Ramiuose, žolėtuose vandenyse su dugnine
Kuo labiau įsibėgėja vasara, tuo labiau kai kurie mūsų vandens telkiniai apželia vandens augalais. Ir tai tampa didelę problema meškeriotojams, kurie nori juose pažvejoti. O juk nedideliame ežere, karjere, tvenkinyje ar senvagėje tokiu metų laiku galima tikėtis puikaus laimikio – karosai, lynai, kai kur ir karšiai visai neprastai jaučiasi tuose džiunglėmis tapusiuose vandenyse.
Panaši situacija susiklosto ir ištisuose lėtesnių vidutinio dydžio upių ruožuose, taip pat daugumoje Nemuno, Neries ramesnių įlankų – ateini prie kranto ir jau iš tolo matai, kad jų paviršiuje nutįsęs didžiulis augalijos kilimas ir tik kur-ne-kur matosi nedidelės vandens „akys“. Numoji ranka: et, geriau jau ieškosiu laisvesnių nuo vandenžolių plotų, čia veikiausiai net žuvų nėra. Išties yra, gal ir labai nemenkų...
Šįsyk visus biologinius-ichtiologinius niuansus praleisiu ir nesiplėsiu pasakodamas, ką ten veikia žuvys, kodėl jos lindi tarp žolių. Kalbėsiu kaip žvynuotąsias gaudyti.
Kada praverčia trumpos ir jautrios dugninės meškerės
Esant panašioms sąlygoms, dauguma meškeriotojų, jei jau susigundytų bandyti laimę, rinktųsi plūdinę meškerę. Tačiau kai kurie žvejai paprasčiausiai nemėgsta tokios įrangos, jie labiau vertina žūklę dugnine. Regis, pastaroji būtų kur kas prastesnis variantas čia žuvauti, bet neskubėkime daryti išvadų.
Žuvys vidurvasaryje būna labai įnoringos. Net neverta kalbėti apie atskiras jų rūšis – šiltame vandenyje giedromis dienomis visos žvynuotosios tarsi poilsiauja ir tik rytais arba vakarais parodo menkus gyvybės požymius. Todėl ir įsiūlyti žuvims masalą tampa problemiška, na, nebent rasi vietą, kur jos grupuojasi, arba tą vietą sukursi pats – pilsi jauką tol, kol tų vandenų gyventojos įpras lankytis planuotoje žūklavietėje.
Kita vertus, masalą žvynuotosios veikiausiai ragaus „atbulais dantimis“. Mano siūloma dugninė gal ir ne pats geriausias žūklės įrankis, jei... ji nebus itin jautri. O vienos iš jautriausių, kaip žinia, yra nedidelio (iki 60 g) užmetimo svorio dugninės, kurių liauniausios viršūnėlės gali rodyti kibimą neprasčiau nei poros gramų plūdrumo plūdės.
Kas liečia dugninių viršūnėles, išsyk pasiūlymas – jei jau perkate panašaus tipo įrankį, žiūrėkite, kad jis turėtų visą gamą skirtingų viršūnėlių, jų būtų ne mažiau nei trys.
Tie meškeriotojai, kurie žuvauja seniai ir kažkada yra pirkę panašią įrangą, galbūt pritaikys kitų dugninių viršūnėlės, jei jos bus tinkamos pagal diametrą ir naujai įsigytai dugninei, tada ji turės jau ne tris, o šešias, gal net devynias skirtingas viršūnėles. Jei „pritaikytų“ viršūnėlių ilgis kitoks, jų žiedeliai ties sudūrimu bus arčiau ar toliau nei pridera – nieko baisaus, paprastai tai netrukdo užmesti masalą.
Nedidelio testo dugninių vienas iš pagrindinių privalumų yra jų ilgis. Tiksliau – nedidelis ilgis, kuris bus maksimaliai 3,6 m, nes neretai tenka žuvauti po nusvirusiomis medžių šakomis, kur su ilgu meškerykočių „prasisukti“ neįmanoma.
Apleistos senvagės, seni tvenkiniai yra tobulos žūklavietės tiems, kas nori atsiskirti nuo žvejų „turgaus“, rasti dar meškeriotojų nepatikrintus plotus, neišbaidytas žuvis. O ten kaip tik ir yra galimybė suvilioti neeilinį laimikį, tarkim, daugiau nei poros kilogramų lyną ar solidų karosą.
Mažos, lengvos šėryklėlės
Pati tikriausia picker dugninė yra pati jautriausia, deja, ji nepritaikyta žūklei su šėryklėlėmis. Tačiau lengvas, paprastai iki 20–30 g sveriančias nedideles šėryklėles galime naudoti su mano siūloma meškere, ji bus šiek tiek didesnio testo nei tipinė picker, tai tarytum savotiška light feeder. Nors mums meškerės pavadinimas nesvarbu, daug svarbiau yra rezultatyvi žvejyba.
