Penkios žuvys, kurias vasarą gaudau su avižėle
Šiais laikais viską įprasta reitinguoti. Reitinguojamos gražiausios moterys, populiariausi aktoriai, greičiausi automobiliai ir net gyvūnai. Tarkim, dešimt nuodingiausių pasaulio gyvačių arba plėšriausių žinduolių dešimtukas ir pan. O kodėl man nepabandžius? Imsiu ir sureitinguosiu žuvis pagal tai, kaip jos kimba ant avižėlių vasarą. Na, ne dešimt labiausiai kimbančių, pakaks ir penkių.
Iš tiesų, galima būtų reitinguoti ir dvidešimt penkias, kadangi visos žuvys neatsisako šiltuoju metų periodu, o ypač pavasario pabaigoje avižėlių, tačiau ne visos vienodai gerai ant jų kimba.
Kita vertus, tai tik mano asmeniniai reitingai, gali būti, jog aš klystu ir kažkuri žvynuotųjų rūšis, kuri pas mane yra žemesnėje vietoje, turėtų būti aukštesnėje, galbūt netgi yra ir dar geriau šiais masalais viliojamų, o jų nė neįrašysiu, bet juk pasakoju iš savos patirties.
Taip pat turėčiau paaiškinti, kad kalbėdamas apie avižėlę, aš ne visada minėsiu būtent ją, nes avižėlių kategorijai juk galima priskirti ir vadinamuosius „veidrodėlius“ bei „taškelius“.
Pirmieji nuo įprastinių avižėlių skiriasi ilgesniu kabliuko koteliu, nors ne visada jis yra ilgesnis, o vietoje švininiu arba volframinio kūnelio turi nedidelę plokščią skardelę, kuri išblizginta iki veidrodžio spindesio.
Beje, toji skardelė yra ant kabliuko kotelio žemiau kilputės valui, tuo jie skiriasi nuo „taškelių“, kadangi kartais sunku skirti. Bet kaip pavadinsi – taip nepagadinsi, ne egzaminams ruošiamės.
Pati naujausia „veidrodėlių“ rūšis – su kristaliukais, paprastai vadinamais „Svarovskio kristalais“, nors ten gali būti briaunoti ir laužiantys šviesą paprasčiausio spalvoto stiklo gabaliukai ir jokiais „svarovskiais“ nė „nekvepia“.
Nesvarbu, juk ne mylimajai papuošalus dovanojam, esmė – kad žuvims patiktų. Yra gausybė tokių ir žieminių avižėlių, ir jas galima taikyti vasarinei žūklei, bet dabar kalbu būtent apie „veidrodėlius“.
„Taškeliai“ galbūt labiau panašesni į tikrąją avižėlę, bet visuose juose kabliukas būna su ilgesniu koteliu, nei tradicinėse avižėlėse, o kūnelis, lyginant su avižėle, neproporcingai mažas.
Kūnelis gali būti šratelio, kūgio ar net trikampės formos, taip pat yra ir su labai dideliais ilgakočiais kabliukais. Turiu omenyje didelį kabliukų numerį. Tradiciniai „taškeliai“ paprastai apvalūs arba šiek tiek paploti iš viršaus ir apačios.
Žiobrius – lietuviškai ir latviškai
Pirmą vietą, gaudant avižėle atvirame vandenyje, aš tikrai atiduočiau žiobriui. Kad taip šios žuvys meškeriojamos žino visi, tačiau ne visi veikiausiai šiuos masalus išbandė. Pas mus, kitaip nei Latvijoje, žiobrių žūklėje avižėlės nėra labai populiarios, tokiu principu žiobrius gaudo gal tik kai kurie vyresnės kartos žvejai. Nors, kaip kuriuose regionuose, ypač Dauguvos upės intakuose ir lietuvaičiai meškeriotojai žvejoja žiobrius „latvišku“ principu.
Žiobriams avižėlę vietoje kabliuko galima kabinti, kuomet juos vilioji dugnine, galima rišti ir meškeriojant plūdine. Paprastai imami būtent minėti „veidrodėliai“ arba „taškeliai“, pastarieji gali būti juodi, tamsinto balto metalo spalvos, vario arba geltono metalo blizgesio. Taip pat populiarios plastikinės šviečiančios avižėlės, kuriomis žūklaujamos stintos. Kaip matote, avižėlių variacijų daugybė ir žuvaujant tai turės įtakos kibimui.
