Prieš srovę, pasroviui... Kai žuvys būna neaktyvios
Straipsnio pavadinimą galėjau pradėti ir iš kito galo, t. y. pirmiau rašyti pasroviui, o po to – prieš srovę. Turiu omenyje velkiavimą tėkmėje, kadangi masalas, o kalbėsiu tik apie voblerius, upėse traukiamas dažniausiai dviem priešingomis kryptimis. Panašiai žvejojama ir tvenkiniuose, kurie turi užtvankas, nes juose taip pat yra bent menkiausia srovė.
Jos galime netgi nematyti, tačiau žemesniuose vandens sluoksniuose vienos krypties vandens srauto judėjimas juntamas, kartais būna net labai stiprus, jis visada yra nukreiptas išilgai buvusių, bet dabar apsemtų upelių vagų iš aukštupio į žemupį.
Upės ir tvenkiniai – tai ne autostrada Vilnius-Klaipėda, kada pasirinkus į kurią pusę vyksi, gali judėti su savo automobiliu kelis ar net keliolika kilometrų nemažindamas greičio ir nedarydamas didesnių posūkių. Upėse bei tvenkiniuose viskas yra žymiai sudėtingiau ir čia vanduo teka greičiau arba lėčiau, nes telkinių vagos nebūna vienodo pločio, gylių, o ir pats telkinys yra tai išplatėjęs, tai susiaurėjęs.
Įtakos srovės stiprumui turi vandens lygis, tiek upėse, tiek ir tvenkiniuose po ilgiau trukusių liūčių, pavasario polaidžiais tėkmė bus didesnė, o esant sausrai – mažesnė. Beje, tvenkiniuose vandens perteklius nuteka pro turbinas arba, jei tvenkinys yra sąlyginai nedidelis, neskirtas elektros energijai gaminti, pro specialius vandens lygį palaikančius šulinius, tad vandens lygis čia gali kisti ir esant sausroms. Tai atsilieps žemiau užtvankų esančiai upei, labai geras pavyzdys būtų Nemunas žemiau Kauno HE.
Yra dar įvairių veiksnių, kurių dažnai net nematome žiūrėdami į vandens paviršių – tarkim, įvairūs dugno nelygumai, akmenų sangrūdos, kurie pristabdo vandens srautą arba leidžia jam laisvai tekėti. Dažniau upėse, nors kai kur ir siauruose tvenkiniuose, tėkmės stiprumą tam tikrose jų atkarpose reguliuoja ir pakrančių reljefas, kadangi įvairūs iškyšuliai pristabdo, pakreipia tėkmę, panašiai atsitinka ties telkinių posūkiais.
Todėl atsižvelgdami į echoloto parodymus masalą mes traukiame tam tikrame gylyje, valtį plukdome taip, kad vilioklis judėtų, tarkim, palei vagos šlaitą arba pačioje vagoje, t. y. judame tai tiese, tai zigzagais, darome posūkius ir pan. Galėčiau čia be galo nagrinėti visus įmanomus arba galimus tėkmės kitimo variantus, bet nematau prasmės, nes straipsnio tema, nors ir šiek tiek rišasi su tais dalykais, visgi yra kita.
Upėse išimtys retesnės
Tiesa, reikėtų pridėti, kad valties plukdymas pasroviui arba prieš srovę yra gana sąlyginis dalykas ir tiesiogine šių žodžių prasme, nes netgi upėje galima plaukti tam tikru kampu arba... visiškai skersai srauto.
Pastarasis variantas gana retas, bet visgi naudojamas ten, kur upė yra gana plati (mūsų atveju tai bus tik Nemunas), o jos dugnas nuo kranto iki kranto daugiau arba mažiau vienodesnio gylio. Kartais tai būna efektyvu, ypač, kai įprastinis masalo traukimas prieš vandens srautą ir (ar) kartu su juo neatneša lauktų rezultatų. Tvenkiniuose šitoks vilioklio plukdymas juo labiau priimtinas, nors ten gelmės irgi dažnai išsidėsčiusios „upiniu“, bet ne „ežeriniu“ principu, t. y. labiau į ilgį.
Nors čia jau tenka atsižvelgti į konkrečius tvenkinius. Bet kokiu atveju tolimesnioji jų dalis (turiu omeny nuo užtvankos) bus labiau primenanti upę, o artimesnioji gali būti praktiškai kaip ežeras. Vėlgi puikus pavyzdys yra Kauno marios.
Galiausiai mano pasakymas, kad „plaukiama zigzagais“ jau būtų tarsi mišrus valties judėjimas, kombinuotas vilioklio plukdymas, nes šiuo atveju masalas tam tikrose kelio atkarpose velkamas būtent skersai vandens srauto, net nesvarbu, tikslinis laivo plaukimas tuo metu vyksta pasroviui ar prieš srovę.
