Pirmo aukšto sindromas
Kas niekada negyveno daugiabučio namo pirmame aukšte, tas nesupras, kas yra triukšmas. Prie sklindančių garsų iš artimiausios gatvės, kur nuolatos burzgia mašinos, priprantama, kaip ir prie ošiančių nuo vėjo medžių ar lietaus barbenimo į palangę. Tačiau šūkaujantys po langais jaunuoliai, praeitame amžiuje pagamintas ir vis dar tebeeksploatuojamas kaimyno automobilis, pusę metų trunkantis remontas viršutiniame aukšte gali išvesti iš proto.
Tuomet kiekvienas panašus garsas instinktyviai verčia suklusti, o kraujo spaudimas ir pulsas šokteli kelias padalas aukštyn...
Ką turi bendro tokia straipsnio įžanga su žvejyba? Labai daug ką, kadangi žadu kalbėti apie voblerius – garsiai šaukiančius, tiesiog kalbančius ir visiškus nebylius.
Nauji vobleriai – geri, bet seni – irgi neblogi
Senesni šių masalų modeliai, kurie pagaminti prieš penkiolika ar dvidešimt metų, išdrožti iš balzos, geriausiu atveju išlieti iš plastiko. Kai kurie senesniosios kartos vobleriai pasunkinti įklijuotais viduje gramzdais, kiti yra natūralios savo masės, nes papildomų svarelių juose neįmontuota.
Naujesnieji, t. y. šiuolaikiniai modeliai, praktiškai visi turi savo viduje vadinamuosius „barškučius“. Tai viduje esančiose kapsulėse besiritinėjantys metaliniai šrateliai. Beje, kapsulių gali būti netgi ne viena. Tokių įtaisų paskirtis keleriopa – jie suteikia masalui atitinkamą balansą, plūdrumą, pagerina užmetimo nuotolį ir barška tiesiogine ta žodžio prasme. Šis barškėjimas skleidžia vandenyje virpesius, kuriuos savo šonine linija fiksuoja žuvys.
Negrįšiu prie voblerių atsiradimo istorijos, nes apie tai esu jau rašęs, bet priminsiu, kad jie yra sąlyginai nauji masalai. Bent jau mūsų šalies meškeriotojai tokiais viliokliais žuvauti pradėjo tuomet, kai buvau paauglys ir taip pat bandžiau neatsilikti nuo patyrusių žvejų. Nežinau, ar pamenat tuos laikus, tačiau įvaldžius spiningavimo vobleriais techniką, atrodė, kad Lietuvos vandenyse plėšrūnių tarsi patrigubėjo.
Tačiau taip netruko labai ilgai, nes žuvys irgi mokosi, jos galiausiai perpranta apgaulę, todėl laimikių skaičius ima menkti. Beje, jau pagautos ir paleistos atgal žvynuotosios labiausiai tampa „alergiškos“ tiems viliokliams, ant kurių buvo užkibusios galbūt ne kartą. Skaičiau mokslininkų išvadas, kad kartais plėšrūnės netgi sprunka nuo joms pažįstamų masalų.
Panašiai atsitiko ir su naujosios kartos „barškančiais“ vobleriais. Na, gal ne visai taip, ne tokiu dideliu mastu, bet, pripažinkite, kad žuvys ant tokių modelių kibti tikrai pradėjo geriau. Bet ir vėl kurį laiką, nes situacija tapo identiška – žvynuotosios po truputį ėmė vengti šių masalų.
Tik nereikia suprasti, kad minėti atvejai nutinka staiga – vakar kibo, o šiandien jau ne. Jokiu būdu, tai užtrunka dešimtmečius, dauguma meškeriotojų šių dalykų veikiausiai net nepastebi.
Kita vertus, „barškantys“ vobleriai, lyginant su senaisiais, turi vieną esminį pranašumą – jų viduje įstatytose kapsulėse esantys šrateliai skleidžia nevienodą vibraciją, tad žuvys dorai nespėja prisitaikyti. Juk ne veltui užsiminiau apie „garsiai šaukiančius ir tiesiog kalbančius“ – vieni jų tarška taip, kad pakračius rankose draugas išgirs už kelių metrų, kitų barškėjimas visiškai tylus.
Dar daugiau – garsas gali būti mūsų ausims vienodas, tačiau jo intensyvumas – ne. Tai galima palyginti, tarkim, su žmogaus balso tembru.
Todėl neretas variantas, kuomet naujai pasirodę vobleriai šluojami iš žūklės parduotuvių lentynų, nes jie būna iš tiesų kibūs, kadangi juose įtaisyti šrateliai skleidžia kitokią vibraciją nei buvusieji tokio tipo viliokliai. Kibūs, kaip supratote, kurį laiką...
Įdomu tai, jog seni masalai po dešimties ar daugiau metų išgyvena savotišką renesansą – jie vėl puikiai vilioja žuvis. Aš jau minėjau ne viename straipsnyje, kad senųjų vilioklių neišmetu, neparduodu, neišdovanoju – dar ateis ta diena, kada jie man padovanos ne vieną puikų laimikį.
Kad aš teisus šimtu procentų, įsitikinau netgi pernai – vasaros pabaigoje meknės, šapalai visiškai ėmė ignoruoti lig tol buvusius kibius „barškančius“ modelius, tačiau puikiai kibo ant lenkiškų kadais gamintų balzinių voblerių. Žinoma, neatmetu varianto, kad žuvims tiesiog patiko šių masalų žaidimas, spalviniai variantai, tačiau tai, jog „nebylūs“ vobleriai kitąsyk būna pranašesni už pačius naujausius šios rūšies vilioklius, yra faktas.
