Prieš srovę, pasroviui... Populiarūs vobleriai
Viename iš savo rašinių minėjau savo mėgstamiausius voblerius velkiavimui. Bet visiškai nereiškia, kad kitus šios rūšies masalus aš naudoju rečiau. Atvirai kalbant, būna tam tikri periodai, kuomet plėšrūnės kimba ant kažkokių konkrečių modelių geriausiai arba čiumpa tik juos. Gana keista, nes kiti vobleriai yra labai panašūs savo forma, panirimo gyliu, netgi spalviniai variantai kone identiški, atrodo, kad masalų animacija irgi beveik tokia pati, tačiau...
Veikiausiai tai įtakoja kokios nors mažai regimos detalės, į kurias žvejai neatkreipia dėmesio. Įtariu, jog pagrindinė priežastis visgi slypi tu vilioklių animacijoje, nes masalų žaidimą po vandeniu lyginti gana sudėtinga.
Kai spalviniai variantai ima blankti
Paprastai savo straipsniuose aš akcentuoju spalvų ar net atspalvių reikšmę, tačiau šįsyk – tikrai ne tas variantas, kadangi turiu įprotį voblerius spalvinti vienodai. Jums gal tai skamba keistai, bet irgi ne sykį esu kalbėjęs, kad nemažai jų perdažau pats. Todėl ilgainiui atrandi geriausius dar ir savus spalvinius variantus, jiems net duodi pavadinimus, kurie žinomi siaurame draugų rate. Nesu šioje srityje flagmanas, žinau žvejų, kurie masalus dažo geriau už mane, dažniau eksperimentuoja. Su kai kuriais pasidaliname patirtimi, informacija, paskutinių žūklių tendencijomis ir panašiai.
Kiekvienas masalų gamintojas turi tam tikras voblerių spalvines paletes, konkretiems spalviniams deriniams irgi užrašo kodinius pavadinimus skaičiais, raidėmis, „vardais“, tarkim (pavyzdys „iš lemputės“), BP 18 „Blue Pearl“. Tačiau kiekviena firma nori būti išskirtinė ir, nepaisant kai kurių panašių ar net visai tokių pačių spalvinių variantų, visada jų kataloguose rasi ir individualių, nepakartojamų piešinių.
Tačiau nepakartojamų kitoms firmoms, nes tai veikiausiai susiję su patentavimu ar panašiais dalykais, to nežinau, bet ne žvejui, nes, yra priemonių ir galimybių tuos piešinius nukopijuoti ir perkelti ant kitos firmos masalų. Čia toks savotiškas plagiatas, bet daugumos spalvinių variacijų, kurias darausi pats, nerastumėte nė vienos voblerius gaminančios bendrovės kataloguose.
Suprantama, kalbu ne apie kokias nors 3D technologijas arba hologramas, bet aš nesu didelis šių naujovių gerbėjas. Tikiu, kad kai kuriais atvejais jos gali būti geros, visgi labiau pasitikiu „senoviniu“ voblerių dažymu.
Žinau netgi pavyzdį iš praktikos, kaip (neminėsiu firmos ir masalų) buvę tikrai kibūs vobleriai neteko savo populiarumo vien todėl, kad juos firma, įdiegusi šiuolaikines apipavidalinimo technologijas, sugalvojo gaminti iš perregimo plastiko. Deja, nei žuvys, nei žvejai to neįvertino, Yra ir priešingų pavyzdžių. Tad kitąsyk tai, kas tinka vienai serijai voblerių, gali netikti kitai, nes daug kas priklauso kokioms žuvims, kokiomis sąlygomis tie masalai bus naudojami.
Aš gal pernelyg smulkiai pasakoju, bet bandau apie viską rašyti išsamiai. O kalbėdamas apie spalvas, noriu pasakyti, kad išties kai kurios jų būna paklausios vienu metu, bet visiškai ignoruojamos kitu, pavyzdžiui, yra rudeninės, pavasarinės, vasarinės (gal tiksliau – skirtos šaltam ir šiltam vandeniui), labiau tinkamos upėms ir geresnės tvenkiniuose, ežeruose, esant apniukusioms ir giedroms dienoms. Tačiau patys geriausi spalviniai variantai, kuriuos dažau pats, dažnai būna ant mano voblerių neatsižvelgiant į firmas, kitąsyk negi į tų masalų tipą – nesvarbu, tai crank, minnow ar shad. Tokių piešinių yra tuzinas, gal kiek daugiau.
