Pavasaris su lengva dugnine

Ankstyvas pavasaris, saulė kur kas labiau glosto, nei prieš mėnesį, ima rodytis pirmosios žibuoklės ir šalpusniai, karklai, blindės tuoj, tuoj savo šakas papuoš pūkuotais „kačiukais“ – augalija atsigauna, o įvairi gyvastis pradeda ropinėti, straksėti, skraidyti, žodžiu – šilta, malonu ir visai neliūdna.
Tačiau aš nekalbėsiu apie pavasarines grožybes ant kranto, bet trumpai pašnekėsiu apie žūklę, kas betarpiškai susiję su vandeniu ir žuvimis, kurios, beje, dabar irgi jaučia tą gamtos virsmą, o taip pat užsiminsiu ir apie žvejybinę įrangą.
Taigi, pirmiausiai iškils klausimas: kur žvejosime ir ką gaudysime? Viskas priklausys nuo to, kiek laiko turėsime pasiruošti žūklei. Aišku, laiko, kaip visada, bus ne kažin kiek, juolab dabartinėmis gyvenimo sąlygomis kils problemų su greitu apsipirkimu žūklės parduotuvėse, tad gal bandykime važiuoti ar eiti iki artimiausios upės ir čia viliokime šiuo metu labiausiai atkutusias žuvis. Veikiausiai tai bus kuojos, strepečiai, plakiai, ešeriai, šapalai... Įrankį pasirinkime (ne, neatspėjot, ne plūdinę) „lengvą“ dugninę. Kodėl ją? 
Todėl, kad bus galima ir aktyviai pažvejoti, ir ant kranto pasėdėti, nes nuo ilgo kiurksojimo prie kompiuterio dar sąnariai ne visai lankstūs. Be viso to, tai – vienas iš būdų, kada tikrai galima žuvų pagauti, nes pastarosios šaltame pavasariniame vandenyje gana įnoringos, grupuojasi užkąsti tik joms vienoms gerai žinomuose nedideliuose ploteliuose, kurie gali kas pavasarį keistis. Aišku, patyręs žvejys daugiu ar mažiau nuspės, na, bent jau teoriškai, kur įmanoma žvynuotąją iš vandens į krantą išprašyti, o ar taip nutiks iš tiesų – tikrinsime praktiškai. 
Vieta, iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti visai nepatraukli: lygus krantas, tiesi upė... Bet mes kiaurai vandenį nematome, tad visai įmanoma, jog čia dugnas – ne kaip futbolo aikštelė, tačiau panašus į laiptuotą šlaitą, kurio apatinė pakopa remiasi į molėtą, žvyruotą lygesnį gruntą. Žuvys glaudžiasi prie vienos iš pakopų (didžiausia tikimybė dabar – kad prie pačios apatinės), kurią upės tėkmė skalauja, ir čia visada randa kokių nors vabzdžių lervų, juolab – prie to povandeninio šlaitelio ir tėkmė priplaka ką nors ėdamo. Gylis pageidautinas nuo 1,5 iki 2,5 m, į seklesnius vandenis žvynuotosios pasikels nebent tada, kai saulė gerai pakaitins nuo sunkių minčių žūklės metu ištuštėjusią galvą. Tėkmė – vidutinio stiprumo, su vienu kitu paviršiniu vos įžiūrimu vandens verpetu, kas rodo, kad visgi dugnas – ne toks ir plokščias, o šlaito nuolydis – ne toks ir lygus.
Kita vertus, čia mažai kliuvinių, todėl jūsų dugninės svarelis neužsikabins taip, kad jį nutrauksite. Beje, apie pačią įrangą...
Sakydamas „lengva dugninė“ turėjau omenyje nelabai pas mus populiarią picker tipo dugninę meškerę, kurios užmetimo svoris bus iki 40 g.
Tinka ir įprasti feeder, bet paties mažiausio užmetimo svorio, trumpesni – iki 2,70 m. (art. 3948-240, 3948-270; 4128-270).  Labai patogus ir mobilus įrankis tokiam metų laikui ir tokiai žvejybai, nes galima greitai keisti žūklės vietą. Lengvas svarelis – irgi privalumas, jį tėkmė pati atneš į reikiamą plotą, bet pakaks svorio, kad nesiristų šlaitu aukščiau ir masalas būtų prie pat dugno. Sistemėlė paprasta kaip „trys kapeikos“ – tiesiog ant pagrindinio valo užmautas slankiojantis slyvutės formos (šratas labiau strigs dugne) svarelis (art. P5531-010. 012, 018, 025), kurio masė, priklausomai nuo srovės stiprumo ir grunto lygumo, varijuos tarp 10 ir 2
5 g. Svarelis remsis į suktuką (art. S918-006), o prie pastarojo pririštas maždaug 50 – 70 cm ilgio pavadėlis su kabliuku (art. F550-014, 012; F55-014,012, CA125-***014,012; CF203-***014, 012). Tokia sistemėlė – itin jautri. Tiesa, paprastai rekomenduojama rišti ilgesnius pavadėlius, bet tai bus galima daryti vėliau, kai vanduo sušils ir žuvys suaktyvės, o dabar ilgas valo galas maskatuosis pernelyg aukštai grunto, tad pusiau apspangusi kuoja vargu ar matys masalą. Pagrindinis valas turėtų būti apie 0,14 – 0,16 mm storio (art. LJ4051-014, 016; TS4913-014, 016), pavadėlis – 0,12 – 0,14 mm (art. 4117-012; 4508-***012, 014). Nereikia dabar jokių „pintukų“, pakaks monofilamentinių arba fluorokarboninių valų, nes užmesime visai netoli kranto, o jautrumo įrangai tikrai užtenka. Nereikės ir jaukų, nors, aišku, pašaras niekada nepamaišys, bet mes juk atėjome trumpam ir be ilgo pasiruošimo. 
Masalai tradiciniai: uodo trūklio lervutės, musės lervos, sliekelis. Kartais, o man taip yra nutikę, kai būna visiška nekiba, nors vieta jau žinoma ir „šeštas jausmas“ sako, kad čia žuvų yra, bet jos tiesiog ignoruoja masalus, vertėtų apsidairyti. Ne, ne į dangų, kad Viešpaties malonės paprašyti, o po kojomis – gal kur dirva minkštesnė, kurmiarausis pūpso, ten pasiknaisiojus „vietinį“ slieką rasite. Rausvą tokį, gana minkštą, bet jis judrus, o ir labiau tos priekrantės žuvims įprastas. Užmaukite ant kabliuko.

  Na, va. Sakiau, kad susigundys. Pirma kuoja? Bus ir dar. O gal net stambus šapalas leis sau nasrus pražioti. Valas plonas, įranga subtili – turėsite ką veikti... 

Romualdas Žilinskas