Pirmosios poledinės žūklės mažuose ežeruose
Kai kurie ežerai ledo pluta užsitraukia tik gerokai įpusėjus žiemai. Kitiems reikia mažiau šalčio, kad meškeriotojai jau galėtų gręžti pirmąsias eketes ir vilioti poledinį laimikį. Tačiau yra ežerėlių, kurie užšąla jau pirmosiomis tikros žiemos dienomis, o kartais – netgi lapkričio mėnesio pabaigoje.
Tokiems nedideliems, nepratakiems, nuo vėjo apsaugotiems telkiniams pakanka keleto šaltesnių dienų, ir į juos jau ima krypti poledinės žūklės entuziastų akys – čia ledas tampa pakankamai stiprus, jog išlaikytų meškeriotojo svorį.
Bet svarbiausia, kad šie pirmledžio ežerai beveik visuomet dosnūs žuvų. Kai kuriomis žiemomis tai netgi būna vieninteliai didesni vandens telkiniai, kuriuose galima džiaugtis poledinės žvejybos malonumais.
Kaip supratote, straipsnio tema – žūklė mažuose ežeruose, kurie pirmieji pasidengia ledo pluta.
Kuo ypatingi šie vandens telkiniai
Visi tokie ežerai daugiau ar mažiau panašūs vienas į kitą – palyginti nedidelio ploto, seklūs (didžiausias gylis būna iki 1,2–1,5 m), lėkšti, dažniausiai uždari ir pasislėpę giliose lomose arba apsupti tankių medžių. Tačiau tai nebūtinai yra ešerinio tipo vandens telkiniai, kurie pasižymi rūgščiu vandeniu ir menka žuvų rūšių įvairove. Visgi daugumą laimikio, sakyčiau, apie 95 proc. pagautų žuvų, čia sudaro ešeriai.
Ne visi šie ežerai būna užpelkėję – kai kuriuose pakrantės žvyruotos arba dengtos kieta velėna, neklampios. Tačiau beveik visi jie turi tankią vandens augaliją, kuri visiškai nesunyksta netgi žiemą. Vandens telkinių dugnas minkštas, bet ne durpinis, o padengtas didesniu ar mažesniu dumblo sluoksniu.
Dėl didelio augalų kiekio žūklė juose šiltuoju metų laiku neretai visiškai neįmanoma, kartais – labai ribota arba galima tik iš valties. Gal todėl čia sužvejojami ešeriai yra kaip niekur kitur stambūs, beveik visi – rinktiniai.
Kitas specifinis šių ežeriukų bruožas – žuvys čia labai gerai kimba nuo pirmojo ledo (maždaug dvi savaites), tačiau įpusėjus žiemai jų aktyvumas smarkiai krenta, ir nuo viduržiemio žvynuotosios tampa labai kaprizingos. Nuo sausio vidurio čia žvejams beveik nėra kas veikti. Galbūt tai lemia šie nedideli ežerai nepratakūs, nes pradeda trūkti deguonies, o tai tik neigiamai veikia žuvų apetitą.
Be abejo, kuo anksčiau vandens telkiniai pasidengia ledu, tuo kibimas juose būna geresnis. Smarkiai vėluojančios žiemos ledas jau nebe tas, jį vargu ar galėtum pavadinti pirmledžiu.
Menu žiemas, kuomet jau lapkričio viduryje mažuose ežerėliuose žuvaudavau iš po ledo. Patikėkit, tokį puikų kibimą galima tik susapnuoti...
Ir visgi, kad ir kaip bebūtų, net ir vėlai susidaręs pirmasis ledas turi teigiamos įtakos žūklei. Nežinau, kas tada toms žuvims atsitinka, tačiau bent jau pirmosiomis dienomis po telkinio užšalimo jos kimba geriau nei kitu žiemos laiku.
Dėl visiems suprantamos priežasties nelabai norėčiau įsibėgėti minėdamas geriausias savo žūklavietes pirmledžiu. Galiu pasakyti, kad dauguma tokių ežeriukų yra Dzūkijos regione ir Aukštadvario apylinkėse. Galbūt šiose apylinkėse būna kiek žemesnė temperatūra nei Aukštaitijoje, gal tai lemia kokie nors aplinkos ypatumai, bet tai tikrai yra pirmieji ežerai, kuriuose pradeda žvejoti kauniečiai poledinės žūklės mėgėjai.
Aišku, yra tokių ežerų ir Aukštaitijoje. Bet ne tiek daug, nes tenykščiai telkiniai labiau pratekantys.
