Populiariai apie džigavimą, jo stilius ir įrangą

Kodėl šiuo metų laiku guminukas įgauna ypatingą reikšmę? Viskas labai paprasta – vėstant vandeniui žuvys lenda į duobes ir toks masalas ypač veiksmingas, norint jas pasiekti dideliame gylyje. Kita vertus, silikoninius masalus galima traukti agresyviai ir pakankamai pasyviai, o pastarasis jų žaidimas antroje rudens pusėje labiausiai masina grobuones, nes jos tampa vangios.

Tačiau tas teorijas esate girdėję šimtus sykių, dabar noriu labai neišsiplečiant pakalbėti apie džigavimą, kuris yra bene labiausiai tinkamas būdas gaudyti plėšrūnes. Juk galima guminuką vesti ir kaip sukriukę – be ypatingų pastangų vien tik sukant ritę, silikoninis masalas vis tiek bus kibus.

Įprastas ir neįprastas džigavimas

Žvejų gretos kasmet gausėja ir galbūt kažkas neturi net „žalio“ supratimo, kas tas tikrasis džigavimas, kuris dabar tapo silikoninių masalų savotiškas atitikmuo, nes nemažai spiningautojų jį sieja tik su guminukais.

Žodis jig verčiant iš anglų kalbos turi keletą reikšmių, bet jį meškeriotojo akimis atitinka tik viena – šokti džigą. Tas šokis arba mūsų atveju veikiau „šokdinimas“ yra tikroji prasmė – guminukas, kurį užneriame ant galvakablio kabliuko, spiningautojo užmetamas, palaukiama, kol nuskęs, pakeliamas nuo dugno į tam tikrą aukštį, vėl skandinamas, palaikomas atitinkamą laiko tarpą, vėl pakeliamas aukštyn, po to vėl gramzdinamas ir t. t., kol masalą pagriebia žuvis. Štai tokia būtų daugelio žvejų nuomonė, jei paprašytume papasakoti, kaip džigaujant po vandeniu juda vilioklis.

Be abejonės toks nupasakojimas būtų teisingas, tačiau iš esmės džigavimas turi gerokai didesnes galimybes. Kita vertus, labiau prakutęs spiningautojas sakys, kad panašiu principu įmanoma gaudyti bet kuriame vandens sluoksnyje ir kartais nėra jokio reikalo tam galvakabliui su guminuku liesti dugną, o juo labiau jame gulėti.

Vėl tenka sutikti su tokiomis mintimis, nes iš tiesų įmanoma džigauti daug įvairiau. Čia man kažkaip užkliuvo netgi kita žodžio jig reikšmė – traukti kitokią dainą. Gal šio spiningavimo būdo pradininkai omenyje turėjo ne tik džigo šokį, tačiau ir dainavimo įvairovę?

Jei pradėtume nagrinėti džigavimo stilius, pamatytume, kad jų yra trys, nors dauguma žvejų kažkodėl pravedimo būdais mažai varijuoja, nes pasirenka tik kažkurį vieną. Beje, dažniausiai pirmąjį.

Pirmasis masalo pravedimo būdas džigaujant, kuomet žvejys staigiai pasuka kelis kartus (paprastai ne daugiau 3 kartų, dažniausiai vos sykį arba du) ritės rankenėlę ir tokiu principu priverčia masalą pakilti aukščiau dugno. Dugną užakcentavau ne veltui, kadangi taip kilnojant guminuką ir žaisti juo, o pas mus tai įprasta vadinti „pravesti laiptuota trajektorija“, vandens storymėje gana sudėtinga.

