Pirmledžio lydekos. Kai plėšrūnės neranda sau vietos
Ar lydekų žūklė pas mus populiari? Sakysite, kad kvailiau negalėjau paklausti – be abejo, kad tai vienos labiausiai geidžiamų plėšrūnių. O meškeriojimas tikslingai viliojant jas iš po ledo? Ir vėl paantrinsit – nusišneku, juk dalis žvejų nekantriai laukia pirmledžio, kad galėtų sėkmingai gaudyti lydekas. Mielieji, bet aš kalbu ne apie žūklę vėliavėlėmis, tačiau švytuoklėmis, blizgėmis, ratlinais ir kitais dirbtiniais masalais.
Apie lydekų žūklavimą vėliavėlėmis turiu savo nuomonę, bet nepolemizuosiu šia tema. Ne todėl, kad jos vengčiau ar bandyčiau atrodyti šventesnis nei esu – paprasčiausiai šis straipsnis yra ne apie tai.
Tiesą sakant, „šventumą“ žūklės srityje aš pripažįstu kaip Mėgėjų taisyklių laikymąsi, o visa kita yra tik niekur neužrašyti moraliniai aspektai, kuriuos vėlgi kiekvienas meškeriotojas vertina iš savo pozicijų. Nuomonės, požiūriai gali kardinaliai skirtis. Bet mes gyvename demokratinėje valstybėje, todėl įstatymai, taisyklės kuriami (ar bent jau turėtų būti kuriami) atsižvelgiant į daugumos interesus, tuo pat metu stengiantis kiek įmanoma mažiau ignoruoti ir mažumas.
Kadangi užsiminiau apie žūklės taisykles ir vėliavėles, neprošal priminti, kad pagal dabar galiojančias taisyklių nuostatas nuo ledo galima žvejoti dviem vėliavėlėmis. Tuo pat metu leidžiama žuvauti dar ir dvejomis papildomomis meškerėlėmis, jei žūklaudami jomis masalui naudosite ne žuvelę. Žvejojant stintas yra kiti reikalavimai, įdėmiai skaitykite taisykles.
Tačiau nenukrypsiu, grįžkime prie lydekų...
Keisti lydekų poelgiai
Šių plėšrūnių yra daugumoje bent kiek didesnių vandens telkinių, tačiau dabar toks metų laikas, kuomet lydekas surasti ne taip ir paprasta. Regis, koks skirtumas – žiema ar vėlus ruduo, juk vanduo ežere arba tvenkinyje praktiškai vienodai šaltas, tad plėšrūnių derėtų ieškoti ten, kur jos buvo iki užšąlant telkiniams. Ir taip, ir ne.
Tai, kad šios grobuonės tupi kur nors duobėse, kaip ir lapkričio pabaigoje, yra tiesa. Tačiau tas tupėjimas apsiriboja nebent žiovuliu. Kuomet plėšrūnės nori ko nors užkąsti, jos palieka žiemojimo duobes ir plaukia į seklesnius vandenis.
Tiesą sakant, aš net nežinau, kodėl taip nutinka. Mąstant logiškai, lydekai tereikėtų pakreipti galvą, na, gal nuplaukti kelis metrus į šalį ir garantuotai žiemavietėje rastų sau maisto, nes kai kurios plėšrūnės aukos tokiu metų laiku lindi ten, kur ir ji, be to yra dar ir tokios vangios, kad vargu ar galėtų pasprukti.
Tačiau kažkodėl lydeka medžioja ešerius, kuojas ar plakius, kurie žiemą po ledu šmirinėja į visas puses keisdami gylius ir telkimosi plotus. Tarkim, esant pirmam ledui visos minėtos žuvys kurį laiką būna ežerų ir tvenkinių pakraščiuose palyginti nedideliame gylyje. Pasitaiko, kad gaudai avižėle ešeriukus, staiga – takšt – kažkas tarsi nupjovė ploną valą. Aišku, kad lydekos darbas.
Ir vėl paradoksai – juk pagal visas teorijas grobuonės šaltame vandenyje privalėtų ryti kuo stambesnes žuvis, nes taip sutaupo kalorijų, kadangi mažiau medžioja ir ilgiau virškina grobį. Bet ne, plėšrūnė čiupo avižėlę, kuri primena kokį nors vandens vabzdį, geriausiu atveju – smulkų mailių. Tikrai nemanau, kad tai įvyko atsitiktinai, tarkim, plaukė lydeka išsižiojusi ir masalas pakliuvo tarp dantų. Klausiau ichtiologų, bet pastarieji tik pečiais trauko...
