Šapalautojo įranga. Reikia turėti ne tik spiningą

Aną straipsnį pabaigiau kalbėdamas apie pavadėlius, bet pasakiau apie juos ne viską. Norisi parašyti išsamiai, bet kartu ir trumpai, tačiau tai sunkiai suderinami dalykai.

Pavadėliai ir jų sudėtinės dalys

Žvejodami spiningu šapalus veikiausiai metalinių pavadėlių nenaudosite, o rišite fluorokarboninius. Jei taip, yra du variantai: galima nusipirkti jau pagamintus arba pasidaryti pačiam. Aš visada darausi pats, šiuo atžvilgiu esu konservatyvus. Beje, konservatyvus ir kitu atžvilgiu.

Jau rašiau, kad būna pinto valo, kuris itin lengvai trūksta mazgų surišimo vietoje. Veikiausiai kai kurie spiningautojai pagalvojo, kad kam rišu prie pavadėlio suktuką, jei galima panaudoti dabar vis populiarėjančią bemazgę jungtį (1 pav.). Tai yra išties geras dalykas, ją itin mėgsta lašišų gaudytojai, toji jungtis nebrangi, šitoks valo ir pavadėlio tvirtinimas turi racijos – nėra mazgo ir valas bei pavadėlis išlaiko realų savo tvirtumą.

Šapalaudamas kitąsyk voblerius mainau į sukriukes arba priešingai, taip gali nutikti ir kelis kartus per pusdienį, tad sujungimo vietoje esantis suktukas (aš taip jungiu pintą valą ir pavadėlį) apsaugo pagrindinę giją nuo susisukimo, kada spiningauju besisukančiomis blizgėmis. Arba tuo atveju, kuomet toli nuplukdytas vobleris susikabina savo kabliukais, pagauna kokią šiukšlę ir todėl traukiamas irgi ima suktis. Bemazgė jungtis gijos nuo to neapsaugos.

Vėlgi, kai kas sakys, jog apsaugai nuo susisukimo yra suktukai kartu su karabinais (2 pav.), jie parsiduoda taip sukomplektuoti. Tad du valus galima jungti bemazge jungtimi, o po to prie pavadėlio pririšti suktuką su karabinu. Net nesiginčysiu, tai – irgi variantas.

Bet paprieštarausiu, kad žvejojame labai atsargias žuvis, kartais naudojame itin mažus ir lengvus, greitai išsibalansuojančius voblerius. Jau pats karabinas turi kažkiek masės, o jei prie jo pritvirtintas dar ir suktukas, tuomet to įtaiso svoris padidėja bent du kartus, kas gali turėti neigiamos įtakos masalo animacijai ir plūdrumui. Kuomet suktukas pritvirtintas toliau nuo masalo, t. y. pavadėlis surištas klasikiniu būdu, suktuko masę kažkiek kompensuoja fluorokarboninis pavadėlis. Beje, aš vis rašau, jog gaudome atsargias žuvis, tad turėkite omenyje, jog priešais voblerį, sukriukę esantis masyvesnis karabinas gali sukelti šapalui įtarimą, o čia dar ir suktukas...

Beje, dar šis tas apie bemazgę jungtį. Visur akcentuojama, kad jos užduotis apsaugoti valą mazgų surišimos vietose. Puiku, bet kaip tuomet jungsite karabiną? Vis tiek jį teks pririšti. Taip, šįsyk prie fluorokarbono, kuris tvirtesnis mazgų surišimo vietose nei kai kurie pintukai (tikrai ne visi, yra puikiai laikančių mazgus), tačiau gijos rišimo neišvengsite. Ar irgi naudosite bemazgę jungtį? Vargu ar ji tam tinka...

Galima diskutuoti be galo, kokia sistemėlė geresnė, aš rašau savas tiesas, jas savaip ir pagrindžiu. Darsyk pasakysiu, ką sakiau aname straipsnyje – geriau jau naudoti išbandytą, kokybišką, tebūnie brangesnį pintą valą, nei apsisaugojimo priemones „kas, jeigu...“. Juk mazgai bežuvaujant, ypač naktimis, vėjuotu oru, susimezga kartais patys, tai pajuntame tik tuomet, kai užmetame masalą ir slysdama per spiningo žiedelius gija „zvimbteli“.