Šitoks džigavimas bene patogiausias ir perspektyviausias gaudant sunkiais galvakabliais, dideliais silikoniniais masalais, kuomet tiesiogine ta žodžio prasme reikia daužyti dugną, jis ypač geras didelėse gelmėse. Tokio stiliaus šalininkai dažniausiai yra rytų Europos žvejai, manding, kad būtent Rusijos spiningautojai pirmi taip pradėjo žuvauti savo giliuose vandens telkiniuose. Na, o mes, kaip postsovietinio bloko atstovai, labiau priklausom rytiečiams, bet ne vakariečiams. Tiesa, reikėtų paminėti, kad šitaip džigaujant spiningas dirba mažai, jis labiau reikalingas užmetimui ir jausti vilioklį – dugne jau masalas ar dar nepasiekė grunto; pakirsti kimbančiai žuviai ir, suprantama, ištraukti ją arba tik guminuką. Žaidžiant tokia maniera su silikoniniu masalu didžiausia apkrova tenka ritei.

Iš vakarų Europos į Lietuvą atėjo kitokia, sakyčiau, kardinaliai priešinga, džigavimo technika, kada galvakablis „šokdinamas“ spiningu, o rite žvejys tik suvynioja laisvo valo likutį. Šiuo atveju žvejys dirba tik meškerykočiu, jis kotą nuleidžia, pakelia, judina, virpina viršūnėlę ir atlieka kitokius panašius manevrus, kurie, atrodytų, su mūsų įsivaizduojamu džigavimu neturi nieko bendro, tačiau juk guminuką mes irgi „šokdiname“.

Toks stilius gana greitai mūsų šalyje išplito ir nėra dabar jokia naujovė. Pastarojo džigavimo privalumas – galimybė masalą valdyti betarpiškiau, ypač tinkamas gaudyti viduriniuose vandens sluoksniuose, puikiai pasiteisina žvejojant lengvais masalais, be to suteikia galimybe labiau varijuoti valdant guminuką. Šitokia džigavimo maniera ypač gera nedideliuose arba vidutiniuose gyliuose, tėkmėje. Tokį pravedimo stilių upėse aš dažniau naudoju nei pirmąjį variantą, nors žvejoju ir liesdamas gruntą, o antrasis variantas, mano manymu, labiau tinka stovinčiam vandeniui. Beveik taip pat Vakarų Europos spiningautojai gaudo su daugeliu masalų, tarkim, su beliežuviais vobleriais, kadangi žūklavimo principai tokie patys arba bent jau panašūs.

Tačiau yra ir trečiasis stilius, kuris neabejotinai, bus pats perspektyviausias, nes jis – universalus. Tai anksčiau minėtų dviejų stilių „mišinys“, kuomet spiningautojas masalą valdo ir kotu, ir rite vienu metu, suprantama, kad toks guminuko pravedimas turi ir abiejų stilių privalumus. Tai jau būtų „aukštesnis pilotažas“, tačiau pilnai įvaldomas bet kuriam žvejui. Nors pasakyti, kurio stiliaus elementų daugiau bus trečiame variante tikrai sudėtinga, viskas priklausys nuo konkretaus masalo traukimo būdo.

Kas įtakoja stiliaus pasirinkimą

Kalbėdamas apie stilių įvairovę negaliu nepaminėti to fakto, jog kiekvienas jų yra savaip geras gaudant skirtingas žuvų rūšis. Pirmasis labiausiai tinkamas sterkų žūklėje, o antrasis perspektyvesnis žvejojant lydekas. Tačiau tai – plačiąja prasme, kadangi tenka atsižvelgti į gylius kuriuose žvejojama bei kitus šią žūklę koreguojančius niuansus.

Jei vandens telkinys ar vieta, kurioje gaudote, yra daugiau nei 10 m gylio, teka smarkoka srovė, masalą reikia sviesti toli bei „sodinti“ ant dugno, tada nori nenori reikės gaudyti sunkiais galvakabliais, todėl pirmasis variantas tokiu atveju bus parankesnis.

Bet žvejojant sekliuose žolėtuose ar pilnuose šiekštų vandens telkiniuose, kai reikia guminuką pravesti preciziškai, geresnis be jokių išlygų bus antrasis stilius. Dar labiau jis pasiteisins, kai žuvys neaktyvios, nes sukant tik ritės rankenėlę mes kažkurią akimirką prarandame kontaktą su guminukų. Svarbiausia, jog masalo nekontroliuojame labiausiai tikėtinu kibimo momentu, nes, kaip rodo praktika, plėšrūnės guminuką daug dažniau atakuoja ne jo pakilimo, o nusileidimo momentu.

