Pirmledžio lydekos. Apie siauras eketes, slidų ledą ir raudonus sparnus
Lietuviškos žiemos sunkiai nuspėjamos, neretai kelis sezonus iš eilės vandens telkinius ledas tvirtai padengia tik po Naujųjų metų, todėl meškeriotojai paprasčiausiai nespėja „įsibėgėti“ šių plėšrūnių žvejyboje.
Kita vertus, tuo metu ir lydekos jau elgiasi kitaip nei esant normaliai žiemai, kuomet nuo ledo žūklauti pradedama jau gruodžio pradžioje ar net lapkričio pabaigoje – jos būna pasitraukusios į gilumą ir kimba gana vangiai. Gal ešeriai, kuojos ir kitos smulkesnės žuvys savaitę ar ilgiau tuo metu masalus čiups neprastai, bet lydekos – vargu.
Aišku, didesnis gylis žvejui – jokia problema, kadangi vaikštant ledu galima pasiekti bet kurią vandens telkinio vietą ir vilioklius pakišti grobuonei po nosimi. Tačiau siūlyti yra viena, o įsiūlyti – kita...
Suki ir suki ratus...
Įdomiausia, jog jei tuo metu ledo nebūna, kas kartais irgi nutinka, lydekos visai padoriai griebia stambius tvičinginius voblerius, big bait serijos guminukus. Beje, voblerius jos puola netgi pakilusios iš duobių į vos metro gylį. Tačiau užšalus ežerams ir tvenkiniams plėšrūnėms masalus geriausiai siūlyti maždaug 30–40 cm nuo dugno – tai, mano manymu, yra optimalus gylis žvejojant žieminiais dirbtiniais viliokliais, ypač švytuoklėmis.
Lydekos gana jautriai reaguoja į žvejo gręžiamų ekečių garsą, bruzdesį, žingsnius ant ledo. Ir vėl, kaip praeitame rašinyje, bandau palyginimų ieškoti su žūklavimu vėliavėlėmis. Vėliavėlės paprastai statomos toliau viena nuo kitos ir meškeriotojo šalia jų nebūna. Merfio dėsnis, o gal ir tas faktas, kurį ką tik minėjau, kad dviem atvejais iš trijų „iššauna“ būtent tolimiausioji vėliavėlė.
Todėl atėjus žvejoti lydekų reikėtų išsigręžti bent tuziną ekečių ir jas po to nuosekliai tikrinti. Žinoma, šių plėšrūnių žūklėje reikalingi grąžtai, kuriais išgręšime platesnes skyles, nes tikėtinas ir atitinkamo dydžio laimikis.
Gerai, jei jūsų pakirsta stambi lydeka yra dideliame gylyje, tada galima palaukti, kol draugai pradės praplatinti pernelyg siaurą eketę. Gelmėje esanti plėšrūnė mažiau priešinasi (bent jau pačioje kovos pradžioje) dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji – ji jaučiasi pakankamai saugi, nes tarp jos ir meškeriotojo yra padorus atstumas, žuvis žvejo paprasčiausiai nujunta. Antroji – ką jau esu sakęs, žiemą į gelmę pasitraukusios plėšrūnės būna mieguistos, vangios, tad ir muistosi gerokai menkiau. Užkibusios pirmledžiu lydekos paprastai gana žvitrios, jėgos turi ne ką menkiau nei rudenį, o be to ir masalą atakuoja palyginti negiliai.
Aš taip rašau, tarsi būtų daug galimybių pagauti rekordinio dydžio laimikį. Deja, turiu nuvilti – labai didelės grobuonės žiemą užkimba palyginti retai. Jokiu būdu neatmetu galimybės, jog nesužvejosite ir daugiau nei dešimt kilogramų sveriančią lydeką, tokių irgi pasitaiko, bet tikrai ne tiek, kiek žuvaujant atviro vandens sezono metu.
Galima tik pasvarstyti kodėl: galbūt mūsų siūlomi masalai joms atrodo pernelyg smulkūs, gal žuvaujame ne ten, kur yra didžiausia galimybė, kad menką vilioklį čiups stambi žuvis, gal ji netgi užkimba, tačiau įranga būna netvirta ir laimikis nutrūksta, tad jo niekaip nepasversi, gal...
Tiesa, dar grįšiu prie paruoštų žūklei ekečių. Eini ratu ir bandai laimę kiekvienoje. Tarkim, žuvaudamas švytuoklėmis padarai maždaug po 30 mostų vienoje skylėje, bandai laimę kitoje eketėje ir taip suki, ir suki ratus ant ledo... Aišku, per tą laiką keiti masalus, neapsiriboji tik vienu.
