Šapalus ir meknes – sukriukėmis. Antra dalis

Pasakodami apie laimikį suviliojusius masalus (nebūtinai sukriukes), kurie nuspalvinti vienaip ar kitaip, mes paprastai minime metų laiką, orą ir paros metą. Tai gana daug informacijos. Juk galimai žuvausime vėlyvą rytą ir prieš pat sutemstant, kada buvo giedra, arba apniukus gaudysime vidurdienį ir anksti ryte. Vieni žvejai dažniau žuvauja, pavyzdžiui, antroje dienos pusėje po darbo, o kiti – spiningauja savaitgaliais ir žuvauti keliasi anksti ryte. Koks nors žvejys labiau mėgsta žuvis gaudyti vėsesniu oru rudenį, o kitas – dažniau žuvauja per vasaros kaitrą. Visgi šita informacija yra toli gražu ne viskas, kas gali įtakoti masalo spalvas.

Įtakos turi ir vandens skaidrumas, jis gali skirtis atskiruose upės ruožuose. Nepamirškite, kad žūklavietės nevienodos dar ir savo gyliu bei dugno fonu. Pastarasis faktorius irgi ne mažiau svarbus, nei anksčiau minėti, nes yra skirtumas, po traukiamu masalu bus akmenys ar smėlis, o gal vandenžolės, dumblas...

Netgi krantas nuo kurio spiningaujame turės reikšmės renkantis masalo spalvą. Nes jei tu gaudai nuo kairiojo kranto rytais, kur, tarkim saulė tuomet yra už nugaros, o aš žvejoju nuo dešinio ir saulė plieskia man į kaktą, daug galimybių, kad pasirinksime kitaip nuspalvotus vilioklius. Todėl ir kyla ginčai, nors tokiu atveju teisūs būna abu meškeriotojai.

Anoje straipsnio dalyje nepaminėjau, kad muselės ant sukriukių trišakių irgi turi racijos. Jei šapalams, ypač stambiems nelabai svarbu ar bus paslėptas kabliukas, ar ne, tai meknėms ši detalė rūpi. Ir netgi muselės spalva. Ešerys labiausiai pageidauja ryškių raudonų, oranžinių, kartais salotinių muselių, o meknei labiausiai prie širdies yra juodos, rudos, žodžiu, natūralios. Aišku, pagausite meknių ir blizgėmis, kurių kabliukai „nuogi“, aš asmeniškai labai dėl to irgi galvos nesuku, bet gal ir be reikalo...

Nors, aišku, su muselėmis taip pat nereikėtų „persūdyti“. Jei sukriukė lengva, maža, o kabliukų papuošimas kone jos dydžio, tuomet tėkmė kels į viršų masalą labai smarkiai. Kitąsyk tai netgi pageidautina, kadangi galima sukriukę lėtesniame vandens sraute arba pasroviui traukti visai lėtai, nes ji praktiškai neskęs. Nors dažniausiai to nereikia. Beje, muselė tik dar labiau trukdo toliau nusviesti ir šiaip jau prastokai užmetamą masalą.

Tačiau keičiame temą, pašnekam apie žvejybos techniką.

Sukriukę galima vesti įvairiai

Gana dažnai žvejys užmeta sukriukę ir žiovaudamas suka ritės rankenėlę. Jis taip daro pavasarį, vasarą, rudenį, taip pat elgiasi ryte, vakare ar vidurdienį, taip gaudo ežere ir upėje. Po to sako: „Nekimba...“.

Pasiskaitai atsiliepimus apie spiningavimą sukriukėmis, o ten autorius tegul ir ne tiesiogiai, bet tarp eilučių leidžia suprasti, kad šis masalas yra „bukas“ ir skirtas nebent pradedantiesiems meškeriotojams. Aišku, jei tu išsirinkai blizgutę, kurios lapelis užsiveda ir normaliai dirba tik traukiant ją prieš srovę ne mažesniu nei vidutiniu greičiu – tikrai galima žiovauti – jei kas nors ir užkibs, tai nebent iš alkio mirštanti plėšrūnė. Arba tiesiog pasiseks.

O juk sukriukę galima vesti įvairiai. Žinoma, per dieną to neišmoksi. Taip pat perkant šią blizgę nereikia gailėti pinigų, kaip jų negaili voblerių fanatikai, nes pas mus vis dar rastume nekokybiškų, bet už tai pigių besisukančių blizgių.

Neaprašinėsiu visų įmanomų sukriukės traukimo būdų – gal kada nors vėliau prisiruošiu tam straipsniui. Kadangi pradėjau kalbėti apie šapalus ir meknes, nenukrypsiu. Šių žuvų geriausiai ieškoti rėvose arba šalia jų. Bent jau šilčiausiu metų laiku – pradedant geguže ir baigiant rugsėju. Nors, kada klimatas šyla, galima įskaičiuoti ir pirmąją spalio pusę.

