Plakių žūklė vasarį ir pavasarėjant
Nors plakis savo išvaizda mažai kuo skiriasi nuo karšio, o pastarosios žuvies jauniklius netgi ne visai „žali“ žvejai dažnokai painioja su paaugusiais plakiais, visgi pagal savo gyvenimo būdą jie yra artimesni kuojoms. Daugelyje vandens telkinių plakiai plaukioja pramaišiui su kuojomis. Ypač tai juntama poledinėje žūklėje, kuomet bandant meškerioti vienos rūšies minėtas žuvis ima kibti kitos rūšies žvynuotosios ir atvirkščiai.
Įsibėgėjus vasario mėnesiui pradeda jaustis padidėjęs karpinių žuvų aktyvumas, plakiai, kuriems artėja nerštas, tikrai puikiai kimba. Na, bent jau smulkūs plakiukai neleidžia nuobodžiauti žvejui. Visgi ir jų kartais prisieina ieškoti, stengtis parinkti labiau tinkamus masalus bei žūklės įrankius.
Visuose vandens telkiniuose, o ypač tvenkiniuose, plakiai tokiu metų laiku gali vilioklius griebti bet kokiame vandens sluoksnyje. Suprantu, kad toks mano pasakymas skamba labai neapibrėžtai, tačiau taip aš noriu perspėti meškeriotojus, jog šių žuvų reikėtų ieškoti ne tik prie dugno, ką dažniausiai ir daro mūsų žvejai, o bandyti siūlyti masalus viduriniuose vandens sluoksniuose arba net arti ledo dangos.
Tikriausiai derėtų bent keliais žodžiais nušviesti hidrologinę vandenų padėtį ėmus tirpti ledui.
Pradėjus bėgti pirmiesiems upeliams
Daugelis žvejų mano, beje, tai neretai netgi akcentuojama įvairiuose straipsniuose, kad tirpstantis sniegas ir ledas labai teigiamai veikia žuvų aktyvumą. Viena vertus taip ir yra, kadangi šviežias vanduo įneša į telkinį papildomo deguonies, tirpsmo vandenyje yra įvairių jo nešamų dumblo, nuplauto dirvožemio dalelių, žodžiu, visokiausių drumzlių, kurios masina žuvis, nes jos tarp tų sąnašų randa maisto. Tačiau tik pradėjusio tirpti ledo bei sniego vanduo yra pačios žemiausios temperatūros, dažniausiai apie 0 °C, o telkinyje vanduo tuo metu siekia 4–5 °C. Kadangi šaltas vanduo sunkesnis už šiltą, jis išstumia pastarąjį į paviršių, o pats apima žemesniuosius vandens sluoksnius. Taip pat įsiveržę po ledu upeliai ar šiaip nubėgančios nuo krantų vandens srovės tartum pleištais įsirėžia į šiltesnio vandens mases.
Būtent tokių vietų vengia bet kokios žuvys dėl tos pačios elementarios priežasties – čia vanduo yra pernelyg šaltas. Kaip antrinė priežastis gali būti ir jo drumstumas, nes smulkios drumzlės gali pakenkti žuvų žiaunoms – jas užkemša. Nežinau, kiek tiesos yra apie tą „žiaunų užsikimšimą“, bet faktas, jog bent jau žiemą, kai vanduo yra šaltas, žvynuotosios tikrai privengia drumsto vandens.
Vėliau, kai saulė dar smarkiau ims šildyti, kai žemė dar nebus atšutusi, tačiau tirpstantis ledas ir sniegas nubėgs gerokai labiau įšilęs, tada jau pačiuose intakų žiotyse ims būriuotis žuvys. Na, o šiuo metu jos veikiau rinksis plaukioti tik šalia intakų, bet šiltesniame vandenyje – arba bus aukščiau įbėgančio vandens srauto, arba šone jo.
Taip yra ir tvenkiniuose buvusių upelių ir nedidelių upių vagose. Juk čia ir susirenka tas šaltas bei sunkus vanduo, pagreitėja srovė ir visos žuvys stengiasi trauktis į pakraščius. Jei vasario pradžioje plakius gaudysime palyginti dideliame gylyje, neretai pačioje buvusio upelio vagoje, tai antroje mėnesio pusėje šių žuvų verčiau paieškoti ties vagos posūkiais esančiose tvenkinių praplatėjimuose, didelių įlankų pakraščiuose.
