar prie kelių upių, tačiau tai bus tik viena kita tokio tipo bala.

Senvagės – kažkada buvusios upių vagos, kurios, upėms pakeitus kryptį. Jos ilgainiui liko atskirtos nuo pagrindinio vandens srauto ir virto, kai ir sakiau, paprasčiausiomis balomis, vandens pripildytais ir žolėmis apaugusiais grioviais. Tai faktiškai stovinčio vandens telkiniai, kurie susisiekia su upe protakomis arba ne. Dabar pasakosiu apie pastarąsias senvages.

Pavasarį, o kitąsyk ir vėlų labai lietingą rudenį, kai smarkiai pakyla vandens lygis, tos balos susijungia su upe, tad čia buvusios žuvys gali vėl sugrįžti į sraunius vandenis. Paprastai senvagės net ir karštą vasarą neišdžiūsta, todėl jose gali gyventi pačios įvairiausios žuvys.

Panašūs į senvages ir netoli nuo upės esančios įdubos, kurias pakilęs užtvindo pavasarinis polaidžio vanduo. Jas išties galima vadinti balomis, nes esant sausai vasarai tokios daubos gali ir išdžiūti, bet pasitaiko tokių, kurios, kaip ir senvagės, teikia žuvims prieglobstį ištisus metus.

Ir vienus, ir kitus vandens telkinius labai mėgsta lynai ir karosai. Nors ir sakiau, kad kas pavasarį, o neretai ir rudenį, žuvys iš čia gali išplaukti, minėtų rūšių žvynuotosios to nė neketina daryti – jos čia nuolatinės gyventojos. Kas kita – plėšrūnės. Paprastai tai būna ešeriai ir lydekos, kurios čia dažniausiai apsistoja ne savo noru, bet krentant vandens lygiui ir sausumai atkirtus jas nuo upės, plėšrūnės pasilieka iki rudens arba kito pavasario.

Tiesą sakant, šiltėjant klimatui ir senkant upėms tai nutinka vis rečiau. Pasitaiko, kad senvagėse atskirtos žuvys turi laukti upių potvynių kelerius metus.

Dažniausiai tokiuose telkiniuose gyvena smulkios lydekos, visgi pasitaiko ir išimčių – Nemuno žemupio senvagėse rudenį žvejai pagauna tikrai stambių aštriadančių plėšrūnių, kai kurie meškeriotojai netgi specializuojasi tokioje žūklėje. Beje, kodėl būtent rudenį?

Atsakymas labai paprastas – pavasarį čia, kaip ir kituose vandens telkiniuose lydekas žvejoti draudžiama. O vasarą, jau sakiau, tuos vandenis padengia kone ištisinis augalijos kilimas, tad rasti vietų, kur galima pravesti spininginį masalą, beveik nėra.

Pagrindinis žvejui rūpintis senvagių ir užliejamų daubų privalumas tas, jog kartais čia žuvų būna daugiau nei įprastai tokio dydžio vandens telkinyje. Paaiškinsiu, kodėl taip nutinka.

Jei neskaičiuosim čia nuolat gyvenančių karosų ir lynų, į senvages pavasarį, besislėpdamos nuo stiprios tėkmės. suplaukia pačių įvairiausių rūšių žvynuotosios. Kai kurios žuvys nespėja laiku išsinešdinti slūgstant vandeniui ir lieka ten gyventi metus ar kelis, geriausiu atveju – pusę metų. Šylant orui vis mažėja tokio vandens telkinio plotas, be to, erdvę gožia ir išvešėję augalai, kuriems čia sąlygos puikios – daug dumblo, nėra smarkios srovės.

Karosams ir lynams tai įprasta aplinka, bet kitos karpinės žuvys nespėja prisitaikyti prie staiga pakitusių sąlygų ir tampa lengvu plėšrūnių grobiu. Tačiau tokių aukų skaičius – ribotas, tad ten esantys ešeriai ir lydekos artėjant rudeniui netenka lengvai pasiekiamo maisto ir kimba netgi tada, kai šalia tekančioje upėje ar kituose vandens telkiniuose meškeriotojams būna „juodos“ dienos.

Tokiose balose gali būti labai daug lydekų. Todėl trūkstant įprastinio maisto didesniosios plėšrūnės dažniau nei kur kitur ima ryti mažesniąsias savo gentaines.

Senvagės dažnai būna pavirtusios kelių laikinai uždarų vandens telkinių grandine – trys, keturios ar daugiau įvairaus dydžio balų nesusisiekia nei tarpusavyje, nei su upe. Nors pasitaiko, kad (tai labiau būdinga užliejamoms dauboms) yra tik vienas kur nors tankiuose krūmynuose pasislėpęs nedidelis vandens telkinys.