Kadangi užsiminiau apie latvius, reikia pasakyti, kad jie tam naudoja tikras žiemines sunkias avižėles, nors irgi neretai su ilgesniais kabliukais, kadangi taip žuvys geriau pasikerta. Ir kitąsyk jas dažo ryškia emale, bet aš pats tokiomis nebandžiau, todėl ir neteorizuosiu.
Tokio tipo masalai, nors veikiau kabliukų pakaitalai, kadangi ant jų kabliukų kabinamos uodo trūklio lervos, sliekai, musės lervos ir kiti žiobriams tinkami „gardumynai“, geri tuo, kad tiek žuvaujant dugnine, tiek plūdine laiko natūralų masalą palei dugną. Žiobris yra nuo dugno maistą renkanti žuvis, tai matyti net ir pažvelgus į jo lūpas, kurios nukreiptos žemyn ir labai panašios į karšio, tad neretai „veidrodėliai“, „taškeliai“ ir avižėlės nurungia paprastą kabliuką. Be to šie masalai turi ir vizualinę reikšmę, kas žiobriui, įsitikinau ant kabliukų maudamas ryškius putplačio, fluorescuojančius rutuliukus, irgi patinka.
Beje, taip žiobriai meškeriojami ne tik dabar, o bet kokiu metų laiku. Ypač pasiteisina ši žūklė vėlų rudenį. Pabandykite ir įsitikinsite.
Kai kurių veikiausiai įtikinėti nereikia, nes, tarkim, žinomas Lietuvos žvejys Konstantinas Gemskis žiobrius sėkmingai spiningu gaudo mažomis savadarbėmis cikadomis. Tad mūsų įsivaizdavimas apie žiobrį, kaip labai taikią žuvį, gal ir ne visai teisingas.
Ešerys visada ištikimas avižėlėms
Antrąją vietą atiduočiau ešeriui. Nereikia nė pasakoti, kad žiemą avižėlėmis dažniausiai meškeriojami būtent šie plėšrūnai. Bet atviro vandens sezono metu kažkodėl tai pamirštama. Be reikalo, kadangi žvejoti ešerius iš valties žiemine meškere yra labai smagu. Dabar tinka tos tradicinės žieminės švininės ar volframinės avižėlės, kurių spalvų spektras praktiškai neribojamas, čia iš tos „operos“ – kaip, kada ir kur...
Žinoma, gal žieminių „balalaikų“ žuvaudami iš valčių nenaudokite, nes pusę valandos iš gelmės teks valą vynioti. Imi žieminė meškerę su neinercine rite, nuleidi per valties bortą ir, jei banguoja, gali nė rankos nejudinti. Ant kabliuko, suprantama, mauni slieką ar uodo trūklio lervas. Bet sliekai geriau – stambesni kupriai užkibs.
Tokiu atveju ir renkiesi atitinkamą avižėlę, ji turėtų būti sunki ir su dideliu kabliuku. Kažkada specialiai „vasarinių ešerinių“ avižėlių išsiliedavo patys žvejai, dabar tokių nė su žiburiu nerasi.
Bet „taškelių“ ir „veidrodėlių“ su dideliais kabliukais yra, tad mėginkite. Tiesa, jų svorio gali neužtekti, tuomet virš masalo dar ant valo užspauskite švino šratelį. Veikiausiai trukdys tinkamai žaisti masalu, tačiau ešeriui, mano nuomone, atviro vandens sezono metu tas žaidimas mažiau aktualus, jis labiau reaguoja į vizualinį masalo apipavidalinimą. O ties slieku žibantis „veidrodėlis“ ar „taškelis“ gali sužadinti ešerio smalsumą.
Kažkada dar vaikystėje labai smagiai ešerius traukdavau Lampėdžių karjere nuo tais laikais ten pastatytų ilgų lieptų. Naudodavau paprastas blizgias, dideles žiemines avižėles, o ant kabliuko kabindavau šoniplauką. Nesu bandęs su šoniplaukomis iš valties, turėtų kibti...
Daug ešerių tame pačiame karjere ir kituose stovinčio vandens telkiniuose esu pagavęs avižėlėmis, kai ant jų maudavau mažus tvisterius ir riperius. Tai buvo tuo metu, kai pradėjo populiarėti ultralight spiningavimas ir tinkamų galvakablių itin mažiems guminukams žūklės prekių parduotuvėse praktiškai nebūdavo.
Kita vertus, ir dabar sunku rasti, o tada „nusiplonindavau“ iki tokio lygmens, kad spiningaudavau ešerius su 0,10 mm monofilamentine gija, nes pintos tik atsirado ir buvo prastos kokybės. Bet tai dar ne pat ploniausias valas, apie tokią žūklę skaitysite toliau...