Ir nors sakiau, kad plakiai dažnai maišosi su kuojomis, visgi pavasarėjant jie kitaip nei kuojos pasirenka gilesnius vandenis. Tvenkiniuose paprastai plakiai renkasi 0,5–3,0 m gylyje, tačiau nebūtinai plauko prie dugno. Kuojos tuo metu mieliau laikosi dar arčiau kranto, neretai sulenda net į nendrių sąžalynus, kur gelmė net nesiekia 0,5 m gylio. Šitoks žuvų pasiskirstymas susijęs dar ir su įvairių smulkių vėžiagyvių migracija, kadangi jie irgi nemėgsta šalto vandens bei staiga padidėjusios tėkmės.
Tačiau kiek vėliau, kada subėgančio vandens temperatūra tampa tokia pati kaip ir tvenkiniuose arba net aukštesnė, plakiai įplaukia į upelių ar intakų žiotis. Ir vėl jie laikosi bet kokiame vandens sluoksnyje – ir prie pat dugno, ir arčiau ledo plutos. Ten, kur gylis viršija 3,0 m, plakiai paprastai neneria iki dugno o būna pakilę virš jo. Seklesnėse vietose šios žuvys gana aktyviai juda keisdamos maitinimosi horizontus. Tačiau labai arti ledo, kaip kartais daro raudės arba ešeriai, plakiai nepriartėja – praktiškai visuomet išlaiko bent 0,5 m atstumą.
Dabar ir vėl daug plakių sudaro bendrus būrius su kuojomis, kurios irgi pasirenka panašias vietas. Tačiau tai trunka neilgai, nes dar vėliau kuojos vis aukščiau kyla intakais, o plakiai ilgesnį laiką privengia palikti ramų vandenį.
Neapsiribokime vien trūklio lervomis
Plakių jaukinimas pasijautus pirmiesiems pavasario požymiams nėra jau toks būtinas reikalas. Dabar šios žuvys pakankamai aktyvios, daug juda, tad neretai geresnių rezultatų pasiekia tie žvejai, kurie plakius gaudo irgi nesėdėdami vietoje. Ten, kur yra didelė šių žuvų koncentracija, jaukas tuojau pat bus surytas, nors tai visai neįtakos plakių noro likti toje vietoje.
Žinoma, jaukinant kelias dienas iš eilės, ypač ramiose nutolusiose nuo vagos įlankose žūklės rezultatai bus gerokai aukštesni, bet ties intakų žiotimis ar šalia vagos pakraščių tai vargu ar labai įtakos žūklės rezultatus. Nebent tame tvenkinyje yra nemažai karšių, kurie neretai irgi užkimba begaudant plakius. Ypač, jei pastarieji būna nusileidę prie pat dugno.
Aš čia vis rašau, kaip vasario mėnesį arba bent jau antroje šio mėnesio pusėje žuvys ima gyventi artėjančio pavasario ritmu. Visgi tai gali nutikti tik kovo paskutinę savaitę, todėl nereikėtų viską vertinti tiesiogiai žiūrint tik į kalendorių, nes pagrindinis orientyras yra oro temperatūra. Jei vidutinė paros temperatūra tolygiai kyla savaitę ar dvi – na, taip, tada jau tikrai galime tikėtis pavasario.
Apie plakių gaudymą Kauno mariose reikėtų rašyti atskirą straipsnį, kadangi čia yra specifinės sąlygos – didelis gylis ir smarkoka srovė. Todėl žūklės būdo „patempiant“ neminėsiu.
Šiaip jau tvenkiniuose, kaip ir ežeruose, įprasta plakius meškerioti avižėlėmis arba poledinėmis plūdinėmis meškerėmis. Kuri žūklė efektyvesnė – sunku pasakyti, galbūt gaudant su plūde kibimas būna retesnis, bet sužvejojama stambesnių plakių. Taip meškeriojant labiau verta ir jaukinti.
Artėjant pavasariui plakiai neblogai kimba ne tik ant uodo trūklio lervų, tačiau ima domėtis kitais masalais: musės lervomis, perlinėmis kruopomis arba tešla. Derėtų turėti įvairių vilioklių, juolab juos išbandyti netgi gerai kimbant šioms žuvims ant įprastinių trūkliukų, kadangi kartais tokiu būdu galima „atsijoti“ smulkmę ir bandyti suvilioti tik stambesniuosius. Beje, visi minėti masalai tinka žvejojant ne tik poledinėmis plūdinėmis, tačiau galima pabandyti laimę kabinti, tarkim, kruopą ant avižėlės kabliuko.
Apie geriausias avižėles
Tikslingai žvejojant plakius valas pasirenkamas gana plonas – 0,08–0,12 mm diametro. Meškeriojant su plūde galima naudoti ir didesnio diametro, tačiau apie tai dar kalbėsiu. Na, o viliojant šias žuvis avižėlėmis nėra reikalo žuvauti stora gija. Aišku, jei papuls koks nors šalia esantis karšis, turėsite vargo, bet nuo visų galimų atvejų žūklėje niekuomet neapsisaugosi.