Kadangi dauguma mūsų didžiųjų upių rėvų prasideda nuo kranto ir tęsiasi link vidurio upės, tokiose žūklavietėse pakankamai patogu spiningauti net ir nebraidant. Kuomet rėva labai ilga, o jos artimesnė dalis sekli, verta įsibristi giliau, kad galėtumėte masalą nusviesti iki rėvos galo. Ten didžiausia tikimybė pagauti stambesnę žuvį – šapalą arba meknę. Plačiaburniai plėšrūnai nevengia labai stiprios srovės ir akmenynų, tad juos galima užtikti ties pačia slenksčio pradžia. Tačiau meknės mėgsta labiau išsklaidytą srovę ir būna kiek toliau atitolusios nuo rėvos. Mano siūlomas būdas geras tuo, kad vienu metu galima tikėtis abiejų rūšių žuvų kibimo.

Sukriukę užmetame skersai upės į šėlstančią srovę prie pat akmenų gūbrių arba truputį (1–3 m) toliau už verpetuojančios tėkmės. Vos tekštelėjus blizgei į vandenį, užlenkiame lankelį. Tai galima padaryti ir dar nenusileidus masalui, jei matome, kad mūsų mostas buvo per stiprus ir sukriukė skrenda per toli. Tokiu atveju valas išsitemps iš karto ir srovė, pasičiupusi blizgę, privers jos lapelį suktis. Valo vynioti nereikia, nes už jus dirba upės tėkmė.

Šitaip vedama sukriukė visą laiką neplaukia pasroviui, o juda puslankiu ir kerta tėkmę (priklausomai nuo srovės stiprumo ir užmetimo nuotolio) 30–45° kampu. Taip jūs apgaudote plotelį pačios greičiausios tėkmės, taip pat rėvos priekį ir kažkurią dalį už rėvos. Kada sukriukė priartėja prie kranto, paprasčiausiai suvyniojate valą ir vėl viską kartojate iš naujo.

Jei po keleto užmetimų niekas nekibo, pabandykite nusviesti masalą toliau, paskui arčiau ir taip nuosekliai patikrinsite visą žūklavietės zoną priešais save. Vėliau galite paeiti pasroviui kokius dešimt metrų ir vėl panašiu principu apgaudyti priešais esantį plotą. Paprastai rėvos pradžioje labiau tikėtina sugundyti šapalą, o jos gale – meknę. Tačiau tai nėra geležinė taisyklė ir kibimo galite sulaukti bet kuriuo momentu.

Suprantama, čia yra tik vienas iš aibės daugybės galimų pravedimo variantų. Galima rinktis ir kitokį. Tačiau tuomet tenka bristi ir sviesti sukriukę skersai upės gerokai toliau, nei yra nutolę nuo kranto stovintys priešdambyje šapalai. Kada blizgė pagauna sukimosi ritmą, ją ant įtempto valo puslankiu nuvedame į norimą tašką. Kartais tenka elgtis panašiai, kaip jau rašiau, kada net nereikia vynioti valo, o kitąsyk – gija lėtai susukama.

Žodžiai nupasakoti blizgės pravedimo būdus sudėtinga, nes konkrečioje situacijoje bus vis kitaip – priklausys, kaip toli išsyk nusviedėte masalą, kiek toli esate nuo galimos šapalų buveinės, kokio stiprumo tėkmė, kokio dydžio, svorio sukriukė ir panašiai.

Galiu pasakyti tiek, kad sudėtingiausia tėkmėje spiningauti plačialapėmis aglia blizgutėmis, nes jos sunkiausiai „užsigilina“, prasčiausiai užsimeta. Todėl šio tipo blizgės ir rekomenduojamos žvejybai stovinčiame ar lėtai tekančiame vandenyje. Tačiau nereiškia, kad jos upėje mažiau kibios nei long ar comet, mano galva, veikiau būtų priešingai. Todėl dauguma sukriukių mano masalinėse ir yra aglia, nors žuvauju dažniausiai būtent upėse.

Neretai šapalai ir meknės čiumpa visiškai vandens paviršiumi traukiamą sukriukę, masalą tuo metu netgi matai. Taip dažnai nutinka, kuomet svaidai blizgę toli. Betraukiant ją tėkmė priplaka prie kranto, todėl atgal vedi iškėlęs spiningą, kad sukriukė neužsikabintų už priekrantės žolių. Ten visiškai negilu, bet ir seklumose gali tūnoti pakankamai svari žuvis. Nors, aišku, paprastai tokiais atvejais vilioklį atakuoja smulkūs šapaliukai. Kada žuvauji įsibridęs, daugiau galimybių, kad šitaip vedamą sukriukę čiups didesnis laimikis.

