Paskutinis ledas

Vietos pasirinkimas

Paskutinio ledo malonumai trumpi – viena, gal dvi išvykos, ir ledas bus pernelyg trapus, kad galima būtų rizikuoti. Todėl reikia apgalvotai pasirinkti žūklavietę, kad nepakliūtum į pačią žvejų tirštumą, kuri susiburia ant stambių vandens saugyklų, o antra, kad rastum vietą, kur kimba? Daugelis meškeriotojų turi kelias vietas, kurias laiko paslaptyje ir kurios yra tinkamiausios meškerioti baigiantis žiemai. Tos vietos atrastos ar nusižiūrėtos iš vietinių žvejų. Jos ypatingos tuo, kad žuvys ten kimba būtent nuo paskutinio ledo.

Nors sakoma, kad paskutinio ledo laikotarpiu prasideda palaimingas sezono finalo momentas, kai žuvys sukyla ir kimba visuose ežeruose, vandens talpyklose ir Kuršių mariose, tačiau praktikoje būna visaip. Todėl patartina turėti informaciją iš „vietų“, ar kibimas jau prasidėjo. Svarbu žinoti ir tai, kokios žuvys kimba?

Kur telkiasi žuvys?

Gudų girios kaimų meškeriotojai paskutiniojo ledo metą vadina „mekšriniu“, nes kuojos pirmosios nubunda iš žiemos snaudulio ir traukia arčiau krantų ganytis, kur dugnas nusėtas moliuskas arba driekiasi amžinai žaliuojančių augalų atvašynai, kuriuose dabar prieglobstį randa kuojų skanėstas – apsiuvos. Svarbu, kad tos vietos nebūtų pernelyg seklios ir siektų 4-6 metrų gelmę. Seklesnėse vietose raudonpelekės pasirodys po poros savaičių.

Žinoma, yra išimčių – Labanoro žvejai puikiai žino, kad girios viduryje telkšančiame Mažajame Siauryje kuojos paskutiniojo ledo metu telkiasi 9-10 metrų gelmėje. Netolimo Peršokšnų ežero žvejai žino vietelių, kur kuojos kovo pradžioje susiburia virš smėlėto dugno, dažniausiai kaimų maudyklių pašonėje, kur gelmė kaip tik ir siekia 4 metrus. Kretuono ežero meškeriotojai teigia, kad kuojų dabar geriausiai ieškoti prie intakų ir ištakų, nes čia šviežiausias vanduo ir pirmiausiai atgimsta gyvybė – ima ristis vabzdžių lervos, telkiasi smulkūs vėžiagyviai, buriasi apsiuvų kolonijos. Žodžiu, orientuotis reikia į žuvų ganyklas. Tai tokie vandens telkinių plotai, kur kovo pradžioje žuvys aptinka daugiausiai maisto ir gali atstatyti per žiemą sumenkusias jėgas.

Todėl labai svarbus parinkti tokį masalą, kuris dabar žuvims yra labiausiai viliojantis. Patyręs meškeriotojas iš Aukštaitijos Rimas Poškus teigia, kad kuojoms dabar labiausiai viliojantis kąsnelis – ne skaisčiai rubininė uodo trūklio lerva, kaip žiemos pradžioje, o riebi apsiuva, peržiemojusi savo namelyje ir pamažu keliaujanti į seklesnius vandenis. Apsiuvų dabar galima pasirinkti šaltiniuotuose upeliuose. Taip pat tinka kinivarpa, skruzdžių kiaušiniai, o štai jaukinti žuvis meškeriotojas pataria specialiu žieminiu jauku (raudonos spalvos), tačiau labai saikingai, mažomis porcijomis.

Koks įrankis ir masalas parankiausias?

Daugelis žvejų mūsų krašte per pastaruosius du dešimtmečius taip pamėgo avižėles, kad net teoriškai nelabai įsivaizduoja, jog Kretuono meškeriotojai kovo pradžioje tradiciškai kuojas gaudo plūdinukėmis su dviem ar trim 16-18 numerio „Cobra Crystal“ kabliukais, kurie pavadėliais tvirtinami virš 8-10 g svarelio. Svarelis turi būti su ausele, prie kurios tvirtinamas pagrindinis valas, nes tada geriau įsitempia valas ir tiksliau fiksuojamas kibimas. Kad įnagis būtų ne tik jautresnis, bet ir mažiau keltų sidabrašonėms įtarimą, patartina naudoti naujovišką „Salmo Fluorocarbon“ valą. Jo gija beveik neatspindi šviesos spindulių, todėl valas yra nematomas vandenyje ir nebaido žuvų.

Kai kurie žvejai vietoj paprastų vienšakių kabliukų prie pavadėlių riša vadinamuosius „veidrodėlius“ – tai vienšakiai kabliukai, prie kurių kotelių prilituoti sidabriniai skrituliukai – 1-2 mm skermens. Alytaus meškeriotojai teigia, kad geriausi - kaldinti iš tikro sidabro. Paprastai montažai su „veidrodėliais“ naudojami ežeruose su tamsiu vandeniu, o taip pat – Nemune. Tačiau kiekvienas sezonas skirtingas todėl patartina turėti žalią „Salmo“ volframinę šratelio formos avižėlę, kuri labai dažnai daugelyje vandens telkinių vilioja kuojas geriau už kitus masalus. Neretai pasitaiko, kad kuojos mieliausiai stveria blizgančią sidabraspalvę „skruzdės“ formos „Salmo“ volframinukę, o Stirnių ežere yra pasitaikęs sezonas, kad sėkmingai kuojas gaudė tik tie meškeriotojai, kurie turėjo šiek tiek suplotų šešiakampių „Salmo“ avižėlių, kurių viršutinėje pusėje – įduba, padažyta geltona spalva. Žodžiu, reikalinga įvairių masalų atsarga, kad galima būtų prisitaikyti prie vietos sąlygų.

Kibimo fiksavimas

Jautriausias kibimo signalizatorius, pagal kurį, beje, lengviausia išskirti fazę, kai yra tinkamiausias momentas pakirsti kimbančią kuoją, yra plūdelė. Tokios plūdelės labai patogios meškerioti, kai pučia stiprokas vėjas, nes plūdė paprastai būna nugramzdinta 10-15 cm į eketę. Tad vėjas panardintos plūdelės nejudina, o sargelį apgaulingai virpina. Jei plūdelė neria, o meškeriotojas laiku sureaguoja ir pakerta, beveik visada yra garantija, kad kimbanti žuvis atsidurs ant kabliuko..

Kitas dalykas – kuojų žūklė naudojant tradicinę „svogūno“ formos meškerėlę su sargeliu. Labai svarbu, kad jis būtų jautrus. Todėl patartina naudoti tik specialius sargelius iš lankstaus plastiko plokštelės (5-7 cm), kuri nuo vidurio link laibgalio tolygiai plonėja. Toks sargelis – ne tik labai jautrus, bet ir suteikia labai apetitišką žaismą masalams. Sargelį galima suploninti ir pačiam? Imkite smulkutį švitrinį popierių ir pašlifuokite sargelio laibgalį, kol jis savaime ims linkti nuo avižėlės svorio. Žūklėje pamatysite, kuo toks sargelis pranašesnis. Kuoja stveria masalą vienu ypu. Kol ilgas sargelis sureaguoja, žuvis spėja paleisti masalą, o žvejys tuo metu pakerta ir jai iš panosės patraukia masalą. Trumpesnis, suplonintas sargelis reaguoja akimirksniu, todėl pakirsti taip pat pavyksta laiku.

Salmo info