Meškerėlės gaudant avižėle, suprantama, geriausiai bus balalaikos, tačiau žvejojant dideliame gylyje ne ką prasčiau pagausite ir su bet kokia meškerėle, prie kurios pritvirtinta neinercinė ritė. Taip netgi patogiau – sutaupysite laiko vyniodami valą ir esant vėjuotam orui patausosite nervus. Juolab meškeriojant plakius nereikalingi įmantrūs avižėlės virpinimai, kuriuos galima atlikti tik su tam skirta „balalaika“.
Aš apskritai, jei tik įmanoma išsiversti be „balalaikos“ visada naudoju neinercines rites. Ir nereikia labai taupyti, nes prastos tokio tipo ritės panašiai kaip ir atviro vandens sezono metu gali supainioti valą. Elementaru – juk gaudome labai lengvais masalais, gija prastai įsitempusi ir ant būgnelio gula nevienodomis vijomis. Kaip vienas geresnių neinercinių ričių žiemai galėčiau parekomenduoti Lucky John Scandi, kurios turi palengvintus aliuminio būgnelius ir puikią stabdžių sistemą, valą vynioja be priekaištų. Beje, mačiau ir naująjį Lucky John Scandi modelį, nors išbandyti dar neteko...
Plakiai mieliau čiumpa lėtai judančią avižėlę, o dar dažniau ją griebia tuomet, kai meškeriotojas nustoja virpinti ir daro pauzę. Ypač efektyvus būdas yra lėtai su lengvais palingavimais leisti avižėlę žemyn dugno link vis darant trumpas pauzeles. Kaip tik tuo metu sargelis dažniausiai ir ima „spragsėti“. Tai toks specifinis plakių kibimas – jie ragauja masalą ir tik po to jį ryja. Tuo momentu sargelis pakyla arba nulinksta žemyn jau juntamai, o žvejui belieka pakirsti.
Plakių žūklei naudojamos pačios įvairiausios avižėlės ir neretai sunku spręsti, kurios iš jų yra geresnės. Galbūt vienas bendras bruožas šiems masalams yra jų smulkūs gabaritai, nes forma dažniausiai nevaidina lemiamos reikšmės. Tai tikriausiai todėl, kad, kaip minėjau, šios žuvys mieliau čiumpa nejudantį arba lėtai judantį masalą.
Kita vertus čia susiduriame su tam tikrais paradoksais, kuomet tenka rinktis tarp smulkaus masalo ir plastiško avižėlės žaidimo. Volframinės avižėlės yra mažesnės, tačiau švininės žaidžia plastiškiau, tad kitąsyk plakiai labiau nori būtent pastarųjų.
Avižėlių spalva kartais gali turėti įtaką kibimui. Ir vėl nepasakysiu, kokios bus pačios geriausios. Visgi faktas, kad apniukusią dieną plakiai geriau kibs ant pasidabruotų ar balto metalo blizgesio avižėlių, o saulėtą ir esant skaidriam ledui – ant juodų arba švino spalvos, leidžia teigti, jog sausašoniai vadovaujasi dar ir rega.
Kartais neblogos būna dvispalvės avižėlės. Tačiau ne dažytos, kurias kažkodėl plakiai griebia prasčiausiai, bet dviejų metalų deriniai. Tai gali būti geltonos-baltos, varinės-baltos, varinės-geltonos arba visų jau minėtų spalvų deriniai su juoda.
Kaip universalią formą plakių žūklei galima paminėti nediduką šratelį bei lašelį. Kita vertus, čia yra tie populiariausi žieminiai masalai, kurie tinka visoms po ledu kimbančioms karpinėms žuvis bei ešeriams, kai gaudoma ir su uodo trūklio lervomis, ir bemasaline avižėle.
Taip pat labai neblogus rezultatus kartais duoda ir lašelio formos truputį suplota ir kauburiuota avižėlė panaši į mažą lervutę. Tai gana senas modelis, tokias menu dar nuo tų laikų, kuomet avižėles namuose „kepdavo“ masiniam pardavimui vos keletas mūsų žvejų. Dabar tokių ir panašių avižėlių galima nesunkiai įsigyti daugumoje žūklės prekių parduotuvių.
