Šapalus ir meknes – sukriukėmis. Pirma dalis

Iš tiesų kiekvienas masalas turi savų pliusų ir minusų, todėl ginčytis, kuris yra geresnis, beviltiška. Tačiau noriu pabrėžti vieną dalyką – bet kuris iš šių vilioklių bus kibus tik tada, kai mes galutinai perprasime spiningavimo juo subtilumus. Beveik garantuoju, kad dauguma žvejų, kurie išmainė sukriukes į voblerius ar guminukus, taip iki galo ir neišmoko spiningauti besisukančiomis blizgėmis. Nes tam reikia ne tik noro, užsispyrimo, bet ir daug, daug žvejybinės praktikos. O pažuvavus pripuolamai porą sezonų vienos rūšies masalu ir pakeisti jį į kitą, sakant, jog tas vilioklis nieko vertas – na, patys suprantat...

Kad meknės ir šapalai kai kuriais atvejais geriau kimba gaudant sukriukėmis, o kitą sykį – vobleriais, neginčytinas faktas. Kita vertus, dar yra ir atskirų vandens telkinių ar upių ruožų specifika, kur šios žuvys gali gundytis tik konkrečios rūšies viliokliais. Tad išsiruošus žvejoti šapalų ar meknių, patarčiau turėti ir vienų, ir kitų masalų. Šįsyk pakalbėsiu tik apie spiningavimą sukriukėmis, nes ta tema rašiau jau senokai.

Geriau didesnė, bet neblogiau ir smulki sukriukė

Pirmoji klaida, kurią daro spiningautojai viliodami šapalus (pabrėžiu – stambius) yra ta, kad jie renkasi pernelyg smulkias blizges. Atkreipiau dėmesį, kad mažesnėse mūsų upėse plačiaburniai iš tiesų labiau linkę kibti ant mažesnių sukriukių. Tačiau gaudant šapalus Nemune, Neryje, žemesnėje Šventosios dalyje rekomenduočiau imti Nr. 2 arba net Nr. 3 besisukančias blizges. Aišku, kibimų tuomet sulauksite mažiau, bet jei jau „segs“ masalą storasprandis plėšrūnas, jis tikrai bus iš tų „imamų“ kategorijos.

Visgi dideliems šapalams minėto dydžio blizgės „prilips“ irgi ne visada. Taip dažniausiai būna atvėsus ar dar gerai nesušilus vandeniui, kuomet virš upės nepamatysi tuntų skraidančių vabzdžių. Regis, stambiems plačiaburniams visokie mašalai neturėtų labai rūpėti, nes, turint tokias gerkles, galima ryti kur kas stambesnes aukas. Visgi tokia nuomonė klaidinga, nes didieji šapalai irgi nesibodi ilgiau užtrukti upės paviršiuje siurbdami visokią smulkią skraidančią ar neseniai skridusią, bet pakliuvusią į vandenį, gyvastį.

Kita vertus, jie lygiai taip pat sėkmingai ryja ir ką tik išsiritusį žuvų mailių, kurio tuo metu būna devynios galybės. Mailius neplaukioja upės viduriu, giliai arba labai smarkioje tėkmėje, tačiau stambiam šapalui nieko nereiškia atplaukti į mažiau sraunias seklumas ir čia prisikimšti savo skilvį. Ypač, kuomet vandens lygis krenta, kadangi tuo metu upė tarsi susitraukia ir seklumos priartėja prie gilesnių ruožų. Faktas, kad taip nutinka vasarą.

Trumpiau tariant, sąlyginai ramiose žolėtose seklumose, protakose tarp salų, kur storasprandžiai vakarais ir rytais užklysta parankioti vabzdžių ar pasmaguriauti šiųmečiu mailiuku, verta jiems siūlyti mažesnes – Nr. 0 ar Nr.1 sukriukes. Tą patį darau tuomet, jei matau šapalus aktyviai besimaitinančius vandens paviršiuje net ir toli nuo kranto, kur yra gerokai didesnė gelmė, kada šios žuvys išsiduoda skleisdamos ratilus.