Reikėtų atsižvelgti ne tik į šėryklėlių masę, tačiau ir tipą. Žuvaujant tokiomis sąlygomis pačios geriausios bus paprastos cilindro formos plastikinės ar iš vielos pagamintos šėryklėlės, kuriose nėra papildomo svorio arba švininis „padas“ platus.
Kuomet šėryklėlė necentruoto svorio arba pagrindinė masė sukoncentruota plačiai, jį pakankamai greitai pakyla nuo dugno, daug mažiau kliūva už žolių. Mes žuvausime juk stovinčiame arba beveik stovinčiame vandenyje, kur gruntas yra minkštas, galbūt nuklotas dumblių kilimu, tad tokio tipo šėryklė be problemų laikysis užmestoje vietoje.
Taip pat tokios šėryklėlės mažiau smenga dumble, tarp vandens samanų. Šiuo atveju paprasčiausias svarelis bus pats prasčiausias pasirinkimas, nors ir galėsime nuo kranto mėtyti jauko rutulius net ranka. Tiesa, kitąsyk gramzdų neatsisakau, šėryklėlių nenaudoju, bet taip nutinka susidarius išskirtinei situacijai.
Prikimšta jauko šėryklė pasunkės, todėl ji gali pasidaryti pusantro ar du kartus sunkesnė. Yra skirtumas tarp pusantro ir dviejų, mūsų atveju jis netgi labai svarbus, nes įranga subtili. Juk bandyti taikliai bei toli užmesti šėryklėję, su perlinkusia riestainiu dugninės viršūne vargu ar pavyks.
Todėl ir siūlau turėti kuo daugiau viršūnėlių, kad galima būtų rasti optimalų vidurkį tarp galimybės tinkamai užmesti masalą ir gerai jausti kimbančią žuvį.
Nors vėlgi – kadangi meškeriojame stovinčiame vandenyje, kur gruntas yra jau nupasakoto pobūdžio, paprastai naudojame greitai besiskaidantį, lengvą jauką, kuriame gana daug plūdrių sudedamųjų dalių. Todėl veikiausiai šėryklėlė su prievilu nebus tokia masyvi, kaip bandžiau pavaizduoti šiame straipsnyje.
Kuo mažiau mazgų, papildomų detalių
Žvejojant tokios sąlygomis reikalinga sistemėlė, kurioje būtų kuo mažiau mazgų ir kokių nors pridėtinių detalių.
Elementaru – kiekviena detalė, mazgas padidina galimybę užkliūti valui, kabliukui, šėryklėlei ir nutrūkti žuviai, geriausiu atveju parsitempti į krantą gniužulą vandens augalų kartu su laimikiu. Meškeriojant vis tiek neišvengsite siūlinių dumblių užsikabinimo ir sistemėlės „krapštymo“, bet norėtųsi, kad taip nutiktų kuo rečiau.
Todėl daug nesukant galvos siūlau susirišti paprasčiausią paternoster arba kitaip šoninio pavadėlio sistemą. Jų irgi būna įvairių modifikacijų, bet aš jau sakiau – reikia paprasčiausios.
Tai didelė iš pagrindinio valo padaryta kilpa, kurią perkirpus pusiau bus galima prie vienos valo atšakos rišti šėryklėlę, o prie kitos – pavadėlį su kabliuku. Jos net nepiešiu, nefotografuoju, kadangi bet kuris žuvaujantis dugninę žvejys tokią sistemėlę žino ir nuolatos naudoja.
Panaršęs po internetą radau apie tuziną įvairių paternoster modifikacijų, iš kurių bent pusės nesupratau esmės ir prasmės – suraišiota gudriai, bet rezultatas vis tiek tas pats. Aš apskritai esu paprastumo šalininkas ir stengiuosi vengti nereikalingų, beprasmių patobulinimų, kurie reikalingi vien todėl, kad tokios sistemėlės turi kokius nors labai įmantrius pavadinimus. Ai, tiesa, net ir paternoster gali būti pavadinta Gardnerio kilpa, tad nenustebkite.
Man, rašant šitą rašinį, parūpo kitas dalykas. Kadangi atstumas nuo šėryklėlės iki pagrindinio valo, atsižvelgiant į žūklės sąlygas ar (ir) žuvų įnorius, gali būti įvairus, montuodamas tokio tipo sistemėlę kartais susiduriu su problema pačioje žūklavietėje.
Turiu omenyje faktą, kad žuvys kitąsyk ima kibti geriau, kai atstumas tarp pagrindinės gijos ir šėryklėlės ar svarelio sumažinamas ar padidinamas. Taip dažniau nutinka tekančiame vandenyje, tačiau ir mano siūlomose žūklavietėse jis gali būti ne visai stovintis, kažkiek judės, jei tai tvenkinys, senvagė, upės įlanka.
