Pirmųjų ešerių – į tvenkinius
Lietuviškos žiemos pirmasis ledas yra sunkiai nuspėjamas. Gali būti, kad stipriau spustelėjus šaltukui pakaks ir kelių dienų, ir atvėsęs vanduo pasidengs ledo pluta. Labai dažnai pas mus toks ledas yra laikinas, kadangi oras staiga vėl atšyla ir žvejai net nespėja susiruošti pirmai tikrai žieminei žūklei.
Kai vandens telkinys didesnis, jis ne iš karto pasidengia vientisa arba vienodai tvirta ledo pluta, tačiau mažesnėse įlankėlėse, ramesniuose užtakiuose netgi laikinas ledas kelias dienas būna pakankamai tvirtas, kad ant jo galima būtų užlipti.
O gal geriau peikena?
Įmanomas ir visiškai kitoks scenarijus. Gali būti, kad stovinčio vandens telkiniai neužšals ilgą laiką, tačiau staiga lyg pagal komandą juos padengs tvirtas ledas. Pradžioje pakraščius, o po kelių dienų netgi dideliuose tvenkiniuose neliks atvirų vandens lopų. Spėlioti, kas bus šią žiemą, sudėtinga, visgi tikiuosi, kad poledinės žūklės malonumus anksčiau ar vėliau pajusime.
Taip jau išeina, kad paprastai poledinės žūklės sezoną pradedu ne ežeruose, bet tvenkiniuose arba karjeruose. Tikriausiai tam įtakos turi gyvenamoji vieta, nes netoli miesto nėra ežerų, užtai dirbtinių vandens telkinių – į valias. Žinau keletą nedidelių tvenkinukų, kuriuose ledas atsiranda dar tada, kai niekas apie jį net dorai nesvajoja. Tačiau ten žuvys... piršto dydžio kuojos ir vienas kitas smulkus ešeriukas – neverta laiko gaišti.
Tam tikrais pastebėjimais, kurie būdingi pirmajai žieminei žūklei tvenkiniuose ir jais norėčiau pasidalinti su skaitytojais šiame straipsnyje.
Ankstyvas ledas labai dažnai yra apgaulingas, nes nepakankamai tvirtas. Jis nebūna vienodo storio didesniame vandens plote, tai ypač matoma pratekančiuose tvenkiniuose, tad būtina laikytis visų įmanomų atsargumo priemonių. Nors grąžtas virbinant eketes yra daug geresnis įrankis, visgi tokiu metu siūlyčiau ant ledo neštis tegul ir sunkią, nelabai patogią, tačiau padedančią išvengti nenumatytų atvejų peikeną.
Ja bus galima baksnoti ledą prieš žengiant žingsnį ir jei jo plutą perduriate vienu nestipriu peikenos smūgiu – atsargiai – eiti toliau yra pavojinga. Kita vertus, dabar tokių įrankiu galima operatyviau atverti eketes nei grąžtu, peikena patogesnė daužant senas, jau imančias apsitraukti skyles lede.
Derėtų dabar pagalvoti apie normalią aprangą žiemos sezonui. Būtent dabar, kadangi žmogaus organizmas dar neįprato prie atšalimo, jis nespėjo pajusti tikrosios žiemos, todėl peršalti galima labai greitai ir to nė nejuntant. O ir atminkite, kad „pliusinė“ temperatūra nėra tokia, kokia mums atrodo popieriuje arba išmaniojo telefono ekranėlyje, ten tik skaičiai – žvejys sušąla greičiau nuo drėgmės, vėjo, bet ne nuo žemos temperatūros. Kalbu kaip praktikas.
Kita vertus, šiuo metu gaminami neskęstantys žieminiai kostiumai yra labai patogūs, jei įkristumėte į vandenį, kada ledas neatlaikytų. Žinoma, kiekvieno valia rinktis – kažkas gal užsidės vasarinę gelbėjimosi liemenę, kažkas gal prisikraus į kišenes akmenų...
Kadangi jau pats straipsnio pavadinimas sako, kad šįsyk aprašoma žuvis bus ešerys, tai apie kitas žuvis nė nekalbėsiu.
Jei ešeriai žiūri į vieną pusę
Pirmieji ešeriai nuo pirmojo ledo ima kibti maždaug 1,0–1,2 m gylyje. Skaidriame vandenyje pažvelgus pro eketę nesunkiai galima matyti tvenkinio dugną. Todėl labai šviesios saulėtos dienos žūklei tinka tik tuomet, jei ledas nėra skaidrus arba jis apsnigtas.