Tačiau žvejodamas rėvose, ypač jei atrodo, kad čia nėra šių žuvų arba jos tik retkarčiais užsiveja mailių, bandau laimę didesnėmis blizgėmis. Stambūs šapalai gana aktyvūs plėšrūnai ir jie išties nevengia nutverti aukšlę arba gružlį, kurie taip pat plaukioja rėvose. Kartais verta didelėmis sukriukėmis pabandyti suvilioti šapalą net ir iš vidurio upės. Nors tai gal Nemuną mažiau liečia, čia reikėtų kalbėti apie mažesnes upes. Toli nuo krantų ir rėvų šapalų būna nedaug, bet pasitaiko labai solidžių egzempliorių.

Deja, šie masalai užsimeta prastokai, nebent gaudau sukrėmis su pasunkintais kūneliais. Pastarosios blizgės turi ir kitą privalumą – jos menkiau kyla į paviršių stiprioje srovėje, o dabar kaip tik to ir reikia.

Dar vienas dalykas, kurį norėčiau paminėti. Kuomet einu žvejoti vobleriais, guminukais, jų nešuosi nepalyginamai daugiau nei sukriukių. Regis, besisukančių blizgių irgi yra nemažai modelių, tačiau kažkaip apsieinu su viena ar dviem dėžutėmis masalų. Tačiau, jei žinau, kad koks nors spalvinis variantas yra kibesnis nei kiti, tuomet įsigyju bent porą tokių modelių.

Upėse tinka ir aglia

Jei imčiau vardyti. kokiomis sukriukėmis žvejoju, tikriausiai paminėčiau beveik visas žinomesnes Lietuvoje firmas. Ne todėl, kad nesu išrankus masalams, bet sukriukes daugiau vertinu ne pagal gamintoją, bet pagal jų kokybę. Kažkada buvęs vienvaldis lyderis Mepps, pastaruoju metu tapo nebe toks ryškus ir jį prisivijo kitos firmos gamintojos.

Dabar jau nėra to ryškaus kontrasto tarp „gerų“ ir „prastų“ sukriukių. Visgi būtent šios bendrovės blizgių mano masalinėse rastumėte daugiausiai, nes juk ne visus masalus nutraukiu, kai kurie pirkti prieš porą dešimtmečių. Kur yra senos „laidos“ Mepps gaminiai, galima skirti pagal kabliukus. Paradoksas, tačiau ankstesnieji buvo geresni.

Tą patį pasakyčiau ir apie pasunkintas sukriukes, dabar kalbu tik apie klasikinius tokio tipo masalus. Kažkada tokios blizgės buvo tik su Myran logotipu. Turiu omenyje, kibios blizgės. Aišku, išleisdavo ir kitos firmos vieną kitą vykusią pasunkintų sukriukių seriją, tačiau iki Myran joms buvo dar labai toli. Dabar taip nėra, nors minėta firma savo pasunkintų sukriukių įvairove iki šiol vis dar nepralenkiama.

Paprastai pradedantieji spiningautojai įsivaizduoja, kad upėje pačios geriausios yra blizgutės, kurių lapeliai long tipo. Čia tokia „trafaretinė“ tiesa, kuri kartojama nuolatos nuo pat šių masalų atsiradimo. Esmė tame, kad greitai traukiant lengvą aglia sukriukę prieš srovę, ji iššoka iš vandens.

Tačiau į tokius dalykus reikia atsižvelgti ir derinti blizgės dydį, svorį prie žūklavietės gylio bei srovės stiprumo, galiausiai netgi kampo, kuriuo traukiame sukriukę. Tai ir yra toji mano minėta praktika, be kurios ne taip lengva perprasti spiningavimo niuansus. Reikėtų atsiminti ir tai, kad long blizgutės šiek tiek didesnės nei aglia arba comet, tad jas šapalams nepatarčiau siūlyti didesnes nei Nr. 2. Šapalų žūklėje nenorėčiau išskirti nė vieno sukriukių tipo, nes skirtingomis žūklės sąlygomis galima sėkmingai taikyti blizges su skirtingomis lapelių formomis. Bet šįsyk nenagrinėsiu, kur ir kokias.

Kitaip, nei teigia dauguma spiningautojų

Meknes žvejoju rečiau nei šapalus. Nenuostabu, kadangi mūsų vandenyse vienai meknei tenka bene dešimt plačiaburnių plėšrūnų. Tačiau patirties turiu ir jų spiningavime. Meknes patarčiau gaudyti mažesnėmis sukriukėmis nei šapalus. Jos neturėtų viršyti Nr. 2 dydžio. Bet net ir tai jau yra maksimumas.

