Palydekaukim, kol upės neužšalo
Jei prieš mėnesį pagauti lydekų didžiosiose mūsų upėse nesudarė problemų, tai likus porai savaičių iki kalendorinės žiemos, net ir šios praktiškai visus metus aktyvios plėšrūnės tapo sunkiai suviliojamos. Nieko nuostabaus, nes lydekos, kaip ir visos kitos žuvys, „aptingo“ dėl smarkiai atvėsusio vandens, iš ankstesnių buvusių gerų žūklaviečių jos pasitraukė į gelmes. Bet yra ir kitų dalykų, kurie įtakoja smarkiai sumažėjusį laimikių skaičių – dabar iš esmės pakito aštriadančių gaudymo taktika, masalai, o žvejai, kitaip nei žvynuotosios, savo įpročius keičia ne instinktyviai.
Noriu pasakyti, kad didžioji dalis spiningautojų tiesiog nespėja persiorientuoti ir lydekas (iš principo tai liestų visas žuvis) žvejoja kaip rugsėjį ar spalį. Ir tai normalu, kadangi grobuonių „nenoras“ čiupti ankstesne maniera siūlomus vilioklius neprasideda staiga – vakar kibo žuvaujant tik tokiu būdu ir tik tokiais viliokliais, o nuo šiandien jau ne – jų kibimas silpsta pamažu. Na, o meškeriotojai paprastai remiasi ne pernykšte ar užpernykšte žvejybine patirtimi, tačiau tuo, kas buvo prieš kelias dienas ar savaitę.
Kita vertus, kalendorius irgi nieko nereiškia, nes vienais metais jau spalio pradžioje smarkiai atvėsta oras ir, suprantama, vanduo, bet pasitaiko, kad visas ruduo būna neįprastai šiltas. Bet kalbu būtent apie šiuos metus ir šią dieną.
Kada žvejoti ir kur ieškoti lydekų
Taigi, kaip sakiau, lydekos tupi giliai, toli nuo kranto (nuotolis yra sąlyginė sąvoka) ir žiovauja. Tačiau nereiškia, kad jos visiškai nereaguoja į masalus. Būna dienų ir naktų, kuomet aštriadantės netgi labai užsimano ėsti, kyla iš savo guolio ir kimba kuo puikiausiai. Bet tai trunka neilgai, paprastai toks suaktyvėjimas tęsiasi iki poros valandų. Likusį laiką, galima sakyti, kad sugundyti lydeką yra vos ne laimės dalykas, nes į masalą ji sureaguos tik tuomet, kai jis atsidurs plėšrūnei panosėje.
Beje, turbūt atkreipėte dėmesį, kad paminėjau naktį. Ir neatsitiktinai – kuo daugiau žvejoju, tuo labiau įsitikinu, jog vėlų rudenį ir žiemą spiningaujant lydekas šviesusis ir tamsusis paros laikotarpiai tarsi susivienodina. Spėju, taip yra todėl, kad dienos lapkritį, gruodį dažniausiai apniukusios, oro temperatūra mažai kinta visą parą, o plėšrūnės lindi duobėse, kur ir šiaip jau mažai šviesos. Nors gal klystu, gal yra kokia nors kita priežastis, nes masalai, kaip vėliau pamatysite, tamsiu ir šviesiu paros metu skiriasi.
Sakyčiau, kad geras metas gaudyti plėšrūnes būna nuo vėlaus ryto iki maždaug pirmos ar antros valandos nakties. O „pats pačiausias“ laikas, mano nuomone, – nuo vėlyvos popietės iki vidurnakčio. Gal ką ir labai stebina žvejyba tamsoje, nes nuo šeštos valandos vakaro tokiu metų laiku prie vandens beveik nesutiksi spiningaujančių. Bet tai jau jų problemos. Suprantu, šalta, tamsu, oras šuniškas, tačiau ir vėl esmė ne tame – žvejus labiau sulaiko psichologinis nusiteikimas. Patikėkit, tinkamai apsirengę nesušalsite ir, išėję prie vandens, tikrai nepasigailėsite, net jei ir niekas neužkibs. Neįkalbinėju, tiesiog sakau, kaip man būna – porą valandų pamėtęs spiningą atsigaunu, gerai miegu ir nieko nesapnuoju.
Jei dabar reikėtų pasirinkti vilioklius aštriadančių gaudymui, veikiausiai kurį laiką dvejočiau, nes galvočiau, kas geriau – guminukai ar vobleriai. Mano galva, dabar jie yra lygiaverčiai viliokliai. Tarkim, kad pasiėmiau silikoninius masalus ir nuėjau prie Nemuno...