Nors, aišku, esant giedrai žvejoti irgi galima, bet tada ešeriai nesibaimindami griebia masalus tik vėlai vakare, kai saulė šviečia pažeme ir jos spindulius atmuša skaidrus ledas. Kartais kibimo sulaukiama tik visai temstant, kuomet meškerėlės sargelio beveik neįmanoma įžiūrėti. Suprantama, kad tokia žūklė būna labai trumpa, tęsiasi ne ilgiau nei valandą.
Visiškai kitaip atsitinka, jei oras apniukęs ir snyguriuoja. Nors slėgio kritimas teoriškai turėtų neigiamai veikti ešerių apetitą, bet šis dėsnis galioja veikiau viduržiemiui, nei tam laikui, kai dar ne visas vandens telkinys būna pasidengęs ledo pluta. Taip pat pastebėjau, kad drėgnas oras ne toks palankus ežerų ešeriams kaip tvenkinių dryžuočiams. Ypač didesnių tvenkinių, kuriuose juntama bent šiokia tokia srovė.
Ešerių paieška ant pirmojo tvenkinių ledo paprastai būna labai intensyvi. Esant tokioms sąlygoms sunku tiksliai pasakyti, kurioje vietoje gali būti dryžuočių būrelis, tad tenka daug vaikščioti ir nuolatos atverti naujas eketes. Nereikia užmiršti ir senųjų, todėl apėjus įlanką patarčiau sugrįžti ir dar bent kartą pertikrinti visas esančias lede skyles. Galimas daiktas, kad ešeriai išsigando peikenos taukšėjimo ir pasitraukė į šalį. Vėliau jie grįžo į senąją vietą, kur virš plėšrūnų galvų jau yra išmušta skylė.
Palyginimui galiu pasakyti, kad skaisčią dieną ešeriai apskritai būna baikštesni nei apniukusią, ir nebūtinai visiškai sekliuose tvenkiniuose. Kita vertus, tai logiška, nes saulė staiga prasiskverbia pro skylę lede, ir tai gali juos išgąsdinti.
Beveik galima garantuoti, kad dauguma telkinio ešerių užšalus daliai tvenkinio susirenka po ledu, o ne pasilieka atviruose vandens plotuose. Tačiau tai visai nereiškia, kad jie maitinasi. Netgi pažiūrėjus pro eketę galima suprasti, kokioje aktyvumo būsenoje yra tuo metu šios žuvys.
Jei ešeriai tankiu būriu guli ant dugno nukreipę galvas viena kryptimi, tai reiškia, jog plėšrūnams maistas nerūpi. Tanki ešerių koncentracija dažniausiai asocijuojasi su jų poilsiu arba pasiruošimu (turbūt psichologiniu...) būsimai medžioklei.
Netgi tokiu atveju galima bandyti juos suvilioti. Kai jie visiškai pasyvūs, kažką teigiamo nuveikti įmanoma nebent su labai lengvute ir maža avižėle, užnėrus ant jos kabliuko vieną riebų trūkliuką. Beje, tokiu atveju ji praktiškai nežais, tad to ir nesistenkite daryti – paprasčiausiai plastiškais lengvais judesiais pajudinkite avižėlę į šalis, pamažu pakilnokite aukštyn ir žemyn, bet būtinai darykite ilgas pauzes.
Dvi avižėlės pirmam ledui
Veikiausiai suprantate, kad avižėlėmis be masalo, tokiu atveju šias žuvis sugundyti itin sunku. Ir nors tokia žūklė pas mus labai populiarėja, deja, reikia konstatuoti faktą, kad „seno raugo“ žvejai dabar bus pranašesni.
Pailsėję būryje ešeriai po įlankėles pasklinda nedideliais būreliais. Štai dabar jie jau medžioja šiųmetį mailių. Kuomet dryžuotieji plėšrūnai yra aktyvūs ir kimba, tai iš vienos eketės paprastai galima ištraukti 3–5 žuvis ir tenka eiti kitur. Galbūt kitas būrelis yra visiškai netoliese arba atplaukė prie anksčiau išgręžtos eketės. Žodžiu, vaikštai ieškai, dirbi...