Atkreipkit dėmesį, parašiau, kad lydeka „plaukė“, o tai reiškia, kad ji aktyviai judėjo. Tai irgi nelabai į ją panašu. Juk šios grobuonės yra pasalūnės, kas apsiriboja kiek įmanoma minimalesniu maitimviečių keitimu – tupi už šiekšto, akmens ar žolių kupsto ir laukia, kol auka palei nosį pasipainios.
Ir taip būna išties, nes mes vasarą, rudenį šių plėšrūnių ieškome aktyviai spiningaudami. Nečiumpa masalo, reiškia, kad neaktyvios, nenori ėsti. Bet kitą dieną, kai praalksta, žinomose vietose jas galiausiai suviliojame. Aišku, nereikia suprasti to tiesiogiai ir be išlygų, nes lydekos keičia pasalai tinkamas vietas, bet, kaip sakiau, tik minimaliai ir kintant aplinkos sąlygoms – ta prasme, kad yra priverstos taip elgtis.
Žiemą aplinka kinta faktiškai mažiausiai. Taip, storėja ar plonėja ledo pluta, ant ežerus, tvenkinius ir upes sukausčiusios dangos krenta sniegas ar lietus, tačiau tai veikiausiai įtakoja nebent apšvietimą po vandeniu, deguonies kiekį. Lydeka galėtų medžioti netgi akla, jos šoninė linija yra geriau išvystyta nei daugumos žvynuotų grobuonių, tad apšvietimas faktiškai nelabai turi reikšmės.
Deguonis įtakoja žuvies aktyvumą, o tai reikštų, kad plėšrūnė tupi savo pasaloje, bet nori arba nenori ėsti, jai nėra jokios prasmės plaukti kažkur kitur. Na, nebent imtų dūsti, tada taip, ieškotų, kur galima normaliai atsikvėpti.
Visai kitaip nutinka, jei kinta vandens lygis arba, tarkim, ima smarkiai želti žolės, šiltėja arba šaltėja vanduo. Tačiau dabar šie aplinkos veiksniai bus pastovūs. Tai kokio galo ta lydeka laksto po ežerą ar tvenkinį paskui ešerius, kuojas ir plakius?
Kad taip yra, galima įsitikinti žuvaujant jau minėtomis vėliavėlėmis. Jas žvejai stato dažniausiai (nors tikrai ne visada) vienoje vietoje ir net pamiršta, kad užmetę tokią įrangą, nes patys išsigręžę eketę linksminasi traukdami įvairią žiemą aktyvią žvynuotą smulkmę. Ir prisimena tik tada, kai viena iš pastatytų vėliavėlių po kokio pusdienio staiga „iššauna“...
Nieko čia nebūtų nuostabaus, jei tai įvyktų kokioje nors ežero ar tvenkinio duobėje, kur viena iš ten sulindusių lydekų praalko ir teikėsi praryti masalą. Juk vėlyvą rudenį taip neretai ir nutinka – mėtai, mėtai guminuką ar voblerį, žinai, kad čia lydekų turėtų būti, kol galiausiai iš tiesų įsiūlai...
Bet dabar situacija kitokia dėl vieno esminio dalyko – pusantro kilogramo plėšrūnė vilioklį čiupo vos poros metrų gylyje, o tai tikrai ne žiemojimui tinkama gelmė. Juolab, kad ten jokia duobė, nes vandens telkinys daug gilesnis, netgi priešingai – toje vietoje yra sąlyginai lygi aikštelė ar tolyn besitęsiančio šlaito seklesnioji dalis. Ir krantas visai netoli, iki nendrynų vos keli metrai. Faktiškai čia jau net ne rudens pabaigos, o veikiau jo pradžios ar net vasarai būdingos lydekų žūklavietės.
Reiškia, kad lydeka medžiojo pakankamai aktyviai, ji atplaukė paskui ešerių, kuojų ar plakių būrį. Pirmledžiu pastarosios žuvys patraukia seklesnių vietų link, priartėja prie krantų, todėl paskui jas atsėlina ir lydekos. Tai puikiai žino vyresni žvejai, kurie dažniausiai ir stato jau minėtas vėliavėles. Anksčiau, kada buvo galima naudoti jų daugiau, vėliavėles rikiuodavo išilgai kranto palyginti nedideliame gylyje, gana dažnai netoli nuo nendrynų, nes už jų prasideda dugno nuolydis.
Kita vertus, bet kokiu atveju lydekos būna ištikimos savo medžioklės taktikai – puola staiga, iš pasalų, toli nesivaiko aukų.