Dažnai straipsniuose apie spiningavimą galima rasti nuorodų apie tai, kaip vienu ar kitu atveju reikėtų žaisti guminuku. Skaitytojai netgi reikalauja panašaus pobūdžio paaiškinimų, tai galiu patvirtinti kaip redaktorius, nes neretai teko betarpiškai kontaktuoti su žurnalo „Žūklė“ skaitytojais, panašiai yra ir facebook keliamuose „postuose“.

Tarkim, rašoma, kad gaudant Kauno mariose kažkuriuo metų laikotarpiu ir kažkokiame gylyje reikia N ritės apsukų, po to daryti M laiko pauzę ir pan. Viskas čia tvarkoje, rasite tokių nuorodų ir mano straipsniuose, bet yra vienas svarbus niuansas. Juk ritė nelygi ritei ir jei vienas spiningautojas gaudo su kažkokios firmos 4000 dydžio rite, o kitas – su kitos firmos ir dar 2000 dydžio modeliu, tai tokios nuorodos tik suklaidina meškeriotojus. Juk dvigubai didesniu būgneliu susuksime dvigubai daugiau valo, reiškia, kad guminukas pakils į dvigubai didesnį aukštį nuo dugno. Kartais apsukų skaičius matuojamas net po pusę ritės būgnelio apsisukimo ir tai gali turėti nemažą reikšmę kibimui, pavyzdžiui, 1,5 ir 2,5 apsukos. Kuomet ritės skirtingos apie kažkokią pauzių trukmę apskritai kalbos negali būti.

Nors rašydamas šį straipsnį žadėjau neišsitęsti ir kalbėti kiek įmanoma paprasčiau, bet ir vėl negaliu susilaikyti. Kad ir apie tas pačias pauzes... Juk įtakos pauzėms turės netgi valo plūdrumas, storis ir jo nusidėvėjimo laipsnis. Didelio diametro, mažiau gijų turintis plūdrus, senas atšerpetojęs pintukas (taip – mes džigaujame tik pintais valais!) skęs ilgai ir prilaikys lengvą masalą. Su plonu pagal naujausias technologijas pagamintu valu bus visai kas kita.

Skiriasi ir ričių greičiai, juk viena ritė, pilnai apsukus rankenėlę, gali suvynioti vienokį kiekį valo, kita – kitokį. Regis, kad smulkmena, tačiau kada reikia, sakysim, 3 apsukų, nuo dugno masalas gali pakilti labai nevienodai, jei naudosime skirtingu greičiu valą susukančias rites.

Panašiai yra ir su antruoju džigavimo būdu. Kas iš to, jei pasakysiu, jog atlenkiu spiningo viršūnę iš pradinės padėties, pavyzdžiui, 30° kampu? Jei mano kotas yra 3,2 m, o kolegos – tik 2,1 m ilgio, masalas pakils nuo dugno labai skirtingai.

Klaidinga nuomonė, kad džigavimas savotiškai įstato spiningautoją į rėmus, nes jam tenka guminuką traukti visą kelią monotoniškai (turiu omenyje visą veiksmų gamą: pakėlimo aukštį, pauzių trukmę ir t. t.). Kuomet masalas artėja prie žvejo jam tenka ilginti arba trumpinti pauzes, koreguoti pakėlimo aukštį ir pan. Čia paprasčiausiai tenka orientuotis pagal situaciją, reikia jausti kontaktą su masalu. Ypač tai dažnai prireikia daryti upėje, nes tėkmė netolygi, ji stipriai ar silpniau veikia valą, reljefas labai greitai kinta.

Nors be monotonijos irgi neapsieinama, kuomet gaudoma plačiuose vandenyse, kur yra pakankamai daug dugno ploto, o tas dugnas lygus. Tuomet jau tenka ginkluotis tik kantrybe ir bandyti pačius įvairiausius masalus net nekeičiant ritės apsukų skaičiaus ir pauzių. Kaip geriau džigauti – variantų begalė ir tokie dalykai įgyjami tik ilgai ir nuosekliai gaudant šiuo būdu.

Džigavimo „krepšelis“ pradedančiajam spiningautojui

Neišsiversime ir be specialiai džigavimui skirtų spiningų. Žuvaudami vobleriais, sukriukėmis, netgi vartiklėmis, mes privalome atsižvelgti į tą faktą, kad užmetimo svoris gali ir nebūti pagrindinis rodiklis renkantis kotą. Tarkim, vobleris svers 10 g, spiningo testas iki 12 g, tačiau kada minėtas masalas su plačiu ilgu liežuvėliu ir trauksime jį prieš srovę, tokio galingumo koto gali būti mažai. Gelbsti tai, kad spiningas galbūt yra palyginti „minkštas“. Džigavimui skirti spiningai faktiškai mums parodys, kokio svorio galvakablį arba ofsetinę galvutę galime naudoti, nes guminuko pasipriešinimas vandenyje labai menkas, tad iš principo nuoroda „užmetimo svoris“ ir bus tik užmetimo svoris. Džigavimui skirtuose spininguose labiau akcentuotinas koto jautrumas. Todėl kaip taisyklė „džiginiai“ kotai yra fast akcijos, patys jautriausi. Ir nesvarbu ar jie skirti labai dideliam svoriui užmesti, ar žvejoti su mikroguminukais.

Aš netgi sakyčiau, kad spiningų tobulinimui bene didžiausią įtaką turėjo būtent dabar minimas žūklės būdas, nes tvičingavimas, gaudymas beliežuviais vobleriais ir kitokiais masalais yra pernelyg specifiniai spiningavimo būdai, galimybė manipuliuoti masalais taip žvejojant gerokai mažesnė nei džigaujant. Noriu pasakyti, kad kuo daugiau įvairių masalo pravedimo variantų turi kažkoks spiningavimo būdas, juo galima žuvauti kiek įmanoma įvairesnėmis sąlygomis, skirtinguose vandens telkiniuose, nuo kranto ir iš valčių, tuo labiau gamybininkai stengiasi tobulinti ir tam skirtą įrangą. Juolab, kad šiam būdui reikia atitinkamos kategorijos spiningų, kaip ir sakiau – kietų, jautrių.

Pradedančiam džigautojui nuo spiningų pasiūlos veikiausiai susisuktų galva. Nenorėčiau kartoti tai, ką minėjau kituose savo rašiniuose, todėl eisiu tiesiai „prie reikalo“. Nesiūlau pradžioje pirkti kažin kokius brangius spiningus. Taip pat nereikėtų imti labai trumpų, kurie, suprantama, bus jautriausi, tačiau labiau tinkami žuvauti iš valčių. Labai ilgi irgi negerai, nes žvejys dar nelabai įpratęs jausti masalą. Nereikia ir „mikro“ arba „makro“ – tebūnie aukso vidurys, atsižvelgiant ir į kainą. Vėliau, kai įgusite, jau mano patarimų nebereikės arba juos rasite labiau specializuotuose straipsniuose.

Iš karto pasakysiu, kad šiuolaikiniai vidutinės klasės įrankiai kartais labai menkai skiriasi nuo prestižinių, nors žodis „prestižinis“ galioja tik žūklės snobams. Bet tiek to, dabar aš ne apie tai.

Taigi, žiūrim ką turim ir bandome išsiversti su mažiau nei puse lietuviško minimumo, galbūt pakaks ir trečdalio. Tokiu atveju teks rinktis spiningą iki 100 €, ritę iki 60 €, o valas, guminukai, galvakabliai, pavadėliai turėtų kainuoti apie 40 €.

Spiningas Legalis Jigger Daiwa. Užmetimo svoris 7–28 g, ilgis 2,40 m. Galėtų būti ilgesnis, bet tai nėra mažiau nei minimali ilgio riba, kuomet gaudai nuo kranto. Ypač braidant. Užmetimo svoris pradedantiems džigauti bus idealus. Kaina gerokai mažesnė, nei numatėme.

Spiningas Lucky John Anira 34. Užmetimo svoris 8–34 g, toks tikrai neblogas, ilgis 2,49 m. Nesvarbu, kad nėra žodžio „jig“, kotas puikiai tinka pagal visus parametrus būtent džigavimui. Kaina įtelpa į numatytus „rėmus“, už kokybę atsakau.

Spiningas Lucky John Progress Jig 37. Testas 12–37 g. Galima mėtyti ir lengvesnius masalus, nes ilgis 2,74 m – išbandyta, užtikrinu, kad tikrai užsimes ir 8 g galvakablis. Kaina puiki – sutaupysime ritei arba nusipirksime daugiau masalų.

Spiningas Lucky John Progress Power Jig 40. Užmetimo svoris 12–40 g, ilgis 2,74 m. Kaina tokia, kad pilnai susikomplektavus įrangą galima bus nueiti į „Bernelių užeigą“ ir su draugu visą vakarą aptarinėti būsimos žūklės būsimus nuotykius...

Dabar pažiūrime, kokios ritės mums tiktų. Aš rinkčiausi su priekine stabdžių sistema, bet čia jau įpročio reikalas. Pradedančiam spiningautojui, manau, skirtumo didelio nebus. Tačiau dydį rekomenduočiau ne mažesnį nei 3000, o geriausiai – 4000. Kita vertus, prie trumpesnio spiningo gal ir geriau mažesnė, lengvesnė ritė, reikia žiūrėti bendrą balansą – kaip prie rankos „prilips“ spiningas kartu su rite.

Ritės Daiwa 20 Crossfire LT, Daiwa Laguna LT, Lucky John FC 8, Lucky John Anira Jig 8, Salmo Elite Jig&Spoon 10. Nerašiau ričių ypatumų, neišsiplečiu, visos jos tinka pagal kainą ir kokybę, parametrus, jei reikės smulkesnės informacijos – susirasite internete.

Valą rekomenduočiau pirkti bent jau 120 m, nes žvejojant nutraukiame masalus ir sulig kiekvienu masalu dar ir metrą kitą gijos. Spalva esminio vaidmens nevaidina, nes vis tiek reikės fluorokarbono pavadėlio. Pinto valo diametrą siūlyčiau 0,16–0,18 mm, bus universalus visų dydžių masalams. Aš sau pirkčiau 0,14–0,16 mm žūklei nuo kranto, bet tebūnie vos storesnis ir tvirtesnis.

Taigi, valai Daiwa J-Braid Grand X8 150m Multicolor, Daiwa J-Braid X4E 135m, Lucky John Basara 150m, Lucky John Vanrex X4 Moss Green 125 m, Owner Broad X8 Kizuna Super Chartreuse 135 m. Vėlgi, neminėjau kelių gijų pynimo, kokio stiprumo šie valai yra. Faktas, kad 4 gijų bus pigesni, o 8 gijų brangesni, tačiau tvirtumas daugiau arba mažiau panašus.

Pavadėliams rekomenduočiau nusipirkti fluorokarboninio valo ne plonesnio nei 0.35 mm, tokio jau neįveiks lydekos dantys, bet ne storesnio nei 0,45 mm, nes lengvesni masalai prastai žais.

Galvakablius rinkitės kuo įvairesnius, bet taupant pinigus siūlyčiau nenukrypti nuo 10–18 g ribų, masalus pirkti maždaug 5–10 cm dydžio, nes tokie galvakabliai ir silikoniniai viliokliai yra universaliausi.

Pavargau ne tiek rašydamas, kiek bandydamas atrinkti įrankius...

Ruduo dar nesibaigė, todėl spėsite į sezono pabaigą ne tik susikomplektuoti žūklės įrangą, bet ir pažvejoti išbandydami tuos mano aprašytus džigavimo stilius. O išsamiau apie juos skaitykite kituose straipsniuose.

Romualdas Žilinskas