Na, gerai, paminėsiu bent po vieną tikrą pavyzdį, kad negalvotumėte, jog tai tėra tik teoriniai mano išvedžiojimai: pavyzdžiui, Samio ežeras Aukštadvario apylinkėse ir Kauknorėlis Dzūkijoje.
Beje, tam pačiam tipui priklauso Kauno apylinkių ir Suvalkijos žvejams gerai žinomas Novaraisčio ežeras.
Geriausias masalas – avižėlė
Seklių mažų ežerėlių ešeriams gaudyti pirmledžiu dažniausiai naudoju avižėles su uodo trūklio lervomis. Gerai jie kimba ir žuvaujant blizgutėmis, bet aš labiau vertinu avižėles. Ne dėl kokios nors objektyvios priežasties, tiesiog man tokia žūklė labiau įprasta.
Avižėlės – dažniausiai šratelio formos. Esu smulkesnių masalų šalininkas, todėl naudoju visai nedidukes, dažniau volframines. Jų spalvos gali būti įvairiausios, kibesnės yra natūralaus metalo atspalvio. Gali būti geltonos, vario spindesio ar sidabrinės. Tiesa, yra viena išskirtinė avižėlė – juoda, ji gana dažnai patinka vietiniams ešeriams.
Avižėlių spalvą derinu prie vandens atspalvio, nes tokiuose ežerėliuose jis gali būti labai įvairus. Kai kur labai skaidrus (tada tinka variuota, juoda avižėlės), kitur – tamsios durpių spalvos (geriausia bus sidabruota avižėlė), dar kituose telkinukuose – vidutinio skaidrumo (čia kibiausia geltonos spalvos avižėlė).
Tai tik bendros tendencijos, nes gali būti, jog konkretaus ežero ešeriai kibs ir ant konkrečios spalvos, kuri nesiderina prie bendros taisyklės, avižėlės.
Valą imu ne patį ploniausią – 0,08–0,10 mm storio. Gal kam nors tokia gija atrodys labai plona, bet aš pratęs žuvauti ir su dar mažesnio diametro monofilamentinėmis gijomis.
Tokį, mano požiūriu, storą valą pasirenku todėl, kad čia negilu – dažnai tenka žvejoti 0,5–0,7 m gylyje, o ešeriai pirmledžiu kartais masalą griebia labai agresyviai. Maža gijos atkarpa silpniau amortizuoja, tad rinkdamasis patį ploniausią valą neišvengčiau nuostolių. Nors jų ir dabar pasitaiko.
Kartais, laiku nesureagavus į kibimą arba stipriai pakertant, avižėlę nutraukia koks nors stambus ešerys, dalį savo masalų palieku tarp dugno žolių. Jų čia labai daug ir leidžiant avižėlę į dugną galima justi, kaip ji atsimušinėja į augalų stiebus ir lapus.
Pasitaiko, jog skandini masalą, o jis beveik toje pačioje vietoje grimzta į skirtingą gylį – sprindžio atstumu skirtumas 10–15 cm. Reiškia, kad vieną kartą avižėlė įstrigo tarp dugno žolių, o kitąsyk ji pro jas pralindo ir pasiekė dugną. Po tais augalais dažniausiai ir šmirinėja ešeriai. Tad ir vilioklį reikia stengtis žuvims patiekti palei dugną.
Kuomet ledas būna plonas ir skaidrus, neapsnigtas, galima matyti šviesesnius arba kitokio atspalvio atviro nuo žolių dugno lopinėlius. Kur nors netoliese tarp augalų veikiausiai tupės būrelis ešerių. Bet esant skaidriam ledui menkame gylyje žuvys baidosi meškeriotojo ir masalą griebia labai atsargiai.
Tada verta paieškoti pabalusio ledo ruoželio arba vėjo suneštos sniego šūsnies, šalia kurių ir reikėtų gręžti eketes. Nedideliame gylyje ešeriai jautriai reaguoja ir į daužymą peikena, net į skylių gręžimą grąžtu.
Tokiu atveju reikėtų iš karto išsigręžti šalia viena kitos keletą ekečių, prieš tai suradus ešerių pamėgtą vietą, ir skyles lede pakaitomis tikrinti. Dabar išverstakiai plėšrūnai yra dar labai aktyvūs, jie nuolat keičia maitinimosi vietą, ir iš vienos eketės galima ištraukti vos kelis paeiliui. Po to ešeriai dingsta.
