Reabilituokime plūdinę upėse. Antra dalis
Praeitame rašinyje pasakojau apie aktyvaus žūklavimo plūdine upėse privalumus. Faktas, kad tie privalumai ima ryškėti tik tada, kai žvejybos būdas įsisavinamas profesionaliai, o tam, be abejonės, prireikia daug laiko, kantrybės bei kažkiek smegenų. Ir tai liečia ne tik gaudymą plūdine, tačiau ir spiningavimą, žvejybą dugnine, museline ir panašiai. Betgi nėra idealaus žuvų gaudymo būdo, nes kitu atveju mes turbūt išgaudytume visas žvynuotąsias.
Kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės apie mano aprašomą žūklę, nes dabar bandysiu paanalizuoti jos minusus, siūlyčiau įdėmiai perskaityti pirmąją šio straipsnio dalį.
Rašau ir matau pro langą, kaip vėjas lanksto medžius. Veikiausiai supratote, kad tai užuomina, jog esant labai vėjuotai dienai gaudymas plūdine, kuomet leidžiame masalui dideliu atstumu plaukti pasroviui, gali patirti fiasko. Ypač, jei vėjas pučia skersai upės. Kadangi praeitame rašinyje plūdinę lyginau su dugnine, tenka pripažinti, jog dugnininkams, nors irgi sunkiau bus žvejoti tokiu oru, bet visgi įmanoma kur kas perspektyviau išnaudoti savo pamėgtą žūklės būdą.
Geras meškeriojimo būdas, bet...
Kaip vieną iš šios žūklės privalumų, pabrėžiau faktą, kad žvejys gali gaudyti žuvis dideliame upės plote. Tačiau šis pliusas gali virsti minusu, nes pasroviui plaukiantis masalas dažnai užsikabina už įvairių kliuvinių. Jei dugnine galima užmesti už ar prieš šiekštą ir ten išlaikyti masalą neribotą laiką, tai plūdės plukdymo take kliūčių neišvengsime. Žinoma, tokiu atveju masalą teks plukdyti arčiau ar toliau nuo kranto, bet tada kažkuris dugno ruožas bus žvejui nepasiekiamas. Blogiausia, jog tas kliuvinys gali būti, tarkim, dugne įsirėžęs stambus akmuo, nuskendęs rąstas, o juk kaip taisyklė už jų ir laikosi žuvys.
Apskritai smarkiai išraižytas, nelygus gruntas, akmenuotas ar vandenžolių kuokštais apaugęs dugnas, staigiai besikeičiantys pasroviui gyliai nėra pačios geriausios vietos tokiam žūklavimui, kadangi, leisdami masalą pasroviui, turėsime daug klaidinančių „kibimų“. Taip yra todėl, kad sistemėlės svareliai ar svarelis, masalas nuolat klius ir plūdė pateiks neteisingą informaciją. Taip žvejojant tenka nuolat pakirtinėti, kad nepražiopsotume tikro žuvies kibimo. Ir tuomet, jei vilioklis yra minkštesnis, trapesnis, nesame garantuoti, kad jis nenukris nuo kabliuko.
Minėjau, kad aktyviai žuvaudami su plūdine žvejai neretai įsibrenda į vandenį. Tam yra kelios priežastys.
Bene pagrindinė jų – menkas priekrantės gylis ir atitolusios nuo kranto žuvys. Jei dugninę galėtume vadinti „toliašaude artilerija“, tai plūdinė bus tik vidutinio atstumo „ginklas“, nes jos taip toli neužmesime. Kita vertus, reikia dar turėti omenyje, jog plukdoma pasroviui plūdė, toldama nuo meškeriotojo, vis labiau artėja prie kranto, ji neplaukia tiesia linija, tačiau juda puslankiu.
Kaip smarkiai tas puslankis „išsiries“, priklausys nuo srovės stiprumo, vėjo krypties, plūdės prilaikymo dažnio, valo storio, dugno nelygumų ir panašiai, čia niuansų bus begalė. Jų nenagrinėsiu, pasakysiu tiek, kad kuo mažesniu kampu (jei lyginsime su žveju) plūdę užmesime ir leisime pasroviui, tuo mažiau ji nukryps nuo tiesiosios.
