Šapalautojo įranga
Parašęs straipsnių ciklą apie šapalų spiningavimą vasarą, pamaniau, kad mano darbas nėra padarytas iki galo, kadangi rašiniuose pernelyg mažai dėmesio skyriau žvejo įrangai, aprangos, apavo ir panašių dalykų nė neminėjau, nors jie žūklėje yra ne mažiau svarbūs.
Apie kelnes, kojines, kepures rašysiu kitame straipsnyje, o dabar pakalbėkime apie spiningą, ritę ir visa tai, kas sudaro šapalų gaudytojo „ginkluotę“.
Spiningas
Masalus, manding, išanalizavau pakankamai plačiai, priminsiu, kad jie yra maži, lengvi, tuos vilioklius pageidautina užmesti kuo toliau, todėl renkantis spiningą į šiuos reikalavimus visų pirma ir derėtų atkreipti dėmesį. Bet spiningautojas gaudydamas tokiais viliokliais susiduria su tam tikra problema, nes Nemune, Neryje, Šventosios, Jūros, Minijos bei panašaus dydžio upių žemupiuose ar vidurupiuose neretai prireikia juos toli užmesti.
Kaip žinia, ilgesnis spiningas geriau sviedžią masalą, nei trumpesnis, parabolinis – geriau nei greitos akcijos kotas. Nesiplėsiu rašydamas apie akcijas, kažkada ta tema esu publikavęs atskirą straipsnį, pasakysiu tiek, kad dabar daugiau paklausūs „greitesni“ ir trumpesni spininingai. Mada, ar kaip tą reiškinį pavadinsi, pasiekė tokį lygmenį, jog tų tikrųjų parabolinių (slow) spiningų prekybininkai net nesiūlo, jie retai ir gaminami. Tai, ką absoliuti dauguma žvejų vadina „parabolikais“ iš tiesų yra tik pusiau paraboliniai (moderate) kotai.
Jei jau susiruošėte tikslingai gaudyti šapalų, deja, bet visi ultra fast, ekstra fast arba ir paprasčiausi fast spiningai netiks arba jūsų poreikius tenkins dalinai. Tiesą sakant, kai kurie fast kotai yra tik taip pavadinti specifikacijose, o jų akcija realiai kur kas artimesnė pusiau parabolinei. Už šiuos žodžius atsakau, nors konkrečių įrankių nevardysiu. Tad pastarieji spiningai šapalaujant tiks kuo puikiausiai.
Kitas „minkšto“ koto privalumas – jis gerai laiko pakirstą žuvį, labiau amortizuoja varginant laimikį. Mažų voblerių, kuriais dažniausiai ir viliojame šapalus, yra maži kabliukai, o ypač – crank tipo modeliuose.
Kartais šapalas griebia vilioklius labai godžiai, jo gerklė plati, tad nedidelis masalas atsiduria giliai žuvies žiotyse. Bet kitąsyk ir stambus egzempliorius atakuoja vos kelių centimetrų dydžio voblerius labai atsargiai arba įsibėgėjęs prašauna pro šalį. Tuomet kabliukai įsminga tik į lūpos kraštus, snukio priekį, žodžiu, vos laikosi žuvies kūne, ir ištraukti šapalą įmanoma tik tokiu spiningu, kuris varginant laimikį smarkiai „gesina“ jo smūgius. Kitu atveju vobleris „iššaus“ iš traukiamo šapalo gerklės.
Trečias parabolinių kotų pliusas, nors apie tai esu kalbėjęs turbūt ne sykį, bet pasikartosiu, platesnis užmetamų masalų svorio diapazonas. Net jei specifikacijoje parašyta, kad to spiningo testas yra, tarkim, nuo 5 iki 15 g, dar nereiškia, kad juo 2 g masalo padoriu atstumu neužmesite. Jei tai būtų koks nors ultra fast kotas – veikiausiai ne, tačiau su „paraboliku“ – taip. Tas pats liečia viršutinę testo ribą – nesvarbu, kad jį parašyta iki 15 g, tokio tipo įrankiu galima visai smagiai sviesti ir 20 g sveriančias vartikles.
Labai didelio jautrumo, kuris būdingas „kietiems“ spiningams, šapalaujant nereikia. Mano galva, jis gal net kažkiek trukdo, nes pirmasis šapalo smūgis būna labai stiprus, laimikis kartais netgi pats pasikerta. Jei žvejosite su tokiu spiningu itin standžia pinta gija, pavadėlis bus plonas, masalas užmestas netoli, kimbantis stambus šapalas gali ir „nukirsti“ vilioklį. Bent jau meškeriojant dugnine ir plūdine man taip yra nutikę ne sykį.