Tęsdamas mintį apie konkrečius modelius, pakartosiu, jog kitąsyk spalviniai variantai, kaip nekibos arba kibimo priežastys atkrenta vien todėl, kad taip pat būna nuspalvinta daug mano įvairių firmų voblerių. O jei ir ne, galima tuos masalus nudažyti ir jau sekančią žūklę bandyti siūlyti plėšrūnėms panašius modelius, bet atrodančius taip, kaip tas kažkuris vienintelis, kurį griebia lydekos arba sterkai. Jei voblerio spalvas gali pakoreguoti arba su jomis eksperimentuoti kiek širdis geidžia, tai modelio žaidimo nepakeisi. Ir čia yra toji priežastis, dėl ko tenka pasituštinti kišenę nori tu to ar ne. Iš tiesų nelabai nori, tačiau žvejoti geidi, o sėkmingai – juo labiau. Atsiranda kažkokių naujų masalų modelių ir visada knieti juos išbandyti.
Galiu pasakyti iš praktikos, kad paprastai mūsų sąlygomis (ar tik man?) „prilimpa“ maždaug kas trečia naujovė, bet su ja nepažvejojęs juk to nežinosi. Tai, kas rašoma kataloguose, įvairiuose straipsniuose, gali būti tik elementari reklama, nes nesu matęs ar girdėjęs, jog gamintojas teigtų, kad jo masalai yra bent jau vidutinio lygio, jie visada bus geriausi. Nevynioju žodžių į vatą, sakau taip, kaip yra.
Kita vertus, ką kalba žvejai irgi negali priimti už „gryną pinigą“, nes mums būdinga padidinti, gražiau „nuspalvinti“ įvykius, laimikius. Yra kita grupė meškeriotojų, kurie žuvaus sėkmingai, atras puikius masalus, taip pat geriausius būdus, kaip juos panaudoti, tačiau tylės tarsi vandens į burną prisisėmę. Todėl tenka „perleisti“ viską per save ir tik tuomet gali būti tikras dėl išvadų.
Geri ir dar geresni vobleriai
Jei praeitame straipsnyje minėjau Bomber voblerius, kaip pačius mėgstamiausius, tai Rapala X-Rap Shad pavadinčiau vienais populiariausių ten, kur dažniausiai žuvauju ir pas tuos žvejus, su kuriais velkiauju. Praktiškai pas kiekvieną sutiktą velkiautoją rastumėme šių modelių arba... Rapala Shad Rap, nes ir vieni, ir kiti modeliai tinkami traukti paskui valtį tiek tekančiame, tiek stovinčiame vandenyje.
Akmuo į Rapala daržą – masalų pavadinimai pernelyg panašūs, nors minėti vobleriai yra gana skirtingi. Iš pirmo žvilgsnio mažiau patyrusiam žvejui abu modeliai gal atrodys labai panašūs, tačiau tokio pat dydžio Shad Rap nirs iki pusmetrio sekliau, animacija irgi bus kitokia.
O vobleris apie kurį pasakoju, t. y. Rapala X-Rap Shad tinkamas tiek velkiavimui, tiek spiningavimui, visgi gaudant velke jis man pasiteisindavo gerokai dažniau nei mėtant spiningu. Šio modelio dydis – 6 cm, panirimo gylis – 1,80–3,30 m, tad velkiaujant Nemune X-Rap Shad bus kone idealus.
Beje, ir itin universalus, aš labai panašiai kalbėjau apie Bomber Deep Long A, kuomet sakiau, kad net nepamenu, kokių plėšrių ar plėšresnių žuvų juo nesu pagavęs. Beveik tą patį kalbėčiau ir apie Rapala X-Rap Shad, nors pastarasis visgi labiau orientuotas į lydekas, šamus, sterkai jį griebia žymiai rečiau. Beje, velkiaujant Nevėžyje tai vienas geresnių masalų, neatmetu prielaidos, kad netgi šiuo metu.
Bet Rapala X-Rap Shad tikrasis geriausias gaudymo laikas jau praėjęs, jis man būdavo kibesnis vasarą, rudens pradžioje. Dabar, jei reikėtų rinktis ką nors iš Rapala asortimento, veikiausiai rinkčiausi kitus du modelius, kurių vieną naudočiau gaudydamas upėse, o kitą – Kauno mariose, ežeruose.
Rudeninei žvejybai Nemune imčiau Rapala Shadow Rap Deep. Ir būtent velkiavimui antroje rudens pusėje ar net žiemą, nes šis 11 cm dydžio masalas vasarą tampymui paskui valtį upėje nebus tas, kurio labai norėtų plėšrūnės. Tikrai neatmetu galimybės, kad kibs, visgi šaltame vandenyje velkiaujant su iki 2,40 m neriančiu Rapala Shadow Rap Deep galima pasiekti geriausių rezultatų.
Jo žaidimas vangokas, ko ir pageidauja jau vis artėjančios prie žieminio ritmo plėšrūnės. Tai, kas rašoma reklaminiuose bukletuose apie šio voblerio „staigius“ pasisukimus ir „sužeistos žuvelės konvulsijas“ yra tiesa, bet turima omenyje spiningavimą tvičinguojant.