Tiesa dar ir ta, kad, tarkim, upėje lengviau tokiu būdu laviruoti viliokliais, taip pat daug patogiau plaukti skersai krantų su maža valtele. Šiuo atžvilgiu guminukė bus pranašesnė už didelius katerius.
Beje, tada labai ryškiai kinta masalo plaukimo greitis, nes tokio „skersavimo“ metu atsipalaiduoja valas (kuo daugiau gijos išleista – tuo labiau), jei posūkiai daromi pernelyg staigūs. Taip pat keičiasi ir vilioklio panirimo gylis, nes, tarkim, skęstantysis vobleris leidžiasi žemiau savo darbinio gylio, o plaukiantysis – kyla aukščiau.
Kitąsyk velkiaujant Nemune tenka daryti gana staigius posūkius jau vien todėl, kad labai greitai kinta gylis. Įmanoma, kad tuo metu trumpam visiškai prarandamas kontaktas su masalu.
Keletą sykių lydekos man užkibo būtent tais momentais, beje, buvo gana giliai įrijusios voblerius. Ir tai labai keista, nejau jos čiupo visiškai nejudrius voblerius nuo dugno, nes visais tais kartais jie buvo būtent skęstantieji? O gal prarijo begrimztančius, bet kodėl jų neišspjovė?
Tačiau tai – išskirtiniai dalykai, jie pasitaiko tikrai ne kasdien ir net ne kasmet. Pabandome išnagrinėti tuos tipinius masalų traukimus paskui valtį.
Kodėl prieš srovę?
Velkiaudami, o ir apskritai spiningaudami, mes dažniausiai daugiausiai žuvų pagauname traukdami masalus prieš srovę. Kodėl taip atsitinka paaiškina keletas priežasčių, kurių pagrindinės veikiausiai būtų šios.
1) Žuvys stengiasi tėkmėje glaustis prie dugno atsisukusios galvomis prieš srovę. Taip „taikiosios“ žvynuotosios laukia praplaukiančio maisto, kurį neša vandens srautas, o plėšrūnės – tų pačių „taikiųjų“ žuvų, kurios, keisdamos maitinimosi vietas gali pasileisti pasroviui.
2) Iš to seka, kad pasroviui pasileidusios smulkios žuvelės nėra tokios manevringos, kaip, tarkim, visiškai stovinčiame vandenyje arba plaukdamos prieš srovę, kadangi jos nepajėgia staigiai keisti plaukimo kryptį. Tai plaukdamos prieš tėkmę ir užpultos grobuonių žvynuotosios gali akimirksniu apsisukti ir pasileisti pasroviui, todėl dabar jos tampa lengvesniu plėšrūnių grobiu.
3) Auka arba masalas geriau matomas tada, kai jis atplaukia iš tolo į plėšrūnės regėjimo ir puolimo zoną, t. y. kai artėja, bet ne staiga pasirodęs nutolsta, kaip būna, jei vilioklį traukiame pasroviui. Tokiu atveju grobuonė gali jį atakuoti net tada, kai masalas plaukia gerokai aukščiau jos ir palyginti greitai – plėšrūnė spėja sureaguoti, pasiruošia išpuoliui, nevengia pakilti į sraunesnį vidurinį vandens sluoksnį.
4) Kadangi kalbu apie voblerius, reikėtų įsidėmėti, kad šios rūšies masalai savo animacines savybes maksimaliai atskleidžia plaukdami prieš tėkmę, tokia yra jų konstrukcija. Kai kurie modeliai traukiami pasroviui gali žaisti tik labai vangiai.
Dėl šių priežasčių dažniausiai daugiau nei 2/3 visų pagautų žuvų ištraukiamos plaukiant valtimi prieš tėkmę. Rudenėjant tas santykis ypatingai išryškėja.
Reikėtų pažymėti ir faktą, kad kuo tėkmė yra didesnė, tuo didesnis procentas plėšrūnių sugundomos velkiaujant prieš srovę. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Per eilę velkiavimo metų supratau, kad pakilus vandens lygiui, kitąsyk netgi neverta gadinti laiko bei eikvoti variklio kuro ir traukti vilioklius pasroviui.
Žinoma, kaip visuomet žūklėje būna išimčių. Todėl jas žvejybos pradžioje verta patikrinti, galbūt ta diena yra viena iš nedaugelio, ir bent jau keletą kartų kažkurioje upės arba tvenkinio atkarpoje, kur tikėtinas laimikis, reikėtų pavilkti masalą į abi priešingas puses. Galimas dalykas, kad po kelių valandų žuvų noras griebti tik tuos vilioklius, kurie plaukia prieš srovę, išblės, tad ir vėl verta patikrinti kibimo intensyvumą plukdant masalus pasroviui.