Apie senvagių grandines meškeriotojai puikiai žino, be to, čia yra galimybė sėkmingai pažvejoti jei ne vienoje baloje, tai kitoje, nes gali būti, kad kažkurioje iš jų lydekos ir ešeriai jau išgaudyti. Atokesnius vienišus vandens telkinius žvejai dažnai aplenkia, nes, daugelio nuomone, vargu ar čia žuvų apskritai rasi – varlynas...

Tad jei nesuskubo vietinių kaimų brakonieriai, kurie, kitaip nei meškeriotojai, linkę savo „įrankius“ užmesti toliau nuo žmonių akių, atradus tokią balą galima puikiai pameškerioti.

Lapkritį prie Nemuno

Prieš kokius dešimt metų bene penkis sezonus iš eilės važiuodavau spiningauti prie Nemuno dambų ties Baltupėnais. Man draugiją visada sudarydavo Raimundas ir Nerijus Rimkūnai – jie buvo tų vietų žinovai.

Tai, kad Nemuno dambos yra gera vieta žūklei, nesiginčysiu. Tačiau net ir labai gerose vietose būna taip, jog nepagauni absoliučiai nieko – oras netinka, nepataikai išsirinkti masalo, pasirenki ne tokią žūklės taktiką ir panašiai.

Menu vieną lapkritį irgi nuvažiavome į tas vietas spiningauti. Nukulniavau pakrante kelis kilometrus, išbandžiau aibę visokiausių vilioklių – nulis...

Ne ką geriau sekėsi ir bičiuliams. Galiausiai iš mūsų trijulės gudriausias pasirodė Nerijus – kad neliktų visiškai be laimikio, jau vakarėjant nuėjo laimę pabandyti į vieną senvagę.

Aš vis dar „žegnoju“ Nemuną, o Nerijus man skambina: „Ateik, pakeliui tėvuką atsivesk, radau, kur lydekos kimba.“ Daugmaž pasakė ir kaip rasti tą balą. Be nuorodos vargu ar galėčiau, kas buvo minėtose vietose, puikiai žino, kokie ten aplink Nemuną neįžengiami krūmynai.

Žodžiu, radome mudu su Raimundu tą Nerijaus nurodytą senvagę. Tai buvo išilgai upės nutįsęs griovys. Ne visai menkas – gal šimto metrų ilgio ir maždaug dvidešimties metrų pločio. Jo vienas ilgasis krantas rėmėsi į tankius Nemuno karklynus, o kitas – į žole apaugusią pievą, telkinys buvo tarsi gilioje lomoje, kur apačioje telkšojo vanduo.

Kad senvagėje nemažas gylis bylojo vis dar ant vandens besisūpuojantys pageltę lūgnių lapai – šie augalai neauga seklumose. Pagal tai galima buvo spėti, kad čia dugnas dumblėtas, o tai reiškia, jog senvagė pilnai atitinka savo pavadinimą – yra sena. Kaip dažnai ją pasiekia ištvinęs Nemunas, galiu tik spėlioti.

Nerijus išsyk informavo, kuo geriausiai žvejoti. Pasirodo, kad vietinės plėšrūnės labiausiai norį sukriukių. Tai gana keista, žinant, jog vėlų rudenį pastarieji masalai lydekas domina mažiausiai. Tačiau čia juk senvagė, o joje esančios plėšrūnės kitokios, jos puola bet ką, kas juda ir ką gali apžioti. Ir kuo smarkiau juda, tuo geriau – alkana lydeka sureaguos akimirksniu. Paprastai tokiu metų laikų net nesivežčiau prie Nemuno dambų sukriukių, bet kelios gulėjo užsilikusios masalinės dėžutės dugne nuo kitų žūklių.

Mano užmestą blizgę bene trečiu traukimu sučiupo kilograminė lydeka. Tokia beveik juoda, su pernelyg savo kūnui didele galva. Beje, tokios žuvies proporcijos rodo prastą jos mitybą.

Po to pagavau ir dar vieną panašaus dydžio plėšrūnę. Nerijus sakėsi iki man ateinant ištraukęs tris, kartu bežvejojant pagavo dar dvi. Raimundo sukriuke susidomėjo irgi dvi lydekos. Ir visos jos buvo to paties dydžio, tad vargu ar čia galėjo būti gerokai stambesnių – jos surytų mažesniąsias. Beje, „skaniausi“ vietinėms plėšrūnėms buvo baltas lapeliais „mepsiukai“.

Gal būtume pažuvavę ir ilgiau, tačiau diena lapkričio pabaigoje labai trumpa, o ligi mašinos eiti keli kilometrai...

Kitame straipsnyje pasakosiu jau apie kitą senvagę – prie Nevėžio.

Romualdas Žilinskas