Na, galbūt po pusdienio, o diena gruodį itin trumpa, pakeiti žūklės plotą. Tačiau vadovaudamasis vis ta pačia taktika – išbirbini lede dvylika-penkiolika skylių ir vėl „daina“ iš naujo...
Beje, tai įrodo aname rašinyje mano dėstytas mintis – pirmledžiu lydekos nenusėdi vienoje vietoje ir seka paskui aukų būrius. Jei netoliese ant ledo tupi „avižėlininkai“ arba mažomis blizgutėmis gaudantys ešerius meškeriotojai, galima stebėti, kaip jiems sekasi. Paprastai tiems žvejams gerai kimbančios žuvys signalizuoja ir apie potencialų jūsų laimikį.
Kodėl traumatologai daug uždirba
Tokia žvejyba aktyvi, lauke vos keletą laipsnių šalčio, todėl nereikėtų apsirėdyti taip, tarsi prasidėjo ledynmetis. Kita vertus, dabartiniai žvejybiniai žiemos sezonui pritaikyti drabužiai yra „kvėpuojantys“, nelaikantys prakaito ir visaip kitaip komfortiški bei šilti. Bet tik su ta sąlyga, kad apsirengėte pagal rekomenduojamą schemą – ant nuogo kūno turėtų būti dviejų apatinių komplektas, ir tik po to reikia vilktis tam pritaikytus bliuzonus, striukę ir panašiai.
Geras apavas dabar ypač svarbus, nes pirmasis ledas būna apsnigtas arba neapsnigtas, tačiau itin slidus. Arba šlapias, todėl... irgi labai slidus.
Kiek sykių teko matyti meškeriotojus, kurie, regis, apsiavę tinkamai – lauke šlapdriba ar lyja, o jie – su aulinukais. Galbūt net viduje pašiltintais, tačiau pirktais kokiame nors prekybos centre ir aiškiai nepritaikytus žūklei ant ledo, todėl meškeriotojai ne vaikšto, bet čiuožinėja. Būtų pusė bėdos, jei žuvautum prie vienos ar dviejų ekečių, bet juk dabar tenka nuolatos judinti kojas.
Traumatologams šiuo metų laikų darbo į valias ir dalį pacientų sudaro būtent meškeriotojai su išnarintomis ar net sulaužytomis galūnėmis. Beje, tos bėdos gali ištikti (tfu, tfu, tfu...) ir apsiavus specialiu apavu, jei lakstysite ledu. O aš juk įspėjau – lydekos dabar atsargios ir girdi meškeriotojo žingsnius, tad eikite pamažu, nėra ko bėgti, čia juk ne pirmas pasimatymas.
Jau veikiausiai visai senstu, nes dar sykį perskaičiau, ką parašiau. Supratau, kad kalbuosi su jumis kaip su vaikais: nesukaiskit, nes slogą gausit, nepaslyskit, nes gipsą teks nešioti...
Kaip priversti lydeką išsižioti
Praeitame straipsnyje taip ir nebaigiau pasakoti apie švytuokles, paminėjau vos porą modelių. Jei pamenate, kaip vieną stabiliausių lydekinių vilioklių pristačiau Lucky John Viking. Išskyriau jo forma bei žaidimo braižą. Tačiau Lucky John švytuoklių modeliai turi ir dar vieną lydekas viliojantį elementą – raudonus stabilizuojančius sparnelius.
Kodėl žiemą lydekoms tai būna itin svarbu (kitais metų laikais pageidautina raudona spalva, bet tik pageidautina) – sunku pasakyti. Tačiau tai yra faktas, kurį patikrinau daug sykių. Pakanka kokiai nors švytuoklei nudažyti sparnelius raudonu markerių ir plėšrūnė vilioklį puola.
Panašios į Lucky John Viking yra Lucky John Baltic bei Lucky John Nordic horizontaliosios blizgės. Aš dabar turiu omeny ne tik raudonus sparnelius, tačiau ir platesnę kūno formą, kas turi įtakos tinkamai lydekoms animacijai.
Neišbrokuočiau ir Lucky John Fin ir Lucky John Clasic švytuoklių. Gal kai kurios jų galbūt turės skaidrius stabilizatorius, bet tų švytuoklių spalvinės variacijos bus itin patrauklios aštriadantėms plėšrūnėms. O sparnelius, ką jau sakiau, galima nusispalvinti čia pat ant ledo.