Sumestas į vandenį jaukas dažniausiai plaukia tiesiai pasroviui, nebent žūklavietėje yra atgalinė tėkmė ar vandens srautas labai smarkiai sklaidosi. Jei vandens nešamo prievilo ir plukdomo masalo takai nesutampa, jaukinimas tampa beprasmis. Laimei, jaukas pavandeniui sklinda vis platėjančia tiese, todėl bent jau smulkesnių tolyn nuneštų prievilo dalelių debesies kraštą masalas visgi kliudo net ir plūdei iškrypus iš kelio. Tačiau jaukas plačiai sklaidosi tik tuomet, kada yra palyginti smulkus, tačiau ne, tarkim, kruopų ir grūdų mišinys ar kažkas panašaus.
Įsibridęs meškeriotojas kartais turi galimybę plūdę leisti tolyn praktiškai nuliniu kampu, t. y. užmesti masalą ne skersai upės, tačiau pasroviui. Galima panašių tinkamų vietų rasti ir krante. Puiku, jei upė daro posūkį, yra koks nors kranto kyšulys, damba, kur galima patogiai įsitaisyti ir netgi žuvauti atsisėdus, o masalą užmesti išilgai upės. Jei dar ir dugnas žūklavietėje bus pakankamai lygus, be kliuvinių, srovė labai nesisklaidys, smarkiai nesisuks, tokią vietą galima vadinti idealia. Žinoma, čia turi plaukioti ir žuvys, nes prie vandens atėjome ne tik užmesti meškerę, bet dar ir pagauti laimikį.
Prieš pradėdamas rašyti, perskaičiau keletą straipsnių šiame rašinyje minima tematika. Nežinau tų žvejų, kurie juos publikavo, bet gana keista, jog kai kurie autoriai teigia, kad žūklė plūdine, atleidžiant plūdę srovėje, yra vienintelis būdas natūraliu masalu žvejoti labai greitos tėkmės upėse.
Gal aš ne taip įsivaizduoju greitą tėkmę, bet, mano manymu, itin stiprioje srovėje taip žuvauti be galo sudėtinga. Kadangi mano rašliava labiau orientuota į pradedančius žuvų gaudytojus, nesiūlysiu meškerioti šiuo būdu srauniausiose upių vietose. Pradžiai pasipraktikuoti pakaktų tokios upės, kaip Nevėžis, po to jau galima bandyti laimę Nemune ir Neryje, kitose upėse, bet ten, kur tėkmė bus ne greitesnė už vidutinę.
Įranga ir visa kita
Visuose skaitytuose straipsniuose rekomenduojamas vienintelis įrankis tokiai žūklei – boloninė meškerė. Sutikčiau su tokia nuostata, nes ilgas (proto ribose) meškerykotis bus privalumas – mažiau valo guls ant vandens, plūdė ne taip greitai slinks kranto link, geriau kontaktuosite su masalu.
Visgi aš visai normaliai taip žuvauju ir su 4,20–4,50 m match tipo meškerėmis, jei, suprantama, neplukdau masalo tol, kol plūdė išnyksta iš akių. Bet jei jau norite įsigyti įrankį „kaip priklauso“, tuomet persistengti su boloninės meškerės ilgiu irgi nevertėtų – 5–6 m meškerykotis bus optimalus variantas. Su labai ilga meškere sunkiau valdyti plūdę, pakirsti žuvį, tiesiog pavargsite laikyti ją rankose vėjuotą dieną.
Profesionalus plūdininkas veikiausiai rinktųsi inercinę ritę. Žinant dabartinį žvejį, man sunku įsivaizduoti, kaip jis sviedžia masalą su tokia rite. Nepykit, jei ką įžeidžiau, tačiau aš kalbu plačiąja prasme, niekam konkrečiai netaikau. Juolab, kad aš pats naudoju neinercinę ritę (moku žuvaut ir su inercine, tokią kažkada naudojau net spiningaudamas) ir didelio diskomforto nejaučiu.
Pagrindinis valas, pavadėliai žūklavimui parenkami atsižvelgiant į gaudomų žuvų rūšis, sistemėlių apkrovą, meškerės testą ir panašiai, čia jau aiškinu darželinukų lygmenyje. Turiu omeny, kad gaudant, tarkim, su 10 g plūde ir standžia iki 30 g užmetimo meškere, nereikia žvejoti su labai plona gija, nes ją gali nutraukti bemetant masalą ar pakertant žuvį. Valą derėtų naudoti plaukiantį ar bent jau neutralaus plūdrumo monofilamentinį, tiks ir fluorokarboninis.