Meškeriojant su svareliais mažinti ar didinti minėtą nuotolį problemų nekils, jei naudosime gramzdus, kuriuos galima prispausti (ne pririšti) prie laisvos valo atkarpos specialiais segtukais ir patraukti valu norimu atstumu. Veikiausiai žinote, kokius gramzdus turiu omenyje. Pagalvojau, kad kodėl niekas nesukonstruoja šėryklėlių su panašiais tvirtinimais, tai būtų labai patogu. Nors galbūt tokių ir yra, tačiau jų pirkti pas mus aš dar nesu matęs...
Na, bet turim tai, ką turim. Todėl, kad nereikėtų dažnai perrišinėti šėryklėlių, norint trumpinti ar ilginti jų pavadėlį, siūlyčiau pradžioje bandyti šėrykles tvirtinti maždaug 12–15 cm atstumu nuo pagrindinės gijos – sutrumpinti valo atkarpą visada lengviau nei prailginti – tada jau teks permontuoti visą sistemėlę. O be to toks atstumas dažnai ir reikalingas, nes meškeriojame dumblių bei vandens samanų nuklotame minkštame dugne.
Pinto valo privalumai
Pavadėlio, prie kurio rišamas kabliukas, ilgis irgi dažnai koreguojamas, jis gali būti nuo 0,3 iki 1,0 m. Praktiškai ilgesnis yra geriau tuomet, kada žuvys atsargios ir vangios, kai norime, kad masalas natūraliau nusileistų ant dugno, neprasmegtų tarp augalų ar dumblo. Tačiau kitąsyk tenka mesti vilioklį į gana siaurus langus ar takus tarp vandenžolių, tad masalas ant labai ilgo pavadėlio nenusileis iki pat dugno, bet pakibs ant šalia augančių augalų stiebų, įsivels tarp jų lapų.
Reikėtų pasakyti, kad giliau nei 1,0–1,2 m gelmėje nėra tiek augalų, kaip gali pasirodyti, kadangi didžioji dalis vandenžolių įsišaknija seklesniuose vandenyse. Ten gali būti tik pavieniai, retesni, tebūnie ir vandens paviršiuje išsikeroję augalai, bet po jais bus pakankamai daug erdvės. Tai neliečia plačialapių augalų – lūgnių, lelijų, jie gali augti giliau, tačiau ir tokiu atveju šių žolių lapai bus nukloję tik tvenkinio ar ežero paviršių, o stiebai stovės stačiai.
Aišku, tai nereiškia, jog mažoje gelmėje nebus žuvų, kad ten nežvejosime, juk visai įmanoma, kad visas telkinys yra seklesnis nei metras – lynams bei karosams menkas gylis nesudarys problemų maitintis, daugintis ir pasenti. Jei nepaklius ant žvejo kabliuko...
Žuvauti tokiuose telkiniuose rekomenduočiau pintą valą. Jis, suprantama, yra gerokai jautresnis už monofilamentinį arba fluorokarboninį, tačiau tai ne vienintelis ir ne pagrindinis šio valo privalumas. Pintukas pjauna vandens augalus, jis tvirtesnis ir esant tokioms žūklės sąlygoms tai labai pravers.
Geriausiai žūklauti specialiai feeder žūklei skirta gija (galima ir pinta spiningine, bet teks daug eksperimentuoti išsirenkant – brangu), jos diametras būtų 0,08–0,11 mm. Tokios pilnai pakanka lupant iš žolynų užsispyrusį stambų lyną ar plačiašonį karšį kartu su augalų kuokštu.
Na, taip, reikalingas ir tvirtesnis pavadėlis. Bet su tvirtumu nereikėtų „perspausti“, nes storas valas labiau matysis skaidriame vandenyje, kadangi žolynuose vanduo itin skaidrus, gija bus standesnė, dėl ko gali sumažėti kibimų, o labai atsargiai nusiteikę lynai ir karosai tik apkramsnos masalą.
Ir tai liečia ne tik monofilamentinį pavadėlį, bet ir surištą iš fluorokarbono, nes pastaroji gija sulig kiekviena dešimtąja milimetro tampa labiau matoma, kol galiausiai visai praranda taip išreklamuotą savybę. Manding, kad pavadėlio maksimumas – 0,16 mm paprastas ir 0,18 mm storio fluorokarboninis valas.
Vienas mano gerai pažįstamas jau Anapilin išėjęs plūdinės asas lynus žvejodavo naudodamas tik rudos, pilkšvos spalvos monofilamentinius pavadėlius. Pasak žvejo, tokie pasaitėliai mažiausiai baido atsargias žuvis, kadangi masalas guli dumblėtame dugne, beje, jie yra dalinai ir perregimi. Sunku ginčytis, rezultatų nelyginau, aš visada gaudau su skaidriais ar vos žalsvais pavadėliais.
Pavadėlį su pagrindiniu valu galima jungti kilpa į kilpa ar įterpiant miniatiūrinį suktuką – didelio skirtumo nematau, nes mazgų, kurie galbūt kabinsis už augalų bus tiek pat, sujungimo tvirtumas irgi panašus.
Romualdas Žilinskas