Nors, pasikartosiu, esant geram kibimui, kuris tuo metu dažniausiai toks ir būna, avižėlės forma dažniausiai lemiamos reikšmės žūklei nevaidina. Netgi jos gabaritai gali būti gana įvairūs. Aišku, čia nereikėtų perlenkti lazdos ir bandyti plakius gaudyti su piršto galo dydžio masalais. Taip pat plakiai gana „kreivai“ žiūri ir į ryškias emale dengtas avižėles, nors, tarkim ešeriams jos kitąsyk būna labai kibios. Bet aš jau lyginu nesulyginamas žuvis...
Kai plakiai ima ožiuotis
Esant visai prastam kibimui labai efektyvu yra kabinti aukščiau avižėlės paprasta kabliuką ant trumpo pavadėlio. Nors beviltiškose situacijose tą pavadėlį patarčiau prailginti net iki 25 cm ilgio. Lėtai skęstanti ant mažyčio kabliuko užkabinta viena uodo trūklio lervutė tiesiog negali būti nepastebėta šalimais plaukiojančių plakių. Tačiau ilgas pavadėlis turi tą minusą, jog dar skęstantį masalą pagriebę plakiai spėja jį iščiulpti ir išspjauti palikę tik kirmino odelę, kol žvejys suvokia, kad kibo žuvis.
Taip pat ant kabliuko kartais neblogų rezultatų duoda užkabintas degtuko galvutės dydžio tešlos rutuliukas arba perlinė kruopa.
Galima bandyti žvejoti netgi visai be avižėlių pasidarius paprastą vasarą naudojamą sistemėlę, kuomet švino šratelis užspaudžiamas maždaug 10–15 cm aukščiau kabliuko. Bet dabar gali būti ir tos pačios bėdos – svarelis skęs greičiau už masalą ir bus nemažai galimybių, jog pražiopsosite atsargų kibimą. To išvengti galima dar arčiau kabliuko užspaudus svarelį arba gaudant tik tiesiai prie valo pririšta avižėle be jokių papildomų svarelių, pavadėlių ir pan. Tiesiog rišame avižėlę kaip įprastai, bet ja nežaidžiame, o meškeriojame tarsi gaudytume plūdine.
Taip vadinamas „stacionarus“ gaudymas plūdinėmis meškerėlėmis man asmeniškai yra mažiau patrauklus, tačiau dalis žvejų meškerioja būtent taip. Išgręžiamos dvi-trys eketės ir meškeriotojas visai dienai pasilieka prie jų. Na, galbūt pakeičia kartą ar du vietą, bet tik tuo atveju, kai jam visiškai nekimba, o netoliese gaudantys meškeriotojai tuo skųstis negali.
Nemanau, kad reikia smulkiai pasakoti apie tokių meškerėlių konstrukciją, juolab šiam gaudymui galima naudoti bet kokią žieminei žūklei skirtą meškerėlę. Žinoma, patogiausia bus su rite.
Kad nereikėtų statyti iš sniego kauburėlių, ant kurių guldomas arba įsmeigiamas įrankis, arba ko nors panašaus, rekomenduočiau tokiai žūklei nusipirkti ar pasidaryti iš lengvo metalo specialius išardomus stovelius, kurie lengvai tilptų į žvejo dėžę. Tokius stovelius matote nuotraukoje.
Vasario antroje pusėje dienomis paprastai eketes šaltis traukia retai, tad galima naudoti ir paprastas vasarinei žūklei skirtas nedidelio plūdrumo su mažais kyliais plūdes – jų skandinti nebūtina. Plūdės parenkamos pagal telkinyje esančią srovę ir gylį. Jei gylis neviršija 3,0 m, nėra tėkmės, tuomet geriausios pačios lengviausios iki 0,5 g plūdės.
Bet taip yra ne visuomet ir kartais tenka naudoti ir gerokai plūdresnes iki 2 g plūdes. Plakių kibimas nebūna labai aršus, tad šitokia sistemėlė gali neigiamai paveikti meškeriojimo rezultatus, nes nepamatysite kibimo arba ne laiku į jį sureaguosite.
Plakiai labai retai įryja masalą, daug dažniau jie išspjauna apčiulptą kabliuką. Dėl šios priežasties, net jei yra nemažai galimybių, kad masalą griebs karšis, nereikėtų naudoti storesnio negu 0,14 mm valo. Kuo didesnis gijos diametras, tuo labiau ją veikia srovė, tuo plūdresnę tenka naudoti ir plūdę. Tai elementarios žvejybinės tiesos, kurių nereikėtų pamiršti netgi meškeriojant iš po ledo.
Sistemėlės gali būti tokios pat, kaip naudojamos vasarą, gali būti ir su pritvirtintu apačioje svareliu, virš kurio ant trumpo pavadėlio užrištas vienas arba du kabliukai.
Romualdas Žilinskas
