Reabilituokime plūdinę upėse. Pirma dalis
Jei pažiūrėtume į ant upės kranto stovinčius žvejus, pamatytume įdomų dalyką – dauguma jų spiningauja, retas kuris gaudo dugninėmis ir tik pati mažiausioji dalis žuvauja plūdinėmis meškerėmis. Nors gal taip vienareikšmiškai vertinti irgi nereikėtų, nes daug kas priklauso nuo konkrečios upės bei atskirų šalies regionų – kuo toliau nuo didžiųjų miestų, kuo mažesnė ir lėtesnė upė, tuo daugiau bus plūdininkų.
Rastume ir išimčių, iš kurių susidarytume visiškai priešingą vaizdą. Tarkim, Vilniaus mieste, kuomet prasideda kuojų gaudymas ant vadinamosios „žolės“. Arba vėlai rudenį ar net žiemos pradžioje Kaune, kai ant betoninės krantinės aukščiau Aleksoto tilto susirenka pusšimtis meškeriotojų gaudyti žiemojančių kuojų, meknių, šapalų, plakių ir karšių, žodžiu, visų bent kiek didesnių karpinių žuvų.
Dar vienas plūdininkų „blyksnis“ juntamas pavasarį, viliojant šapalus ant batono Neryje, taip pat vasarą, kada kauniečiai ir kiti didesnių miestų meškeriotojai Nemune žirniais bei kukurūzais kur nors ties Raudone ar Veliuona vilioja stambius karšius, šapalus, kuojas. Yra nemažai žuvaujančių plūdine ir Nevėžio žemupyje visais metų laikais.
Tačiau, darsyk pabrėšiu, tas vaizdas savotiškai iškreiptas, nes daug žvejų plūdininkų paupiuose atrodo tik todėl, kad jie susigrūda nedideliuose tekančio vandens telkinių ruožuose.
Kodėl nyksta plūdininkai
Plūdininkus nuo kitų žūklautojų išskiria du esminiai faktoriai – jų socialinė padėtis bei amžius. Juk vargu ar kokios nors solidžios firmos vadovas tupės ant upės kranto meškeriodamas kuojas ir plakius, jis ims spiningą ir veikiausiai bandys pagauti lašišą arba sės į valtį (katerį) ir plauks vilioti monstrinių lydekų, šamų į Kauno marias, Nemuno žemupį ar ežerą. Bet tik kritiniu atveju, kadangi toks žvejys mieliau žvejos svetur, negu savo šalyje. Ne vien todėl, kad pas mus galbūt (ar tikrai?) mažiau žuvų, tačiau tai yra dar ir prestižo reikalas.
Visgi labiausiai neramina žuvaujančių plūdine amžius – paprastai tuo užsiima meškeriotojai vyresni nei keturiasdešimties metų. Žvejų amžiaus vidurkis, kaip ir „piliečių iš LT“ amžiaus vidurkis didėja, ta prasme, kad apskritai žūklauja vis senesni žmonės. Sakyčiau, jog meškeriotojai sensta dar smarkiau nei nemeškeriojantys. Jei jaunimas tuo ir susidomi, tai absoliuti dauguma dvidešimtmečių, trisdešimtmečių laksto paupiais su spiningais.
Gal kas dešimtas jaunesnis žvejys dar bando užmesti dugninę. O plūdinę? Plūdę irgi retsykiais nutupdo ant upės vandens, bet, kiek teko stebėti, nebent kur nors įlankoje ramiame vandenyje ir žuvauja tarsi ežere – „atsipūtęs“...
Kuo bloga plūdinė jaunesniam žvejui? Visų pirma, toks žūklavimas yra „purvinas“ užsiėmimas. Juk reikia ruošti jaukus, tenka kapstytis su visokiais kirminais, kruopomis grūdais, be to, tai užima daug laiko. Su spiningu kur kas paprasčiau – sumąstei, čiupai kampe padėtą įrankį, įsimetei į kuprinę masalų dėžutę ir pirmyn šeriuota krūtine...