Bet tai nereiškia, kad toks vobleris netiks velkiauti. Tik jis animuos visai kitaip – ramiai svyruos į šonus, nuo tiesės nukryps maža amplitude – ramiai plaukiančios, lėtos žuvelės imitacija. Lydekoms tai patiks. Sterkai visais metų laikais mėgsta tokia animaciją, beje, ir šį voblerį, bėda ta, kad jis gal kiek seklokai neria. Tą „popierinį“ 2,40 m gylio maksimumą padidinsime iki 3 m, jei išleisime daugiau valo, o toks panirimas Nemune jau visai neblogas.
Kita vertus, jei sterkas ir patingės kilti nuo dugno, tai lydeka, jei ji alkana – ne. Ir tai būdinga ne tik tvičinguojant, tačiau ir velkiaujant, ir net šiuo metų laiku. Kitaip juk Rapala Shadow Rap Deep dabar neimčiau į žūklę, tiesa?
Tipinis giliai tūnančių lydekų vilioklis būtų X-Rap Magnum. Jo ilgas, ištįsęs ir lenktas pagal kūno formos linkius liežuvis leidžia masalą nunardinti į 6 m gelmę, nors paprastai juo pasiekdavau ir metru gilesnes vietas netgi žuvaudamas storu valu. O stora ir tvirta gija būtina, nes šiuo voblerių dažniausiai gundosi būtent stambios plėšrūnės.
Natūralu, kad stambios, nes voblerio dydis yra 14 cm. Kita vertus, sekliau nyrantys mažesni šio modelio analogai irgi neretai suviliodavo būtent dideles lydekas. Visa esmė masalo animacijoje, kuri yra agresyvi, išraiškinga, tačiau „neperdėtai“. Gal šaltame vandenyje voblerio agresyvūs judesiai nėra pats geriausias variantas, tačiau visgi lydekos X-Rap Magnum gundosi ir labai nesuku galvos dėl ko.
Tiesą sakant, X-Rap Magnum itin geras ir tėkmėje, nes dirba labai stabiliai, darbinį gylį pasiekia itin greitai, jam įsibėgėti nereikia. Bet, kaip matote, mūsų upėse šis masalas artų dugną. Tačiau Kauno mariose, kur kitąsyk tėkmė būna netgi labai didelė, X-Rap Magnum pateisins „lydekų žudiko“ vardą, kaip jį ir praminė firma gamintoja.
Visgi būtent lydekų žūklei velkiaujant aš pirmenybę atiduočiau ne minėtam vobleriui, bet kitam irgi Rapala masalui – Rapala Deep Tail Dancer. Jei „magnumai“ yra populiaresni (manau, kad tai ir reklamos įtaka) kaip tikrieji lydekų viliotojai, tai, bent jau aš, šių plėšrūnių daugiau pagavęs su „danceriais“. Beje, šis masalas ners dar giliau, nes, tarkim, jo 11 cm dydžio versija pasiekia net 9 m gelmę.
Deep Tail Dancer yra dar agresyvesnis dėl kitokios formos, bet lygiai taip pat ilgo liežuvėlio. Panyra šis masalas iki maksimalaus gylio irgi greitai. Lygiai taip pat jis gerai animuoja tėkmėje traukiamas bet kuria kryptimi, lygiai taip pat juo galima pasiekti dar didesnę, nei nurodyta specifikacijose gelmę.
Lygindamas pastaruosius du voblerius, Rapala Deep Tail Dancer uždėčiau pliusą dėl to, kad plėšrūnėms galima siūlyti didesniame gylyje mažesnį jo modelį, kas būtų perspektyvu šiltesniuoju metų laiku, kai ir didelės lydekos tupėdamos giliai nori smulkesnio kąsnio. Be to velkiaujant Rapala Deep Tail Dancer man pasitaikydavo įvairesni laimikiai, nes šio masalo neretai pro akis nepraleisdavo ir sterkai. Na, tikrai netipinis sterkų vilioklis, bet vienas iš tų, kurį gali griebti.
X-Rap Magnum, nors ir mažiau agresyvus, bet kažkodėl blausiaakių plėšrūnų ne itin vertinamas. Nespėliosiu, kodėl taip yra, bet darsyk pakartosiu, kad visa esmė animacijoje, o kuo ji ypatinga – sterkai tikrai nepasakys.
Tačiau žūklei velke vėlyvą rudenį aš visgi rinkčiausi X-Rap Magnum, bet ne Deep Tail Dancer, kuris man kibesnis būdavo, pasikartosiu, šiltesniuoju metų laiku. Beje, net ir užsiinkaravus bei mėtant spiningu jį iš valties. Taip nusišypsojo laimė suvilioti keletą šamų. Bet dabar pasakoju apie velkiavimą...
Tačiau mano pasakojimai ilgi, tad tęsinį rasite jau kitame šio ciklo straipsnyje. Ten turėtų būti pats įdomumas, kadangi aprašysiu ne vien gerai žinomus, tačiau dar ir retai arba rečiau naudojamus voblerius velkiaujant – savotiškus „slaptus ginklus“.
Romualdas Žilinskas