Daug kas sako, kad sukriukė mažiau nei kiti masalai kabinasi už kliuvinių, kadangi jos lapelis neva atmuša kliūtis. Netiesa visa tai, besisukanti blizgė taip pat „sėkmingai“ pasigauna šiekštus. Veikiau „pasigautų“, jei tėkmė jos neiškeltų į aukštesnius vandens sluoksnius. Todėl pasunkintas sukriukes reikia gerai jausti, orientuotis, kokiame gylyje yra traukiamas masalas, nes rėvose negilu, o kliuvinių – gausybė.

Tas pats nutinka, kuomet trauki sukriukes pasroviui, nes kitąsyk tik tokie masalo pravedimai gali sugundyti laimikį. Suprantama, tuomet tenka valą vynioti taip, kad blizgė judėtų greičiau nei teka vanduo. Bet veikiausiai tokių dalykų aiškinti žvejams nereikia.

Kažkur esu skaitęs ir, beje, ne sykį, kad sukriukę į norimą vietą galima nuplukdyti (!) padėjus ją, tarkim, ant medžio žievės gabaliuko. Aš nežinau, kam taip vaikiškai žaisti, jei pakanka taikliai masalą užmesti. Aišku, itin vėjuotą dieną gal ir sudėtingiau, nes sukriukė, o ypač jei tai plačialapė aglia, skries oru prastai. Tačiau tai neliečia pasunkintų sukriukių, jos turi puikias aerodinamines charakteristikas.

Tebūnie „senoviškai“, bet rezultatyviai

Užmetimo nuotolis ir taiklumas priklauso ir nuo įrangos. Standūs kotai svies masalus taikliau, nesvarbu, sukriukė tai bus ar guminukas. Tačiau parabolinio linkio spiningai užmes šį masalą gerokai toliau. Kita vertus, pastarieji spiningai išlinksta, jei stiprioje srovėje vedi bent kiek didesnę blizgutę su plačiu lapeliu. Tad geriausias variantas – ne itin standus, bet ir ne visiškai liaunas kotas. Išsirinkti tinkamą spiningą žvejybai sukriukėmis nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Pakratai rankose įrankį, regis, tiks. Pradedi žvejoti, tada pamatai, kad jis per „minkštas“ ar pernelyg „kietas“. Bėda tame, kad koto testas irgi lemia blanko lankstumą, o pirkdamas įrankį kaip taisyklė orientuojiesi į naudojamų masalų svorį. Tačiau nereikia pamiršti, jog šis masalas turi labai didelį pasipriešinimą vandens srautui, todėl geriausiai imti kotus su nedideliu užmetimo svorio „rezervu“. Žinoma, jei tie spiningai ne ekstra fast ar panašūs, nes tuomet kils problemos, jei norėsite bent kiek toliau nusviesti lengvą masalą.

Ilgai nesukant galvos geriausiai pirkti tuos kotus, kurių pavadinime yra žodžiai „trout“, „chub“, jie atitiks minėtus reikalavimus. Kadangi kalbu apie dideles upes, tikiuosi, neišsirinksite paties trumpiausio „upėtakinio“ spiningo. Salmo internetinėje parduotuvėje rasite bent penkis minėtus spiningų modelius žvejybai sukriukėmis, jų nevardysiu – jei skaitote straipsnį, reiškia, kad skaityt mokate...

Žuvys rėvose griebia sukriukę labai agresyviai ir neretai pačios pasikerta ant kabliuko. Tačiau visai kitaip nutinka, kuomet blizgę trauki pačiu paviršiumi – kibimų būna daug, o rezultatyvių pakirtimų – nulis. Arba žuvis užsikabina už lūpos krašto ir nusipurto nuo kabliuko. Štai čia irgi pravartesni ne tokie standūs spiningai.

Kadangi sukriukės yra labai saviti masalai, jų išskirtinis bruožas – viliokliai puikiai juntami. Besisukančių blizgių nereikia ir kaip nors labai įmantriai „išžaisti“ – nėra tvičingavimo ar džigavimo elementų. Todėl galima naudoti ne pintą, o paprastą valą. Žinoma, geriausiai tą, kuris skirtas spiningavimui. Jei tai nespecializuotas valas, tuomet žiūrėkite, kad jis nebūtų plaukiantis, veikiausiai supratote kodėl.

Aišku, žuvaujant tokiu valu lydekos dažnai nukąs masalus. Todėl teks rišti plonus volframinius ar iš kitokio metalo pagamintus pavadėlius. Galbūt siūlau pernelyg „senovinį“ variantą, bet žvejojant meknes ir šapalus itin mažomis sukriukėmis, paprastas valas man geriau pasiteisindavo, nei pinta gija. Visų pirma, dėl geresnio užmetimo nuotolio, taiklumo, jis geriau laiko silpnai pakirstą žuvį. Rėvose rizikuodavau ir žvejodavau be pavadėlio, nes lydekų ten reta. Beje, net ir vasarą, kada vanduo skaidrus ir spiningaudavau seklumose – šapalai ir meknės nesibaidydavo plono metalinio pasaitėlio.

Romualdas Žilinskas