Tiesą sakant, meškeriojant dugnine (arba gaudant karpius, tai iš principo specializuota dugninė) tenka daryti tą patį, kaip ir žvejojant plūdine, bet yra ir esminis skirtumas – įsitaisai stacionariai, patogiai ir meškerioji beveik nepakeldamas užpakalio nuo kėdės. Kaip ofise. Jaučiu, kaip piktinasi karpininkai ir žvejai sportininkai žuvaujantys dugninėmis. Na, perspaudžiau šiek tiek vaizdumo dėlei. Tačiau kad ir ką besakytumėte, visiškai nenusišnekėjau, nes aktyviai žuvaujančių plūdine tiek, kiek jų buvo prieš dvidešimt metų, dabar nėra ir taškas.
Aktyvaus gaudymo plūdine privalumai
Veikiausiai kai kurie skaitantys šį straipsnį nelabai supranta, kas yra tas aktyvus žūklavimas plūdine, kaip jį tiksliai apibrėžti. Palyginimui pasakysiu, jog toks meškeriojimas yra tarsi gaudymo dugnine ir spiningavimo hibridas. Su dugnine ką tik sutapatinau – jaukai, masalai, pasiruošimas ir panašiai. Skirtumas, kad nesėdi ir nosies nekrapštai žiūrėdamas į vieną tašką. Va čia jau panašu į spiningavimą, nes tenka nuolatos mesti ir traukti plūdę, kadangi ji nelaikoma vienoje vietoje, bet plukdoma pasroviui.
Dar daugiau – kaip vienas iš to žūklės būdo plačiai naudojamų techninių elementų yra plūdės prilaikymas tėkmėje, kada masalas trumpam pristabdomas, pakeliamas nuo dugno ir pateikiamas žuviai aukštesniuose vandens sluoksniuose.
Aš tokius dalykus sutapatinčiau su tvičingavimu, džigavimu spiningaujant, nes tenka atsižvelgti į daugelį aspektų, kad plūdės prilaikymas būtų teisingas ir sėkmingas – tėkmės pobūdį, gylį, gaudomų žuvų rūšį, jų aktyvumą, naudojamos sistemėlės bei plūdės tipą, plūdės plūdrumą ir dar daugelį dalykų. O tai, nevengsiu šio išsireiškimo ir nerašysiu jo kabutėse, jau yra aukštasis pilotažas, kurį įvaldyti prireikia dešimtmečių. Įsivaizduokite, kad tokioje žūklėje žvejo rankos (ir, be abejo, galva) dirba visą laiką nesustodamos...
Jei kas nors aktyvumą meškeriojant plūdine susiejo su nuolatiniu vaikščiojimu, irgi neklydo. Juk galima nelaukti žuvų, tačiau jų ieškoti, kaip tai daro spiningautojai. Visgi dažniausiai pasirenkama viena žūklavietė, kur, kaip minėjau, jaukinama. Tačiau taip žuvauti atsisėdus retai kada būna patogu, todėl tenka visą laiką stovėti. Ir nebūtinai krante, įsibridus kitąsyk net parankiau.
Žvejys, kuris niekada nežuvavo plūdine aktyviai, neabejotinai paklaus, kuo šis meškeriojimas pranašesnis už gaudymą dugnine. Atsakysiu. Visų pirmą, teisingai sureguliuota plūdinė bus visada jautresnė už bet kokią dugninę. Jei sistemėlė surišta teisingai, plūdė, atsižvelgiant į žūklavimo sąlygas, parinkta optimaliai, net pati atsargiausia žvynuotoji ragaudama masalą neįtars klastos ir jos kibimą matysime be problemų. O tai reiškia, kad viliojant neaktyvias žuvis, dugnininkas nuo plūdininko gaus „į vienus vartus“.