Kita vertus, masalo žaidimo braižą reguliuoja pats meškeriotojas. Nors ir vėl – ne kiekvieną arklį priversi atsistoti ant dviejų kojų...
Bet kokiu atveju gundant lydekas ant pirmojo ledo nėra reikalo mojuoti meškere lyg žvejojant velniu dešimties metrų gelmėje ešerius. Nors ir vėlesniu metų laiku dantytosios plėšrūnės mieliau griebs lėčiau judančias horizontaliąsias blizges. Dėl to aname rašinyje ir pabrėžiau ilgų pauzių svarbą, dėl to ir gailėjausi, kad nėra pirkti švytuoklių su „plaukeliais“.
Pasyvias plėšrūnes kitąsyk provokuojančiai veikia gerai ešeriautojams žinomas blizgių animavimas, kuomet jos tiesiog „smulkiai“ drebinamos. Kada lydekos atsisako čiupti masalus, yra racijos sykis nuo sykio švytuoklėmis brūkštelėti per dugną (vėlgi švelniai, plastiškai) ir pakelti dumblo debesėlį, taip suerzinant plėšrūnes.
Nors ankstesnių savo žodžių neatsisakau – geriausias gylis siūlant masalą šioms plėšrūnėms, pasikartosiu, yra 30–40 cm. Braukymas blizgėmis per dugną bus tik vienas iš animavimo elementų, siekiant atkreipti lydekų dėmesį.
Kitaip nei viduržiemyje, dabar geriau rinktis mažesnes švytuokles. Optimalus dydis lydekoms būtų 5,0–7,0 cm, o tai tartum atitinka universalių rudenį naudojamų voblerių ir guminukų gabaritus. Suprantama, kalbu apie aukščiausią šių skaičių ribą. Vėliau gaudysime giliau ir švytuoklės „paaugs“ centimetru ar dviem, tačiau tie 7 cm vis tiek išliks, bet jau kaip mažesnių masalų variantas.
Reikėtų dar pridurti, jog ešerių tokie švytuoklių dydžiai kartais visiškai nebaido, belydekaujant pakliūva rinktinių egzempliorių.
Raudoni horizontaliųjų blizgių sparneliai nors ir patinka lydekoms, bet tai nėra vieninteliai spalviniai akcentai. Pradedantiesiems žvejams renkantis švytuoklių spalvines variacijas, siūlyčiau orientuojantis pagal orą – apniukusi ar saulėta diena.
Kuomet giedra – geresni masalai, kurie yra išmarginti, tada daugmaž dominuoja trys ar keturios spalvos ir faktiškai nelabai aišku, kuri iš jų pagrindinė.
Kai giedra, dažniau bandyti tas blizges, kurios nudažytos praktiškai vienu principu – kontrastuojanti su šonais nugara. Šonai geriausiai balti, šviesiai pilkšvi, balto ar šviesiai geltono blizgesio. Švytuoklių papilvės abiem atvejais pageidautinos oranžinės, rausvos.
Kažkada skaičiau vieno žvejo straipsnį, kuriame radau įdomius pastebėjimus. Pasak to meškeriotojo, jei švytuoklė būna nudažyta taip, kaip siūliau apniukusiai dienai (beje, vienas geresnių spalvinių variantų yra ešerio imitacija), lydeka gali čiupti švytuoklę kelis kartus pakartotinai. Neva plėšrūnei atrodo, kad čia yra dygus ešerys, todėl jį bando pulti dar ir dar. Bet kuomet ši blizgė bus kontrastingų spalvų, lydeka tokį masalą čiups tik kartą. Jei laiku nepakirsite – išpuolio grobuonė nekartos.
Galbūt žvejys ir teisus, o gal ir ne, nes kontrastuojančias švytuokles paprastai naudojame giedru oru. Tad galimas dalykas, jog lydeka palyginti nedideliame gylyje esant ryškesnei šviesai paprasčiausiai ilgiau neužsibūna – po nepavykusio išpuolio nuplaukia savais keliais. Ir vėl man tektų grįžti prie tos minties, kad pirmledžiu šios grobuonės pakankamai aktyvios ir daug juda...
Bet šiam kartui užteks. Švytuoklės nėra vieninteliai viliokliai lydekoms. Tačiau apie kitus masalus jau reikės ir kito straipsnio.
Romualdas Žilinskas