Keletas atsakymų į „kodėl?“
Apie masalų, kurie pagaminti iš organinių ir sintetinių medžiagų skirtumus galima prisiskaityti visokiausių teorijų. Visos jos bus teisingos arba visas jas paneigsime, nes teorijos ir lieka teorijomis.
Visgi viena jų man labai patraukli – žuvys skiria organiką nuo sintetikos. Kaip tai daro, čia jau būtų kitas klausimas, mokslininkai to irgi dorai nežino. Todėl visai galimas variantas, kad tuomet, kai plėšrūnės būna itin vangios, jos mieliau čiups pagamintą iš medžio, o ne plastikinį voblerį.
Turėkite omenyje, kad kuo mažiau yra naudojami vobleriai (nors gal tai liečia ir visus masalus), tuo menkiau jie žuvims žinomi ir plėšrūnės vilioklius griebia ilgai nesvarstydamos. Beje, iš smalsumo – irgi. Ir šioje vietoje galima dėti lygybės ženklą tarp visiškai naujų modelių bei tu senųjų „medinukų“, nes pirmieji yra tik pasirodę, o antrieji – jau pamiršti. Ir vienų, ir kitų spiningautojai turi nedaug.
Tiesa, kaip išskirtinę grupę veikiausiai reikėtų paminėti šiuolaikinius pačius brangiausius voblerius. Juos irgi derėtų prilyginti „visiškai naujiems“ ir „nurašytiems“, kadangi tokius modelius perka tik nedidelė dalis spiningautojų – žuvims prieš akis šie masalai šmėžuoja ne itin dažnai.
Paprastai kurios nors rūšies plėšrūnes žvejai sėkmingiausiai gaudo vos keliais vobleriais, nors jų yra dešimtys ir netgi šimtai, kurie realiai netgi specializuoti tų žvynuotųjų žūklei. Nieko naujo nepasakysiu – būna sezono, metų ar kelių metų „topiniai“ modeliai lašišoms, salačiams, lydekoms ir visoms kitoms plėšrūnėms. Aišku, atsižvelgiant į tam tikrus vandens telkinius, nes vargu ar, tarkim, lydeką tuo pačiu vobleriu žvejosi ežero gelmėje ir nedidelėje upėje.
Bet kartais viskas tarsi verčiasi aukštyn kojomis – kažkas pabando vienas ar kitas žuvis vilioti su anksčiau naudos neatnešusiais, galbūt žūklės parduotuvėse jau nukainuotais vobleriais ir įvyksta žvejybinis stebuklas – tas meškeriotojas pagauna daugiau nei visi kiti.
Aš visada stebėdavausi Gintaro Nauckūno žvejybiniu IQ – jis daug greičiau nei dauguma žvejų perpranta panašius dalykus. Jei pažiūrėtumėte į jo masalines, o voblerių ten suskaičiuotumėt daugiau nei eilinėje žūklės prekių parduotuvėje, rastumėte tų niekam vertų (ar tikrai?) „maksiminių“ ar nuo „Caro Riuriko“ laikų užsilikusių voblerių, kurie neturi jokių šratelių ar kitų patobulinimų. Tiesa, su perdaryta furnitūra – pakeisti žiedeliai, kabliukai, masalai perdažyti. Tačiau tokių vilioklių ne tiek ir mažai. Ir jie guli garbingoje vietoje šalia pačių brangiausių šiuolaikinių voblerių.
Kažkada tai man buvo lengvas šokas, kada tai pamačiau. Bet kuomet pats pabandžiau „nurašytais“ viliokliais žvejoti... Nenoriu daugiau pasakoti, nes bičiulis „prikals prie sienos“. O kodėl jie kibūs? Nes niekas tais viliokliais nežuvauja. Tačiau, kaip minėjau, reikia masalus dar savaip ir perdaryti.
Jokiu būdu nenoriu teigti, kad dabartiniai vobleriai prastesni už buvusius. Anaiptol – jie išties geresni visais atžvilgiais. Tačiau žvejojant dera atsižvelgti į esamas sąlygas, ir tas meškeriotojas, kuris geba daryti tinkamas išvadas, visada pasirinks geriausią tam kartui masalą.
Tarkim, žuvaujant naktį sterkus, lydekas ar į žemesnius vandens sluoksnius nusileidusius šapalus, salačius, neabejoju, kad lengviau sugundysite būtent „barškančiaiss“ vobleriais.
Ir nereikia būti dideliu išminčiumi, kad nesuprastum, jog tamsoje žuvys į masalus labiausiai reaguoja šonine linija. Na, taip, sterkai gerai mato, bet dabar kalbu apskritai. O juk naujosios kartos vobleriai, ką jau minėjau, žuvis sugundo dar ir tų šratelių bei barškučių dėka, tai yra papildoma vibracija, kas žuvaujant naktimis gali būti labai svarbu.
Arba spiningaujant nuo miesto krantinių, po tiltais, kur žuvys nuolatos girdi triukšmą – faktas, jog pastarieji viliokliai bus perspektyvesni, nes išsiskirs to triukšmo fone garsiau „kalbėdami“, o gal net „rėkdami“. Čia tik pora pavyzdžių iš daugelio. Nereziumuosiu šito straipsnio, reziumė, regis, jau buvo.
Ak, tiesa, jei kada pirksite, nuomositės butą, pasinaudokite mano rekomendacija – tik ne pirmame aukšte.
Romualdas Žilinskas