Ir vėl šioks toks paradoksas, nes rudenėjant meknės netgi dažniau nei šapalai čiumpa pakankamai didelius voblerius ar guminukus, bet besisukančios blizgės joms vis tiek geriausios būna tik „nulinukės“ ir „pirmukės“. Nesakau, kad nepagausite ir didesnėmis sukrėmis, tačiau tokius atvejus veikiau priskirčiau prie retesnių.

Apie sukriukių lapelių spalvas galėčiau kalbėti be galo, be krašto, tačiau pasistengsiu kuo trumpiau. Kažkada išgirtoji Black Furry spalvinė versija Nemune, Neries žemupyje kažkokių stebuklų man nerodė. Ji labiau tinkama mažesnėse upėse. Kita vertus, sukriukės su juodais lapeliais (be jokių marginimų) kartais „iššaudavo“ tuomet, kai kiti spalviniai variantai būdavo ignoruojami. Ir taip nutikdavo gaudant tiek šapalus, tiek meknes. Tą patį pasakyčiau ir apie blizges su variniais lapeliais.

Šapalai vasarą labiausiai vertindavo sukriukes, kurių viršutinė dalis nudažyta trimis spalvomis, o apatinė jų dalis – balto arba geltono metalo. Tokius spalvinius variantus siūlo Mepps, Lucky John firmos. Vėlgi nesiplėsiu, nekonkretizuosiu, kokiose sukriukių serijose. Tą faktą ypač įsidėmėjau ir pradėjau eksperimentuoti pats dažydamas lapelius trimis spalvomis, bandžiau įvairiausius jų derinius.

Galop išsiaiškinau, kad tinkamiausios spalvos yra geltona (arba salotinė), raudona (arba oranžinė) ir juoda. Kokia eilės tvarka bus išdėstytos – irgi turi reikšmę, bet ne visuomet. Tokios margos sukriukės paprastai gundydavo šapalus giedromis dienomis vasarą, rudens pradžioje, pavasario pabaigoje.

Šaltame vandenyje, taip pat smarkiai apniukus, geriausius rezultatus žvejodamas šapalus pasiekdavau paprasčiausiomis balto metalo sukriukėmis. Dar neprastas variantas yra balto metalo lapelis su keliais nelabai ryškiais geltonais brūkšniais išorinėje pusėje. Tuos brūkšnius pasidarydavau vandeniui atspariu markeriu. Daug girtomis (tai Mepps išmonė) sukriukėmis su balto metalo lapeliu ir melsvais taškeliais pagaudavau mažiau. Gal tai sutapimas, kiti spiningautojai tokius mano žodžius paneigs, bet išvadas darau ne iš vienos žvejybos, ne po vienerių metų žūklavimo.

Su meknėmis reikalai truputi kitokie. Bene kibiausia blizgutė man buvo paprasto balto (veikiau pilko) metalo lapeliu su juodais taškeliais. Beje, tiek aglia, tiek comet tipo. Tai masalas vėsesniam vandeniui, nors kibus ir vasarą. Kitas daugiau vasarinis variantas – lapelio apačia gelsva arba šviesaus vario, o viršus su žalios ir (ar) geltonos spalvos pamarginimais. Beje, tai gali būti ir holograma. Šitokia blizgute geriau spiningauti saulėtomis dienomis. Kartais panašiomis sąlygomis pasiteisindavo ir dvispalvis lapelis – apačia gelsva arba balta, o viršus spindintis mėlynai.

Dar vienas pastebėjimas – meknės apskritai mėgsta labiau margintas sukriukes, kuriose yra smulkių detalių. Kažkada kelis sezonus „topas“ buvo Nr. 1 sukriukė su murzinai žaliu ir išmargintu juodomis, rudomis dėmelėmis lapeliu (užklijuotas lipdukas), lapelio apačia – iš balto metalo. Net nepasakysiu, kokios firmos ta sukriukė, nes nepamenu, o tuos masalus nutraukiau, bet tikrai žinau, kad toji firma pas mus nepopuliari.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas