Poledinė lydekų žūklė – naujausi ir seniausi masalai
Kaip ir minėjau ankstesniuose straipsniuose apie poledinę lydekų žūklę, švytuoklės nėra vieninteliai kibūs masalai gaudant šias plėšrūnes. Lyginant su vertikaliosiomis blizgėmis, jos – neseniai atsiradę viliokliai. Žieminės blizgutės, o taip vertikaliąsias poledinei žvejybai skirtas blizges vadina mūsų meškeriotojai, būtų bene pats pirmasis masalas žieminėje žūklėje apskritai, kuriuo priešistoriniais laikais žvejai pradėjo žuvis gaudyti iš po ledo.
Kita vertus, bet kokia mažesnė vartiklė gali būti naudojama poledinėje žūklėje, nes iš principo ji niekuo nesiskiria nuo žieminei žvejybai skirtų tokio tipo vilioklių. Galimi ir priešingi variantai, kuomet žiemines blizgutes panaudosime spiningaudami, apie tai kažkada esu rašęs.
Prie vertikaliųjų blizgių dar grįšiu, pirmiau norėčiau tarti kelis žodžius apie kitus lydekų žvejyboje naudojamus masalus.
Kas yra VIB?
Šiuolaikinių dirbtinių masalų klasifikavimas – tikras galvos skausmas meškeriotojams, kadangi pastaruoju metu jų prigaminta devynios galybės. Kai kurie iš naujai sukurtų vilioklių yra tarsi dviejų ar net trijų masalų savotiški „mišiniai“, kuriuose suderinamos ankstesniųjų animacinės savybės, išvaizda būna irgi „hibridinė“.
Paimkime, kad ir vadinamuosius vaibus. Rašysiu šį pavadinimą be kabučių, kadangi lietuviško pavadinimo tokie viliokliai neturi, o anglų kalboje prie jų paprastai prirašomos trys didžiosios raidės VIB. Smulkesni tokio tipo masalai gali būti kibūs lydekų, sterkų ar stambių ešerių žūklėje žiemą.
Bet pirmiausiai pabandykime išsiaiškinti, ką reiškia tos trys raidės. Bandžiau šifruoti, tačiau internete pateikta informacija manęs netenkino – buvo neišsami arba prieštaringa.
Galop paskambinau Andriui Navalinskui, kuris masalų pavadinimų ir grupavimo labirintuose yra bene vienas geriausių specialistų Lietuvoje (nepyk, Andriau, kad suteikiau tau tokį titulą, bet juk tai tiesa). Pasak jo, faktas, kad VIB yra vibration trumpinys, tačiau dar ir su priedėliu blade, kas lietuviškai reikštų geležtę, mentę, ašmenis...
Tarsi būtų blizgės apibūdinimas, bet ne šiuo atveju – VIB bene tiksliausiai galėtume įvardyti, kaip suplotą iš šonų vibruojantį masalą. Nors vieną esminė vaibų detalė tame trijų raidžių rinkinyje neatsispindi – visi šio tipo masalai kabinami už nugaros.
Nors jie dažniausiai gaminami iš plastiko, bet gali būti metaliniai, net mediniai. Ir vaibai nėra vien beliežuviai vobleriai, kaip kai kas teigia, nes apima platesnį masalų spektrą.
O tokia nuomonė susidarė todėl, kad dauguma mūsų vyresnių meškeriotojų geriau moka rusų nei anglų kalbą ir skaito internete arba spausdintus straipsnius rusiškai. Visa laimė, jog mūsiškiai meškeriotojai dar nemoka, tarkim, japoniškai ar vengriškai, kadangi kiekvienoje šalyje yra savos teorijos apie masalų identifikavimą – visiškai susipainiotų...
Mano požiūri šiuo atžvilgiu labai paprastas – jei masalams suteikiamas sulietuvintas angliškas pavadinimas, o tie viliokliai kilę iš anglakalbių šalių, tuomet gal nereikia išradinėti dviračio – remkimės publikacijomis anglų kalba.
Kai kurie vaibai iš tiesų primena paprastus beliežuvius voblerius. Bet, pasikartosiu, yra esminis skirtumas – jie kabinami ne už priekio, bet už nugaros. Klasikiniai, mūsų spiningautojų akimis, vaibai bus savotiškos formos, kuriai būdinga nusmailinta galva ir uodega, kūnelis suplotas iš šonų, masalas panašus į medžio lapą.
Tačiau tai – tik labai nedidelė šių masalų grupė, kadangi trumpinį VIB rasime ir prie kai kurių cikadų, ratlinų (rattlin) ar kitų panašių vilioklių modelių pavadinimų.
Nors gal ir ne į temą, bet jei jau pradėjau analizuoti masalų pavadinimus, pasakysiu, jog ir rattlin gali būti rašoma prie bet kokio dirbtinio masalo, kuomet tas vilioklis viduje turi barškutį, šratelių sistemą ar panašius patobulinimus, kurie skleidžia garsą. Juk tiesioginis šio žodžio vertimas į lietuvių kalbą ir yra barškutis.
Todėl ratlinai iš principo negali būti atskirų masalų grupė, o jei kokius nors vilioklius taip ir įvardysime, tai tik su didelėmis išlygomis. Žodžiu, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, net suabejojau, ar mano lig tol išsakytos mintys įnešė bent kiek aiškumo...
Kai kurie panašūs į beliežuvius voblerius vaibai turi ant nugaros cikadoms būdingą tvirtinimą – metalinę plokštelę su keliomis, dažniausiai su dviem, skylutėmis. Tarkim, Lucky John Pro Basara VIB S modelis.
Beje, cikados taip pat gali būti pritaikomos poledinėje žūklėje, kai kurie žvejai jomis visai sėkmingai žvejoja nuo senų laikų.
Kiti vaibai, o pastarųjų būtų absoliuti dauguma, tvirtinami už paprasčiausios nugarinės kilpelės, pavyzdžiui, Lucky John Pro VIB masalas. Šio modelio nugaroje yra dar ir išryškintas „nugarinis pelekas“, kurio paskirtis savaip pakoreguoti vilioklio animaciją. Panašūs kūno formos patobulinimai būdingi ne tik Lucky John Pro VIB, tai, sakyčiau, gana įprastas dalykas iš plastiko gaminamiems vaibams.
Nežinau kodėl Lucky John Pro Vikara neturi „stebuklingų“ raidžių rinkinio VIB, nors pagal savo konstrukciją ir vizualiai šis vobleris yra ne kas kitas, kaip būtent tos kategorijos vilioklis. Beje, dar ir barškantis (rattlin), kas irgi neatsispindi jo pavadinime.
Vaibai pas mus tapo populiarūs tik prieš kokius tris ar keturis metus spiningaujant salačius, lydekas, netgi šamus atviro vandens sezono metu. Nors, jei atsisuksime atgal, pamatysime, jog vaibais mūsų žvejai žūklavo jau prieš kelis dešimtmečius.
Tarkim, su Salmo Chubby Darter modeliu. Jei neklystu, jo „gimimo“ data yra 2004 metai, tuo laiku tai buvo vienas pažangesnių tokio tipo masalų.
Taip, kad gaudė sėkmingai žuvis lietuvaičiai žvejai su šiuo viliokliu ir veikiausiai net nežinojo, kad žuvauja su ateityje būsiančiu labai populiariu vaibu. Paradoksas, tačiau jis liko pamirštas ir dabar padėtas Salmo parduotuvėse į nukainuotų masalų lentyną.
Tiesa, dar liko ir nuotraukų mano kolekcijoje. Žiūriu į datą... 2004 m. gruodžio 8 d., žvejota Rubikių ežere. Reiškia, buvo duotas žurnalui Žūklė reklaminiais tikslais ir reklama pavyko. Na, bent jau pusėtinai, nes pagauta nedidelė lydeka ir keletas ešerių.
Nepradėsiu analizuoti vaibų darbo ir panaudojimo galimybių poledinėje žūklėje, pasakysiu tiek, kad jų žaidimas labiau panašus į švytuoklių nei į vertikaliųjų blizgių. Suprantama, kiekvienas šių vilioklių modelis dirba savitai, be to masalo animacija priklauso ir nuo žvejo norų bei gebėjimų.
Meškeriodami žiemą iš po ledo vaibus pasirenkame panašių dydžių, kaip ir švytuokles. Kadangi kalbu apie lydekų žūklę, tai nedideliame ir vidutiniame gylyje rekomenduočiau nuo 5 iki 7 cm masalus, o didesnėje nei 7–8 m gelmėje imkime jau stambesnius – maždaug iki 9 cm dydžio.
Vėlgi, kalbu bendrine prasme, nes visada yra išlygos atskiriems modeliams. Dažniausiai panaudojimo gylį gali koreguoja tokio tipo masalo žaidimo braižas – kuo judresnis, toliau nuo vertikalės galintis nukrypti vilioklis, tuo mažesnio dydžio modeliu įmanoma žvejoti giliau. Taip pat įtakos turi ir jo masė, nes sunkūs, bet pakankamai toli į šonus nuplaukiantys viliokliai „neužges“ net panardinti į didelę gelmę.
Jei lyginsim švytuokles, vaibus ir vertikaliąsias blizges
Panašių principų laikomasi ir pasirenkant švytuoklių modelius. Visgi horizontaliosios blizgės paprastai taikomos žūklavimui iki 7 m gylyje. Giliau geresnių rezultatų pasiekiame vertikaliosiomis blizgėmis. Ne visomis, suprantama, nes ir joms galioja jau minėtos taisyklės – dydis, masė, žaidimo braižas yra pagrindiniai faktoriai, kurie lemia šių masalų panaudojimą atitinkamomis žūklės sąlygomis.
Nors taip vadinamoms žieminėms blizgėms akcentuočiau ir dar vieną faktorių – jų kūno formą, kuri labai daug lemia, kaip animuos šie vertikaliai žaidžiantys masalai. Vertikalumas šiuo atveju bus sąlyginė sąvoka, nes kuo labiau nukrypsta vertikalioji blizgė nuo vertikalės, o sklendžia ji tolyn kone horizontaliai, tuo didesnį plotą galime apgaudyti.
Palyginimui – jei švytuoklė geba privilioti lydeką iš 5–7 m atstumo, tai vertikalioji blizgė geriausiu atveju – tik maždaug iš 3 m. Bet taip bus žuvaujant negiliai arba vidutinėje gelmėje. Po to abiejų masalų nukrypimas nuo vertikalės išsilygins arba paprastos blizgės (suprantama, priklauso nuo pastarųjų modelio) judės į šalis toliau nei švytuoklės. Štai dėl ko didelėje gelmėje vertikaliosios blizgės gali būti kibesnės nei švytuoklės.
Dėl vaibų nuomonės neturiu, nes, atvirai pasakius, pernelyg mažai šiais masalais žuvavęs, tad bijau nusišnekėti. Nors galbūt kai kas nesutiks ir dėl švytuoklių bei vertikaliųjų blizgių panaudojimo galimybių, bet darsyk priminsiu, kad kalbu abstrakčiai, bendrine prasme, turėdamas omenyje lydekoms tinkamus standartinių gabaritų modelius.
Tokios vertikaliosios blizgės, kaip Lucky John Glider, Lucky John Wing, Lucky John Shiner bus pakankamai geros gaudant lydekas giliau nei 7 m gylyje. Nors į pačią didžiausią gelmę visgi nuleisčiau Lucky John Peip modelį arba Lucky John Fin didesniąsias modifikacijas. Pažiūrėkite į šių blizgių formą ir masę, jei žvejojate ne pirmi metai, suprasite, kodėl tokioms žūklės sąlygoms pasirinkau būtent jas.
Jei grįšime prie tos minties, kad vieni masalai pritraukia plėšrūnes iš toliau, o kitų viliojimo ratas yra gerokai menkesnis, galima pagalvoti, kad kam tada apskritai mažesniuose gyliuose reikalingos vertikaliosios blizgės. Logikos tame būtų daug, bet yra ir tam tikrų niuansų.
Vienas jų – vandens telkinio vietos, kuriose daug šiekštų. Švytuoklės, vaibai krypsta toli nuo vertikalės ir tai sąlygoja, kad šie masalai turi daugiau galimybių likti tokių žūklaviečių dugne. Kita vertus, jų žaidimas pagristas judėjimu horizontaliai, tad apatinis masalo kabliukas gana greitai pagriebs dugno kliuvinį. Tuo tarpu vertikaliųjų blizgių animacija jau yra kitokia, jos menkiau graibo šiekštus. O ir masalų kainų skirtumas...
Tik nereikia galvoti, jog švytuoklės ir vaibai animuojami vien sutelkiant dėmesį į horizontalų judėjimą, tais masalais galima žaisti juos kilnojant, virpinant, derinant tokius animavimo elementus su lingavimu, plaukimu į šonus. Lygiai tą patį pasakyčiau apie vertikaliąsias blizges – planiravimas tolyn gulsčioje pozicijoje yra vienas iš didesnių pliusų šių masalų žaidime, nors jų pavadinimas tarsi akcentuoja vertikalius judesius.
Tikrai negalima teigti, kad mažesnėse gelmėse švytuoklės arba vibai būtinai labiau patiks lydekoms nei žieminės blizgutės. Visiškai įmanoma, kad aštriadantės grobuonės daugiau domėsis senomis geromis ir laiko patikrintomis vertikaliosiomis blizgėmis, nes... žūklė yra žūklė, vargu ar gali atspėti, kas „užplauks“ plėšrūnėms.
Lydekų gaudymo iš po ledo tema dar nebaigta. Nors man ir nusibosta rašyti apie tų pačių žuvų žvejybą, tuos pačius masalus, bet artimiausiu metu pasistengsiu ją užbaigti. Jau vien todėl, kad lydekų gaudymas žiemą yra trumpesnis nei kitų žuvų – nuo vasario 1 d. įsigalios draudimas aštriadančių plėšrūnių žūklei.
Romualdas Žilinskas