Kuomet žuvys būna pasyvios, maitinasi labai nenoriai, jas dažniausiai įmanoma pagauti irgi tik tada, kai valtimi plauksime prieš srovę – vanduo atšąla ir žvynuotosios „tingi“ vaikytis masalus. Tačiau per vasaros karščius, kai, regis, žuvys dėl pernelyg aukštos temperatūros „perkaista“ ir lygiai taip pat nenori griebti vilioklių, masalų vilkimas pasroviui gali būti net perspektyvesnis nei prieš tėkmę.
Žvejojant tvenkiniuose visa tai galbūt ne taip akivaizdu, visgi panašios tendencijos išlieka. Veikiausiai mes apskritai nerastume didesnio skirtumo, jei lygintume su velkiavimu upėse, tačiau čia yra šiokių tokių niuansų.
Kai kuriuose dideliuose tvenkiniuose, kaip taisyklė turinčiuose galimybę gaminti elektros energiją, t. y. nuleidžiančius vandenį pro reguliuojančias vandens kiekį turbinas, net ir pakilus vandens lygiui tėkmė gali būti palyginti nedidelė arba net dar labiau sumažėti. Viskas labai paprasta – tiesiog tuo metu nuleidžiamo vandens kiekis nedidinamas, jis išlieka pastovus ir tvenkinyje vanduo kyla, tačiau srovė labai juntamai negreitėja.
Bėda ta, kad žvejui atspėti ką sumąstys elektros gamintojai neįmanoma, todėl kaip kažkokią konkrečią dieną geriau vilkti masalą, galima išsiaiškinti tik praktiškai be jokių išankstinių spėjimų.
Dar vienas įdomus faktas. Kadangi dažniausiai gaudau Kauno mariose, pastebėjau tendenciją: jei važiuojant į šį vandens telkinį pamatai ištvinusį Nemuną, o aš kertu du tiltus ir važiuoju palei upę, reiškia, kad mariose vandens lygis kris. Mažėjant vandeniui šiame tvenkinyje beveik visada pagaunu mažiau žuvų. Aišku, jų kibimą lemia daugelis veiksnių, tačiau tikrai ne antraeilį vaidmenį vaidina vandens lygis.
Ir viena iš priežasčių, kodėl lydekos, ešeriai arba sterkai kimba prasčiau yra ta, kad dabar masalą tenka traukti dažniausiai tik prieš srovę, kad sugundytum žuvį, nes tėkmė mariose padidėja. Kita vertus, žvynuotosios staiga krentant vandens lygiui kažkodėl praranda apetitą, jos keičia buvusios maitimvietes ir tenka gaišti laiką laimikio paieškai.
Dažnai pradedantiems velkiautojams kyla klausimas: o kokiu greičiu reikia traukti masalą?. Atsakysiu išsyk – nežinau, nes kilometrais į valandą jo nematuoju. Faktas, yra įranga, kuri tai rodo, tačiau naudodamasis paprastu echolotu ir plaukdamas gumine valtimi aš to negaliu paskaičiuoti.
Esu viename savo straipsnyje apie velkiavimą nurodęs, kad valties greitis svyruoja nuo 3 iki 8 km/val., bet, ką jau irgi sakiau, tai – didelis greičio intervalas, orientuotis tenka atsižvelgiant į tėkmės stiprumą, vėją, srovės nevienalytiškumą, gylį, konkretaus voblerio galimybes, tad man tektų vėl rašyti, ką esu rašęs.
Panašiai pasakyčiau apie voblerius, nes veikiausiai kam nors knietės paklausti: o geriau prieš tėkmę traukti plaukiančius, neutralaus plūdrumo ar skęstančius modelius?
Mano masalinėse šie viliokliai sudėlioti pagal formas, dydžius, firmas ir pavadinimus, bet ne pagal plūdrumą. Renkantis plaukimo kryptį šių masalų plūdrumas beveik neturi reikšmės, nebent minimalius nukrypimus, nes tokie patys plaukiantieji vobleriai paprastai neria truputį menkiau nei skęstantieji, jie yra vos agresyvesni. Velkiaujant tas „truputis“ ir „vos“ praktiškai visai išnyksta. Bent jau aš didesnio skirtumo nepastebėjau.
Spalio pabaiga, lapkritis, gruodis yra bene dėkingiausi mėnesiai velkiautojams, kurie nori pagauti rekordines lydekas ir trofėjinius sterkus ar ešerius. Puikiai žinau, kad labiausiai žvejams rūpi – kokie masalai šioms žuvims bus geriausi. Viską pasakoju paeiliui ir visiškai nenoriu, kad mano rašinius kas nors skaitytų nuo kito galo arba tik pastraipomis, nes ten sudėti, mano nuomone, geriausių voblerių pavyzdžiai. Iš pradžių – technika, taktika, įranga, o „vyšnaites ant torto“ uždėsime paskiausiai.
Tad sekantis straipsnis bus apie voblerių traukimą pasroviui, kantrybės...
Romualdas Žilinskas