Galiausiai, šapalas gali nepasikirsti. Būtent taip, nors jūs galbūt manysite, kad yra priešingai, tačiau tokius dalykus aš patyriau velkiaudamas, kada naudojau pernelyg „kietus“ spiningus.
Pusiau paraboliniai ir paraboliniai kotai gaminami iš kitokio anglies pluošto (nevyniokim į vatą – žemesnės kokybės) nei fast įrankiai, turi daugiau kompozitinių medžiagų, yra sunkesni (jei jus apsunkina, tarkim, papildomi 10 ar 20 g), tačiau tikrai dėl to ne mažiau tvirtesni, o veikiau priešingai. Beje, jie kainuoja kur kas pigiau už lengvus ir jautrius spiningus.
Mažose upėse, upeliuose, kur irgi yra nemenkų šapalų, geresnis trumpas įrankis, priežasčių turbūt aiškinti nereikia. Jei Nemune žuvaudami neatsidžiaugsite 3,0 m ilgio spiningu, tai Grūdoje ar Verknėje kuo puikiausiai galima naudoti iki 2,0 m ilgio kotus, kurie skirti upėtakių žūklei. Beje, jei atkreipėte dėmesį, nors negaudote upėtakių, tokie spiningai irgi nėra iš tų „kietųjų“ kategorijos.
Todėl rimtam šapalautojui faktiškai reikalingi du skirtingo ilgio spiningai. Deja, ne kiekvienas meškeriotojas gali sau leisti tokią prabangą, juolab, jei jis dar gaudo ir, tarkim, sterkus guminukais, kurių žūklei reikalingas vėl kitoks spiningas. Artėjantis lašišų spiningavimo sezonas irgi gundo...
Galima išsirinkti daugiau ar mažiau universalų kotą šapalų viliojimui, kuris, mano nuomone, turėtų būti apie 2,50–2,75 m ilgio. Užmetimo svoris arba testas – iki 15 g, tiek užteks, aš sakyčiau, kad net ir „per akis“. Šie įrankiai dažniausiai priskiriami light spiningų grupei.
Dėl spiningo akcijos kils mažiausiai problemų, jei rinksitės tokius kotus, kurie gamintojų įvardyti kaip vidutiniškai greitos akcijos, universalūs arba jų pavadinime yra parašytas žodis „Chub“. Atitinkami pavyzdžiai visiems trims variantams: Lucky John Anira Stream 10 2.70, Salmo Sniper Spin II 15 ir Lucky John Progress Chub 10 2.74 spiningai.
Ritė
Apie ritę net nerašyčiau, nes veikiausiai nieko naujo nepasakyčiau, jei ne vienas „bet“. Esmė yra nedideliuose bei lengvuose masaluose ir sąlyginai nedideliame spiningų teste, kas tarsi kertasi su tolimu užmetimu. Paaiškinsiu.
Paprastai tokių kotų klasikiniam balansavimui niekas nenaudotų didelių sunkesnių ričių, tačiau maža ritė turi tą bėdą, kad jos būgnelis yra palyginti siauras. Kuo mažesnis ir siauresnis, tuo didesnę trintį patiria valas užmetimo metu ir dėl to mažėja užmetimo nuotolis. Ypač kada spiningaujama standesniu pintu valu.
Dėl šios priežasties aš mažai kreipiu dėmesio į įrangos balansą, labiau akcentuoju ritės dydį ir nesiūlyčiau naudoti mažesnių nei 3000 dydžio ričių. Išimtį galbūt padaryčiau Daiwa produktams, kadangi šios firmos ričių būgneliai yra vos didesni už tokio pat dydžio kitų firmų ričių būgnelius. Žinoma, perspausti irgi nereikia, tad didesnės negu 4000 dydžio ritės bus niekam tikęs pasirinkimas.
Trumpiems spiningams šio patarimo netaikau, nes su tokiais spiningais žuvausite ten, kur masalą toli mesti nebūtina.
Tiesa, didelių ričių būgneliai yra gerokai talpesni, valas, kaip vėliau pamatysite, gana plonas, tad reikės nepagailėti „bekingo“. Darsyk primenu – masalai yra lengvi, todėl giją vyniokite itin kruopščiai ir iki pat būgnelio kraštų. Tai džigaujant gal ne taip svarbu – milimetras ar du mažiau, nei privalo būti, o čia tokia smulkmena labai smarkiai ribos užmetimo nuotolį, bežuvaudami tikrai pajusite.