Kadangi dabar yra pavasaris, galiu pasakyti, jog šiuo metų laiku ešeriams labiausiai tikdavo prisirpusios vyšnios spalvos guminukai, ypač su brokatiniais blizgučiais. Žuvaudavau taip ir Nevėžyje, ten dažniau gaudydavau vasarą, pagrindinis ešerių masalas būdavo blyškiai rudi guminukai su juodais taškeliai, jie panašūs į mažyčius gružliukus. O vakarėjant visada vietinius plėšrūnus gundydavo violetiniai su žaliu arba mėlynu brokatu tvisteriai.
Didžiausiam karšiui – ploniausias valas
Nenorėdamas nutraukti temos apie ultralight, kaip tik ir pristatysiu trečiąją mano reitingo žuvį – karšį. Bežuvaujant karjere ešerius tais „super mikro“ guminukais, kurių kūnelius dar ir apkarpydavau, kad būtų mažesni, atsitiktinai pagavau karšį. Tuomet trūko informacijos apie taikiųjų žuvų žūklę mikroamasalais, viską darėm patys, patys ir klydom ir kažką atrasdavome, po to įspūdžiais pasidalindavome.
Taigi, užsiciklinau sužvejoti karšių spiningu ir daugiau, ne tik tą vieną atsitiktinį. Pradžia buvo sunki, bet po to viskas sekėsi kur kas paprasčiau ir po intensyvaus žuvavimo metus laiko, jau galėjau pasigirti, kad perpratau bent jau vieno vandens telkinio karšių gaudymą spiningu.
Karšiams gundyti naudodavau dar plonesnę giją – 0,08 mm monofilamentinį valą, o guminukas – dar smulkesnius nei ešeriams. Praktiškai pačių mažiausių, kokie yra ir dabar, tik uodegėles. Kūnelį nukirpdavau, palikdavau gal penktąją jo dalį, kad galėčiau įsegti avižėlės kabliuką.
Geriausios karšių žūklei man tada buvo švininės avižėlės, tačiau problemą – tos žuvys kibdavo tolokai nuo kranto ir tekdavo toli mesti masalą, o jis toks lengvas, kad reikiamu atstumu užmesti sudėtinga. Karšiams patikdavo lėtai skęstantys mikromasalai, jais praktiškai žaisti nereikėdavo, nes šios žuvys masalą griebdavo dar nenusileidusį ant dugno.
Ir čiupdavo karšiai vilioklį kažkaip ypatingai – spiningo viršūnėlė nesureaguodavo, nors ir labai lanksti, bet kibimą pamatydavau žiūrėdamas į valą – jis imdavo slinkti į šoną. Tada pakirsdavau. Kitąsyk pavykdavo suvilioti daugiau nei 2 kg karšį! Dabar bandykite įsivaizduoti, kaip jį tekdavo traukti tokio storio valu...
Kad toliau galėčiau užmesti guminukus, po to pradėjau juos mauti ant volframinių avižėlių. Kibimas tapo neprastesnis, nes masalo greitesnį skendimą tarsi atsverdavo užmetimo nuotolis, nes toliau nuo kranto būdavo didesnė galimybė suvilioti karšių. Visgi tokia žūklė labai jau brangi, nes pasitaikydavo dienų, kai nutraukdavau įkabinęs į dugno augaliją kokias penkias avižėles, kurias su storesne gija tikrai būčiau išlupęs.
Karšius avižėlėmis meškeriodavau ir iš valties. Kažkada taip žuvauti ypač sekdavosi Kalvių ežere. Imdavau tipinę žieminę, tačiau stambią švininę, blizgančia baltu metalu avižėlę. Apie tai kažkada buvau jau rašęs. O gal ne – nepamenu...
Kibdavo tik dideli karšiai, mažesnių nei 1,5 kg nepasitaikydavo. Ant kabliuko nerdavau paprastą slieką. Deja, vietiniai karšiai būdavo labai opūs valo storiui, tad didesnio diametro nei 0,12 mm monofilamentinės gijos nenaudodavau. Jei su lanksčiu spiningu paprastai pasisekdavo išvarginti didelius karšius, tai pakelti juos iš gelmės žiemine meškerėle su rite pavykdavo tikrai ne visada, paprastai patys stambiausi paprasčiausiai nuraudavo masalą.
Panašiai karšius gaudžiau ir Elektrėnų ežere nuo kažkada buvusio tilto, kuris vienąsyk per didelį bangavimą sugriuvo. Jo jau nebėra, tad ar žvejoja kas nors iš elektrėniškių žvejų taip karšius – nežinau.