Aišku, čia irgi yra niuansų, todėl negalima nuvertinti dugninės mėgėjų, nes pasitaiko, jog žuvys labiau kimba gaudant dugnine nei plūdine, bet nesiplėsiu.
Kitas pranašumas – platesnės žuvų gaudymo, jei taip galima išsireikšti, apimtys. Kuomet žuvauji dugnine, paprastai jaukini viename taške, todėl taikai užmesti masalą tik į tą mažą dugno plotą. Beje, norint numesti šėryklėlę, svarelį labai tiksliai, valą tenka „klipsuoti“ dugninės ritėje, ką eilinis žvejys daro labai retai. Jei žuvys susirenka pajaukintame plote – valio. Bet kada jos tik sukinėjasi aplink – nėra jokios naudos. Ir taip nutinka gana dažnai, nes jauką tėkmė plauna ir plukdo pasroviui. Aišku, dugnininkai stengiasi prievilą lipinti, sunkinti, tačiau vis tiek tik laiko klausimas, kada jis bus vandens nustumtas tolyn iš žūklavietės.
Galimai žvynuotosios nenorės dugne gulinčio jauko, o kils į aukštesnius vandens sluoksnius ir rinks smulkesnes, plūdresnes tėkmės pakeltas ir toliau nuo jaukimvietės nuneštas prievilo daleles. Plūdininkui nebus problemų nustatyti tokius žuvų įnorius ir pateikti žvynuotosioms masalą. Tai galima daryti ilgiau prilaikant plukdomą plūdę, tiesiog trumpinant valo atkarpą tarp plūdės ir kabliuko (meškeriotojas pasakytų „mažinant gaudymo gylį“) ir panašiai. Žodžiu, taip žuvaujant, daug lengviau ir operatyviau pateikiamas žuviai masalas bet kokiame vandens sluoksnyje ir, bent jau teoriškai, per visą upės plotį.
Plūdė kartu su masalu plauks pasroviui ten, kur srovė stums jauką ir, jei ne pradžioje savo „tako“, tai kažkur toliau, vis tiek masalas paklius žuvims po nosimi. Srovės plukdomos stambesnės jauko dalelės veikiausiai koncentruosis kokiame nors dugno įdubime, užsilaikys už grunto iškilimo ir tą „kibųjį“ tašką beplukdydami plūdę būtinai surasime.
Kaip jau ir sakiau, žvejojant dugnine tenka itin kruopščiai ruošti jauką, nes pernelyg lengvas, purus prievilas greitoje tėkmėje labai greitai atsidurs Dievui palei langus, bet ne gulės žvejo žūklavietėje. Meškeriojant plūdine teisingas jauko paruošimas irgi pageidautinas, visgi čia galima sau leisti ir prašauti pro šalį arba labiau varijuoti prievilo sudėtimi. Kodėl – regis, jau išaiškinau.
Aktyviai meškeriodami plūdine visada juntame betarpišką kontaktą su masalu. O tai yra didžiulis privalumas, kadangi galime labai operatyviai reaguoti į kimbančią žuvį ir laiku ją pakirsti. Ne be reikalo straipsnio pradžioje užsiminiau apie įlankoje murkdantį plūdę žvejį, nes jis savo meškerę padėjęs ant dvišakio kuoliuko. Šitokia žvejyba nėra mano aprašomas gaudymo būdas – taip žuvaujama ežere arba močiutės baloje.
Be abejo, dabar yra sugalvota sistemėlių dugninėms, kuriomis meškeriojant žuvys pasikerta pačios, žvejui tereikia jas ištraukti. Tačiau aš suabejočiau, nes daliai žvynuotųjų kabliukas visgi neįsminga net ir gaudant tokiomis šiam laikmečiui būdingomis (atsiprašau už nedidelę ironiją) sistemėlėmis. Priežastys gali būti įvairios, viena jų – žuvys masalą ragauja itin vangiai.
Skaitykite tęsinį kitoje šio straipsnio dalyje.
Romualdas Žilinskas