Grįžtant prie karabinų... Yra segtukų, kurie nuo didesnio krūvio kone išsitiesina. Yra ir tokių, kurie po kelių užsegimų nebeužsisega. Yra labai tvirtų, bet pagamintų iš labai storos vielos, todėl jie pernelyg sunkūs arba griozdiški gaudant mažais vobleriais. Visi tokie karabinai kainuoja labai pigiai. Negalima šioje vietoje taupyti.

Geriausios formos mažiems vobleriams, galbūt net apskritai daugumai spininginių masalų, mano nuomone, yra keturios. Tai būtų klasikinė pusapvalė (3 pav.), apvali (4 pav.), kampuota (5 pav.) ir klasikinio pusapvalio lenkimo su kilpele (6 pav.). Tuos lietuviškus terminus sugalvojau berašydamas, todėl ir įdedu atitinkama eile surikiuotus pavyzdžius. Visi šie segtukai savaip geri, apie jų privalumus pakalbėsiu kitąsyk.

Pastaruoju metu, kai ėmė prastėti regėjimas tamsoje (deja, nejaunėju...), aš dažniausiai naudoju paskutiniuosius minėtus karabinus, kadangi juos patogu suimti pirštais prisegant mažus voblerius. Tokie karabinai tvirtai užsisega, tai galima jausti net apčiuopomis, yra vieni tvirčiausių.

Tačiau mažiems vobleriams jie ne itin tinkami. Tokiems masalams geriausi apvalios arba klasikinės formos segtukai. Na, bet iš dviejų blogybių renkuosi kažkurią vieną.

Būtinas tamsoje

Apie tamsą prakalbau ne be reikalo, šiame straipsnių cikle spiningavimas tokiu paros metu buvo minimas dažnai. Aš visada liemenės kišenėje nešiojuosi mažą žibintuvėlį, kuris praverčia tada, kai neplanuotai tenka pasilikti nakčiai prie vandens.

Kuomet išsiruošiu žvejoti šapalų dar neprašvitus arba iš anksto tikiuosi pasilikti prie upės, kol sutems, visada imu ant galvos nešiojamą žibintuvėlį. Tiesą sakant, net tuomet mano kišenėje guli atsarginis paprastas mažas žibintuvėlis, nes yra buvę, kad staiga išsikrovė ant galvos nešiojamo žibintuvėlio baterijos.

Ant galvos nešiojamas žibintuvėlis nebūtinai turi būti labai galingas. Esu jau sakęs, kad šviesa naktį mažai baido žuvis, bet itin ryškus, koncentruotas šviesos pliūpsnis gali išbaidyti šapalus. Kita vertus, paprastai labai smarkiai šviečia didesni nešiojami žibintuvėliai, o tokius tampytis ant galvos paskaus sprandą. Nelabai patogūs ir su keičiamomis baterijomis, geriau įkraunami žibintuvėliai.

Rasite žibintuvėlių, kurių šviesos stiprumas reguliuojamas, jie nedideli, lengvi, bet nepaisant menkų gabaritų ir mažo svorio, gali būti ir labai galingi, ir vos šviesti (7 pav.) – čia jau kaip įsigeis pats žvejys. Salmo parduotuvėje žibintuvėlių pasirinkimas itin didelis, o Zexus firma yra patikima šios įrangos gamintoja.

Kai kurie spiningautojai naktį pasišviečia išmaniaisiais telefonais. Toks variantas tik iš bėdos – nebent rišant pavadėlius ar užsikabinant masalus, bet neįsibridus ar traukiant žuvį. Eidamas meškerioti aš apskritai kartais palieku telefoną namuose, kad niekas „smegenų nesuktų“ ir neblaškytų.

Tai, ką neretai pamirštam

Jei jau žadėjau apie viską pasakoti, ką privalo turėti šapalautojas, tuomet „važiuojam“ toliau...