Bet nuplaukia jie nelabai toli ir, jei esi prigręžiojęs daugiau skylių aplinkui, gali ir vėl sėkmingai žuvauti. Taip ir vaikštai nuo vienos eketės prie kitos.
Kadangi visi šie ežerai palyginti seklūs, ieškant ešerių būriavimosi vietų, reikėtų rasti bent šiek tiek gilesnes telkinių vietas. Čia paprastai dryžuotieji plėšrūnai ir tupi.
Tačiau gaudyti derėtų ne pačioje dugno įduboje, bet šalia jos, kur duobės šlaitas. Tokios vietos apskritai yra tipinės žvejojant daugumą žuvų. Nors ežerai lėkšti, tačiau didžiausias gylis nebūtinai bus toli nuo kranto.
Pavyzdžiui, Kauknorėlyje dažniausiai žvejoju priekrantės zonoje, beveik visai pakraštyje nes kaip tik čia ir randu dugno pagilėjimų, daug suvirtusių šakų, šiekštų. O štai Samyje yra jau kitaip – reikia eiti arčiau telkinio vidurio.
Kaip visada, ieškant žuvų, geras orientyras yra anksčiau gręžtos eketės. Vietiniai žvejai pirmieji patikrina ledo tvirtumą, jie gerai žino žuvingas vietas, tad jų palikti pėdsakai beveik niekada neapgauna.
Kažkokių ypatingų judesių gaudydamas avižėle ešerius šiuose telkiniuose nenaudoju. Gylis nėra didelis, žolių daug, ešeriai tupi prie dugno, tad dviračio išradinėti neverta.
Paprasčiausiai virpindamas avižėlę leidžiu ją į dugną, ten pabaksnoju per dumblą ir darau pauzę. Po to vėl keliu aukštyn tankiai virpindamas, bet tik kokius 10–15 cm, ir vėl leidžiu žemyn. Kai ešeriai būna labai aktyvūs, masalą griebia dar jam besileidžiant, kai pasyvesni – avižėlei trumpam nustojus judėti, t. y. darant palei dugną pauzę.
Verta bandyti ir blizges
Su velniu tokiuose ežeruose nepagaudysi. Tačiau vertikaliosiomis blizgutėmis žvejoti galima labai sėkmingai. Vietiniai meškeriotojai nevargsta ant avižėlių kabliukų maustyti uodo trūklio lervas, todėl dažniausiai ir naudoja blizges.
Kartais bandau taip žuvauti ir aš. Kiek pastebėjau, ešeriams čia patinka savadarbės nedidelės (apie 3 cm) žuvelės formos vertikaliosios blizgutės, kurių viena pusė yra žalvario spalvos, o kita alavinė. Nors šiaip jau tokias blizges aš dažnai bandau ir kituose vandens telkiniuose – paprasčiausiai jos man daug kur būdavo kibios...
Tiesa, nepaminėjau, jog nemažai avižėlių nusineša lydekos. Po ešerių šios plėšrūnės yra antros žuvys pagal gausą. Arba bent jau pagal skaičių, nes „baltų“ žuvų aš čia pirmledžiu nemeškerioju.
Lydekos kartais per dieną ant avižėlės užkimba po keletą kartų – mažesnes grobuones išsitraukiu, bet didesnės, kaip visada, nutrūksta. Ko norėti – valas tai juk plonas.
Gerai kimba lydekos ir žuvaujant blizgutėmis, bet taip pat ne vieną iš šių masalų nukanda. Galima naudoti volframinį pavadėlį ir pabandyti taip žvejoti. Bet tuomet ešerių pagausite žymiai mažiau.
Vietiniai meškeriotojai įpratę lydekas gaudyti vėliavėlėmis. Masalui naudoja bet kokią smulkesnę žuvelę, tinka net ir mažas ešerys. Bėda, kad ne visada tos smulkmės galima čia pat pasigauti.
Kažkada irgi bandydavau šitaip vilioti lydekas. Menu, atsivežiau įrangą, o masalų – ne. Tądien vietiniai žvejai traukia lydekas, o aš niekaip negaliu pagauti, ką užkabinti ant vėliavėlių kabliukų. Bandau avižėlėmis sumeškerioti bet kokią smulkesnę žuvį, tačiau man lyg paklaikę kimba klumpiniai ešeriai...
Labai nesielvartavau, nes stambios dantytos plėšrūnės čia retenybė, tad vargu ar kilogramo nesiekianti lydeka yra geresnis laimikis nei tuzinas rinktinių ešerių.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