Bet anksčiau ant to buvusio tilto vasaros naktimis rikiuodavosi visa eilė meškeriotojų. Tarp jų būdavau ir aš. Dauguma žuvaudavo ant žieminių meškerėlių susirišę vasarines sistemėles, aš gaudydavau ir su paprastu kabliuku, ir su žiemine avižėle. Būdavo naktų, kad karšiai geriau kibdavo ant avižėlės.
O kokį masalą naudodavau, deja, jau dabar nebepamenu. Gal sliekus, o gal ir augalinės kilmės. Bet jaukindavom, tą tikrai menu.
Jei nori stambaus šapalo
Ketvirtoji žuvis mano reitinge veikiausiai jus nustebins, nes tai – šapalas. Dauguma žvejų šapalus ant batono meškerioja prisirišę paprastus kabliukus. Taip dažniausiai gaudau ir aš, bet vasarą arba mažesniame gylyje pavasarį.
Tačiau kuomet šapalai laikosi padugnėje ir nekyla link vandens paviršiaus, juos verta bandyti vilioti tuo pačiu batonu, bet vietoje kabliuko pririšus „taškelį“ su maždaug 4–6 Nr. dydžio kabliuku.
Žvejyba šiaip jau nesiskiria nuo įprastinio žūklavimo batonu, nes naudojama plūdinė meškerė. Šiuo atveju irgi masalas pakeliamas aukščiau dugno, paprasčiausiai pavadėlis neplevėsuoja tėkmėje su batono gumulu, o plaukia arčiau grunto tiesiog po plūde.
Gaudant su tokiu pasunkintu kabliuku, kaip taisykle, suviliojami didesni šapalai, todėl apsidraudimui vertėtų rišti bent 0,16 mm pavadėlį.
Daugiau kaip ir neturiu ką pasakyti apie tokį šapalų gaudymą – leidi palei krantą masalą tiek, kiek akys gali įžiūrėti plūdę ir stebi, kada ji panirs po vandeniu, o jai panirus – kerti. Šiam žūklavimui pravarti ilga meškerė, nepamainoma bus boloninė, kuri ilgesnė nei match tipo.
Toks meškeriojimas yra labai aktyvus, tenka daug nukulniuoti upių pakrantėmis, grįžęs namo vos kojas pavelki, bet man labai patinka. Siūlau pabandyti. Tik nepamirškite, kad ne visi batonai tinkami, kadangi sudrėkę nukrenta nuo kabliuko. Geriausias yra „Sostinės“.
Ta visaėdė raudė...
Penktoji žuvis būtų raudė. Šią žuvį kai kas priskiria prie pusiau plėšrūnių arba visaėdžių ir tikrai nebe reikalo. Nes nemažai didelių raudžių esu suviliojęs būtent mikromasalais, kai joms siūlydavau jau nupasakotus „karšinio tipo“ pamažintus guminukus.
Geriausiai – smulkūs tvisteriai. Jei karšiai gundydavosi ir ant riperių, tai raudėms labiau patikdavo kirminų pavidalo guminukai.
Taip pat jausdavosi skirtingas požiūris į spalvas. Karšiai geriau kibdavo ant rudų, rausvų, pusiau skaidrių guminukų, o raudės labiau norėdavo ryškių spalvų. Tiesa, raudona vienodai gerai tiko abiem žuvų rūšims.
Tokios žūklės privalumas tas, kad spininginius masalus čiupdavo dažniausiai svarios raudės, mažylės nepuldavo, kaip būna meškeriojant plūdine, kada ant kabliuko kabini grūdą ar kitokį natūralų masalą. Bet gali būti išimtis ir žvejojant plūdine meškere. Jau turbūt supratot, apie ką aš...
Taip, jei vietoje kabliuko riši avižėlę. Ir ant jos kabliuko gali kabinti tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės masalą. Tinka netgi apsiuva. Kodėl raudės tada masalą čiumpa stambesnės – nežinau, tačiau tai yra faktas. Spėju, kad avižėlė, kitaip nei kabliukas, staigiai nuskęsta, o didesniame gylyje, žuvų būrio apačioje laikosi didesnės raudės. Bet tai – tik spėlionės.
Avižėles raudėms galima naudoti, kaip ir ešeriams – visų spalvų ir nežinai, kada kokia bus geresnė, Žvejoji ir žūklės metu išsiaiškini.
Romualdas Žilinskas