Faktiškai bet kuriam spiningautojui reikalingos specialios žnyplėms išimti kabliukams. Lenktos bus patogesnės traukiant nei tiesios, ilgesnės pasiekia stambios žuvies gerklėje giliau įstrigusius kabliukus (8 pav.). Žvejojant mažais vobleriais, kurių trišakiai itin smulkūs, žnyplės dar labiau praverčia, kadangi ir vidutinio dydžio plėšrūnės tada gali giliai įryti masalą, o mažų kabliukų pirštais net neužčiuopsite. Taip elgtis apskritai nerekomenduočiau, nes gali nutikti, kaip man kažkada.

Meškeriojant šapalus ant nediduko voblerio užkibo lydeka. Kokia ten lydeka, veikiau lydekaitė, nes vargu ar svėrė kilogramą. Bet godi, kaip ir kiekviena aštriadantė plėšrūnė, – abu smulkūs trišakiai buvo įsmigę giliai nasruose.

Atsistojęs nukabinėju laimikį: suėmiau žuvį už sprando, o kitos rankos pirštais knibinėju kabliukus, bandau išlaisvinti žuvį. Ji pasispardė ir vienas trišakis įsmigo man į nykštį. O lydeka kabo ant kito kabliuko, ir spurda, spurda...

Pasakoju, regis, net dabar jaučiu skausmą – trišakio gylys įsirėmė net į nykščio sąnarį, patikėkit, malonumas labai jau menkas. Blogiausia, kad niekaip negaliu ištraukti kito lydekai žiotyse esančio kabliuko, nes neištraukęs jo, nepajėgiu pats išsilaisvinti – dabar jau lydeka pagavo mane.

Gerai, jog žvejojau nuo kranto, išsyk pritūpiau, nes jei taip stovint vandenyje, būtų dar prasčiau. Nors ir sausumoje žuvis šokinėjo gal kokias penkias minutes, kol pagaliau šiaip ne taip kabliuką ištraukiau iš lydekos žabtų. Tik po to plokščiareplėmis išsilupau styrantį mano nykštyje trišakį, nes, kaip sakiau, jis buvo įsmigęs iki kaulo.

Iš kur gavau reples? Jas irgi visada turiu. Nes nešiojuosi šveicarišką peiliuką, kuriame yra net ir mažas atsuktuvas, žirklės, ne tik mažytės replės. Pastarosios praverčia, dar ir tuomet, kai tenka atlankstyti žuvų „ištiesintus“ kabliukus, sugnybti prastai užsisegančius karabinus ar tokiais atvejais, kurie nutinka retai, bet visgi nutinka.

Nebūtina pirkti šveicariškus peiliukus, jie labai brangūs, galima rasti turizmui skirtų panašių nedidelių peilių už gerokai mažesnę kainą. Beje, yra net peilių–žibintuvėlių (9 pav.). Gal ir geras dalykas – vienu daiktu kišenėje mažiau.

Mano žvejybinis „stažas“ yra didelis, tad ilgainiui „pasitaupo“ daiktų, kurie tiesiog privalomi žūklėje. Todėl juos laikau po vieną kiekvienoje žvejybinėje liemenėje (apie aprangą dar rašysiu), kadangi turiu šiuo metu jas keturias, tai paskaičiuokit: keturi peiliukai, keturi žibintuvėliai, keturios žnyplės...

Aišku, nebūtina tiek prisipirkti jums, aš čia tam, kad nepamirščiau pasiimti į žūklę, kai velkuosi kitus drabužius.

Dar vienas būtinas daiktas, kurio neminėjau. Atvirai kalbant, jį ne visada nešuosi spiningaudamas, veikiau labai retai, bet dėl to dažnai pasigailiu. Turiu omenyje trumpakotį graibštą, kurį pirmieji pradėjo naudoti muselininkai, o dabar į žvejybą ima ir pažangesni spiningautojai (10 pav.). Labai patogus įrankis, kuomet braidai toli nuo kranto arba stovi kur nors tarp tankių vandenžolių.

Retai nešuosi, kadangi tenka nuolatos tampytis į žvejybą fotoaparatą, tad graibštas paprasčiausiai netelpa man ant pečių. Gal pečiai per siauri? Juokauju.

Romualdas Žilinskas