Svarbi detalė yra plūdė. Ne visos jos tinkamos tokiam žūklavimui. Kažkodėl šioje žūklėje vis pabrėžiamas plūdės antenos storis – neva antena turėtų būti stora, kad gerai matytųsi. Aišku, gerai, kada gerai matosi, bet tiks ir plonos antenos, nes vis tiek plūdės neapkrausime svareliais taip, kad ji plauktų iškišusi tik anteną.
Bent jau aš palieku plūdės gauburio dalį ir tada kuo puikiausiai ją regiu iš tolo. O ir plūdė neneria nuo mažiausio šapo prisilietimo prie masalo. Beje, kaip viena geresnių yra plūdė apskritai be antenos. Labai ilga antena kartais užskersuoja plūdę ant valo. Nors čia dar priklauso, kokios formos toji plūdė bus, koks jos kylis (metalinis ar plastikinis), kokią sistemėlę naudosite, net iš kurios pusės vėjas pūs – niuansų daug, bet patarimas vienas – plūdė su labai ilga antenėle yra prastas pasirinkimas.
Plūdės šiam meškeriojimui taikomos įvairių formų, priklausomai nuo srovės stiprumo, gylio, sistemėlių tipo. Gal kada ta tema parašysiu atskirą rašinį, o dabar pasiūlysiu rinktis universalius tokiam gaudymui plūdžių modelius – apversto lašo arba apversto vos ištęsto lašo formos.
Sistemėlės montuojamos irgi visokios, bet pagrindinės, mano galva, yra dvi. Pirmoji paprasta kaip du centai – ant valo užmaunamas ar užspaudžiamas slyvutės (geriau) arba šrato formos svarelis, kuris skandina plūdę tiek, kad iš vandens išsikištų jos viršutinės dalies gauburio kraštas.
Antroji sistemėlė – tai ant valo užspausta švino šratelių grandinėlė, kur svareliai lengvėja kabliuko link. Nesakau, kad pavadėlio, nes aš kartais lengviausią svarelį ar netgi du užspaudžiu ant pavadėlio, nes jį mėgstu daryti ilgą (iki metro ilgio). Ilgesnis pasaitėlis geriau todėl, kad labiau amortizuoja traukiant stambią žuvį. O taip pat, nes galima labiau varijuoti su masalo pakėlimu pristabdant plūdę – nereikia, renkantis žūklės eigoje geriausius ilgio variantus, kaskart rišti vis kitą pavadėlį. Žinau, žinau, tai ne pagal sportininkų taisykles, bet man galioja savos.
Galima rasti patarimų, kad pavadėlį su pagrindiniu valu reikia sujungti kilpa į kilpą. Teoriškai galima surišti ir mazgais, bet pažiūrėsiu, kas nutiks, kada greitesnėje srovėje atgal trauksite masalą, kuris bus du išsikėtę „dzikai“, arba kabliukas įsikirs į kokį žolės stiebelį. O bus tai, ko mažiausiai norėsite – pavadėlis susisuks, susigarankščiuos ir teks jį keisti. Todėl suktukas jungiant valą su pavadėliu yra būtinas.
Straipsnį reikėtų pabaigti žūklavimo technikos aprašymu. Tačiau jau pavargau rašyti, gal kada nors papasakosiu išsamiau. Išties, toji technika nėra sudėtinga. Plukdai plūdę ir tam tikrais laiko tarpais ją sekundei prilaikai, kad masalas pakiltų nuo dugno ir stabtelėtų tėkmėje. Paprastai tuo momentu vilioklį ir čiumpa žuvys. Bent jau taip nutinka dažniausiai.
Plūdės prilaikymo pauzių trukmė, dažnis gali būti įvairus, įtakos turi tėkmės greitis, pavadėlio ilgis, visi šitie dalykai išsiaiškinami bemeškeriojant. Pasakysiu dar tiek, kad šapalai, kuojos labiau mėgsta dažnesnius ir trumpesnius plūdės „stabtelėjimus“, o karšiai ir meknės linkę masalą griebti tuomet, kada išlaikomos ilgesnės pauzės.
Romualdas Žilinskas