Ritės greitis mūsų atveju (kas skaitė ankstesnius rašinius, supras kodėl) nėra itin svarbus faktorius, todėl galima rinktis universalesnes rites, kurios tinkamos ne vien spiningavimui, bet ir žūklei plūdine. Žodžiu, šapalaujant įmanoma išsiversti su pigesniais modeliais, kadangi apkrovos nebus labai didelės. Labiau akcentuočiau tolygų gijos guldymą būgnelyje, nes ir vėl ta pati bėda – itin lengvi masalai, kuriais spiningaujant daugiau galimybių, kad valas pradės „kilpuotis“.
Valas ir pavadėlis
Į valą reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Kažkada šapalus spiningu žvejodavau su paprasta monofilamentine gija ir nejutau didelio diskomforto. Netgi priešingai – nereikėdavo rišti jokio pavadėlio, nebent spiningaudavau ten, kur dažnai pakliūdavo lydekos. O juk paprastas valas visada slidesnis už pintą. Dabar ne tie laikai ir pintukas net man tapo norma.
Pintos gijos gali būti pačios įvairiausios. Faktas, jog brangesnės bus geresnės, čia negali kilti jokių abejonių. Jos suvytos iš 8 gijelių, gal ir daugiau, tad yra apvalesnės, ilgainiui neišsipašo, kas turės įtakos užmetimo nuotoliui.
Jei padengtos slidinančių medžiagų sluoksniu – juo geriau. Visgi tas dengimas kartais būna lyg lazda su dviem galais, nes tokia pinta gija prastai laiko mazgų surišimo vietose. Taip nutinka tikrai ne visiems „paslidintiems“ pintukams, kitu atveju nebūčiau rašęs „juo geriau“, bet esu radęs ir tokių.
Valo spalva gaudant šapalus yra diskutuotinas dalykas, nes kai kas sakys, kad neturi reikšmės, kadangi vis tiek rišime fluorokarboninį pavadėlį, kai kas prieštaraus. Aš pritariu antriesiems, nors įrodyti jų tiesos negaliu – tiesiog dėl visa ko apsidraudžiu naudodamas neutralių spalvų pintas gijas. Jei gaudau su ryškių spalvų pintuku, tuomet vandeniui atspariu juodu, rudu ar žaliu markeriu nudažau porą metrų arčiausiai pavadėlio esančios gijos.
Šapalų gaudymui nereikia storo pinto valo, manau, kad suprantate, jog su tokiu maži vobleriai užsimes prastai, o galbūt net ir tinkamai nežais. Pilnai pakanka 0,08–012 mm pintuko. Galima rinktis dar plonesnį, dėl ko padidės užmetimo nuotolis, tačiau kartais bešapalaujant užkimba stambus salatis, lydeka, todėl labai nenusiploninu. Rekomenduojamas storiausias 0,12 mm valas gal ir per didelio diametro, bet tokia gija atlaikys net pakankamai stambios netikėtai užkibusios žuvies pasipriešinimą. Aš dažniausiai naudoju 0,10–0,11 mm valą.
Fluorokarboninis pavadėlis gaudant šapalus būtinas. Kibs jie pakankamai gerai, jei naudosime ir ploną metalinį pasaitėlį. Tačiau tik pakankamai gerai ir ne tuomet, kai vanduo labai skaidrus, o šapalai mažai aktyvūs. Gal kas prieštaraus, sakys, jog pavadėlio medžiaga neturi reikšmės, aš tvirtinsiu ką kitą...
Tiesą sakant, juntu skirtumą netgi rišdamas įvairaus storio fluorokarboninius pavadėlius. Jei jie yra storesni, standesni, tuomet šapalų kibimų būna daug mažiau. Ir tai ne todėl, kad storesnis fluorokarbonas praranda savo perregimumo savybes, o šios žuvys yra akylos ir atsargios.
Šį faktą galima paaiškinti tuo, jog storesnė gija labiau varžo mažų masalų judesius. Tai – problema, nes plonesnį fluorokarboną nesunkiai nukerpa lydekos dantys.
Aš paprastai naudoju 0,28–0,32 mm diametro minkšto (soft) fluorokarbono pavadėlius, jie apsaugo nuo smulkių lydekų, o nuo stambesnių – kaip kada...
Šios temos dar nebaigiau, pratęsiu kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