Galima sėdėti ir gurkšnojant arbatėlę visą dieną praleisti prie kelių ekečių. Tačiau tokiu atveju tai bus tik poilsis, nes gausaus laimikio tikėtis neverta. Čia tokia savotiška loterija – arba ešeriai atplauks pas tave, arba ne. O galbūt jų aktyvumas tęsis tik porą valandų ir per tą laiką dryžuočių maršrutas pasibaigs kur nors kitame įlankos gale.
Dabar geriausias masalas, kuomet gaudau aktyviai, tvenkiniuose ešeriams yra juodos, „seno“ švino spalvos arba variuotos avižėlės. Kaip matote, jos tamsios. Forma taip pat turi reikšmę. Nors dauguma žvejų ešerius meškerioja šratelio arba lašelio formos volframinėmis avižėlėmis, aš visgi pirmenybę atiduočiau seno pavyzdžio „skruzdėlytėms“ (1 pav.) bei „uraločkoms“ (2 pav.).
Tai yra asimetriškos puikiai dirbančios kažkada Rusijoje sugalvotos avižėlės. Ir nebūtinai jos turi būti volframinės, tinka ir švininės.
Beje, pavyzdžiuose matote tas tipines „skruzdėlytes“ bei „uraločkas“, nes jų formos gali varijuoti ir kitąsyk netgi būna tarsi „sukryžmintos“ tarpusavyje. Geros ir tokios. Arba ne. Reikia tiesiog išsibandyti, aš negaliu pasakyti nieko konkretaus apie masalą, kurio net nemirkiau vandenyje.
Tokio tipo avižėles anksčiau dažnai gamino kokie nors vietiniai meistrai arba jos būdavo atvežamos iš Rusijos. Dabar ir iš Kinijos, nes šios avižėlių formos jau tapo tarptautinėmis – juk niekas jų nepatentavo. Gaila, bet ne visuomet ant šių avižėlių yra tinkami kabliukai, neretai jie pasitaiko nepakankamai aštrūs arba stori. Aš čia kalbu daugiau apie savadarbes arba tas pačias pigiausias. Tačiau paieškojus parduotuvėse galima rasti ir tikrai puikių gaminių.
Kaip neretai ešeriams patrauklesnį priedą siūlyčiau ant avižėlių kabliukų užmauti geltonus arba žalsvus keramikinius karoliukus. Su juoda avižėle jie sudaro ryškų kontrastą, ir tai veikiausiai vilioja akylą ešerį. Esant itin aktyviam kibimui įmanoma išvirpinti minėtas avižėles taip, kad dryžuoti plėšrūnai jas griebtų net be papildomo masalo – uodo trūklio lervų. Arba bent jau galima trūkliukus pakeisti plastikinėmis jų imitacijomis. Beje, gaudant be masalo būtent minėti karoliukai įgyja dar didesnę prasmę.
Kartais šios avižėlės dažomos dviem spalvomis, pastaruoju metu tai vis dažniau daro gamintojai, ypač padengdami emale apatinę arba viršutinę dalį ryškiais, kitąsyk netgi fluorescuojančiais salotiniais, šviesiai žaliais arba geltonais dažais. Visgi pabūsiu senamadis – man kažkodėl geriau tokių spalvų karoliukai ant kabliuko. Nors gal tai tik įsitikinimas, kadangi tokio tipo spalvotos avižėlės, kurios išmargintos ryškiai, kitąsyk neprastai viliodavo ešerius. Bet tai vėliau, dabar aš vis dar lieku prie savo nuomonės.
Neretai naši žūklė ant pirmojo ledo tvenkiniuose būna ir blizgiaujant. Pirmledžiu ešeriams nebūtina siūlyti brangių balansyrų, nes jie visai neblogai kimba ant paprastų vertikaliųjų blizgučių. Tik labai didelių nereikia, nes šiuo metu dryžuočiai įlankose renkasi medžioti smulkaus mailiuko. Bet apie tai kitą kartą.
Kuomet tvenkiniuose ledas tampa storesnis ir jau galima be baimės vaikščioti visu telkinį aptraukusiu ledu, ešeriai ima sklaidytis ir po visą tvenkinio plotą. Dalis jų taip ir neišplauks į gilumą, visgi stambiausieji pasitrauks į duobes, o mums teks imtis visiškai kitokios žūklės taktikos...
Romualdas Žilinskas