Akmenėliai mūsų meškeriotojams
Kad taip yra galima įsitikinti žvejojant švytuoklėmis. Retesnis atvejis, kuomet jas lydekos griebia tada, kuomet masalas dar smarkiai juda. Paprastai grobuonės „sega“ tuo metu, kuomet švytuoklių judesiai gerokai prigesta arba masalai apskritai nustoja judėti. Todėl ilgos pauzės, žuvaujant šiais viliokliais lydekas, yra gana svarbus animavimo aspektas.
Mano nuomone, pauzė turi trukti net iki 15 sekundžių. Geriau jau ilgesnė, nei trumpesnė. Išimtis, jei žuvaujame mažai nuo vertikalės nukrypstančiomis švytuoklėmis arba tomis, kurių judesiai yra lėtesni, jei norite, „plastiškesni“. Tai būtų horizontaliosios blizgės su plaukeliais vietoje stabilizatorių arba kombinuotas variantas, kada yra ir plastikiniai sparneliai, ir šerių kuokštas. Taip pat tinka švytuoklės su platesniais kūneliais ir didesniais, labiau praskėstais uodeginiais sparneliais.
Gal nukrypsiu nuo temos, tačiau pirmosios dvi „balansyrų“ rūšys tapo nebemadingos, gal ne tokios kibios, o gal atspindi šiuolaikinių žvejų požiūrį į žūklę – greitai, mikliai, čia ir tuojau pat... Deja „plaukuotas“ švytuokles jau seniai „palaidojau“ ežerų ir tvenkinių šabakštynuose, tačiau naujų sunku gauti, nebent atsisiųsčiau tiesiai iš Suomijos, kur jos dar ligi šiol vertinamos.
Tiesa, Lucky John firma palyginti neseniai siūlė tokį švytuoklių modelį Soft Tail. Bet tai buvo pernelyg maži masalai lydekoms, mano nuomone, tie labiau tiko ešeriams. Šioms plėšrūnėms reikėtų 5–7 cm dydžio „balansyrų“.
Tačiau apie tai, ko nėra, neverta kalbėti, išsyk pereisiu prie įprastesnių dabar horizontaliųjų blizgių arba tų, kurias mūsų meškeriotojai, kažkodėl reikiamai neįvertino. pastarosios būtų gal net ne švytuoklės, o kažkas panašaus į kelių žieminių masalų hibridą. Kalbu apie Lucky John firmos modelį Lucky John III Ossa. Beje, irgi ne itin didelis žieminis vilioklis, bet pačios didžiausios jo variacijos jau telpa į mano nurodytas ribas.
Nelabai suprantu, kodėl Lucky John III Ossa pas mus nepaplito, nes pagal savo charakteristikas, o ir praktiškai, tai yra išties geras vilioklis lydekoms, sterkams, didesniems ešeriams. Spėju, kad meškeriotojai jo gerai net neišbandė, nes tokiam masalui reikalingas ilgesnis laikotarpis, kol perpranti animacines subtilybes.
Šitas vilioklis veikia ne visai taip, kaip įprasta švytuoklė, nors ir priskiriamas jų kategorijai. Jei visgi išmėginote, suprantate apie ką kalbu – Lucky John III Ossa masalas plaukia pavirtęs šonu. Tačiau toks ir yra gamintojų užmanymas – sužeistos, bebaigiančios nusigaluoti žuvelės imitacija. Gal kada plačiau aprašysiu visą animavimo eigą, tikslias šio vilioklio panaudojimo galimybes.
Kita vertus, Lucky John III Ossa montažas irgi ne toks, kaip mes įpratę, o firma patingėjo sukurti You Tube akivaizdžią montavimo eigą. Gal veikiau eigas, nes montažai gali būti įvairūs. Ir vėl mestelsiu akmenį į šiuolaikinių meškeriotojų daržą – jei reikia dar pagalvoti, kažką papildomai nusipirkti, ko nėra prie masalo komplekte, prisirišti, pačiam susikonstruoti, na, tai gal geriau jau ne...
Kadangi minėjau lėtesnės eigos dabar įprastas švytuokles, manding, kad vienas geresnių variantų lydekoms būtų Lucky John IV Viking modelis. Tai, mano nuomone, yra vienas geresnių tokio tipo masalų šioms plėšrūnėms. Bent jau, gaudant Lucky John IV Viking švytuoklėmis, galima tikėtis pastovių aštriadančių plėšrūnių laimikių.
Apie poledinę lydekų žūklę kalbėsiu kituose rašiniuose, nes reikėtų susikomplektuoti atitinkamą įrangą, išbandyti kitus masalus. O ir apie švytuokles, kuriomis galime pagauti aštriadančių, dar ne viską pasakiau.
Romualdas Žilinskas