Yra du variantai, kur ieškosiu lydekų: arba ten, kur gylis siekia maždaug 1,2–1,8 m, arba ant vagos, duobės žemesnio šlaito, čia jau bus bent metru giliau.
Paprastesnis – antrasis variantas. Bent jau teoriškai, nes gelmėje lydekos būna ilgesnį laiko tarpą, čia jos glaudžiasi ir tada, kai nelinkusios užkandžiauti. Tačiau vaga tįsta per visą upės plotį, o duobė duobei nelygi – jos gali būti vienodai gilios, bet vienoje aštriadančių rasime, o kitoje – ne. Ir tai sąlygoja du faktoriai – tėkmės greitis bei grunto pobūdis. Kita vertus, jie abu tarpusavyje susiję.
Lydekos nemėgsta greitos tėkmės, todėl plėšrūnės laikysis ten, kur upė bus platesnė, tai reiškia, kad ir srovė tame ruože dažniausiai yra menkesnė. O jei tėkmė nedidelė, tuomet ir dugnas būna labiau dumblėtas, čia gausiau ir įvairios augmenijos, kuri net ir žiemą visa nemiršta. Panaši situacija su duobėmis – jei didesnis dugno pagilėjimas yra kur nors netoli plačių įlankų ar pačioje upės tiesėje, labai didelė tikimybė, kad ten snūduriuoja ne viena lydeka. Aišku, visada rastume išimčių, tačiau bandau „piešti“ bendrą vaizdą.
Jeigu bandyčiau gaudyti lydekas tame sąlyginai nedideliame gylyje, irgi ieškočiau ramesnių Nemuno užkampių. Tai gali būti, kaip minėjau, plačios įlankos, kur yra lėta grįžtamoji tėkmė, taip pat tolimi užrėviai, vandens plotai už didesnių kranto kyšulių, kur vanduo teka ramiai, nes srovė nedidesnė už vidutinę, vienoda, neišsisklaidžiusi. Pastarosios vietos kitais metų laikais nieko gero nežada, atrodo labai „nuobodžios“, bet šiuo metu yra visiškai kita situacija.
Čia veikiausiai rasime ir augalijos, o dugnas, be abejonės, bus minkštas. Netoli tankiau sužėlusių visžalių augalų paprastai būna nedidelis grunto nuolydis, gal kokio pusmetrio pagilėjimas, kaip sako žvejai, dugno „perkritimas“, ten ir atplaukia praryti vieną kitą žuvelę lydekos. Aišku, jos nemigruoja iš kažin kur, netoliese turėtų būti plėšrūnėms tinkamos žiemavietės. Tačiau apie jas jau kalbėjau.
Beje, jei manote, kad tose, jei žiūrėsime į bendrą tendenciją, seklumose gali užkibti tik nedidelės aštriadantės, klystate. Čia pasitaiko paties įvairiausio „kalibro“ plėšrūnių. Esu per vieną žūklę, o ji truko nuo maždaug 16 iki 20 val., Nemune pagavęs keturias lydekas ir visos jos labai skirtingo dydžio: 7, 5, 2,5 ir 1,5 kg. Apytikriai, gramais nesvėriau. Įdomu tai, kad dvi didžiosios užkibo sutemus. Aišku, tai buvo viena tų žūklių, kada gali sakyti „vau!“, tokių pasitaiko tikrai ne kasmet. Suprantama, mažesnių aštriadančių visada pagausite daugiau jau vien todėl, kad jų apskritai yra dauguma. Visgi šis metų laikas išskirtinis tuo, kad pakliūva palyginti daug stambių egzempliorių.
Nors pasitaikė ir visiškai priešingas atvejis. Per dieną (žvejojau nuo vėlyvo ryto iki sutemų) suviliojau aštuonias lydekas, tačiau jos buvo tokio dydžio, kad nė nekankinau sverdamas, nes vargu ar „traukė“ iki 700 g. Bet čia dar įdomiau – visas iki vienos sužvejojau, nepatikėsite, gal kokių dešimties kvadratinių metrų plote maždaug per pusantros valandos. Kažkokia mistika, nes kitur nekibo apskritai niekas, nors prieš tai, ir po to nuosekliai patikrinau dar ne vieną panašią žūklavietę.
Masalai ir pravedimo technika
Paprastai sakoma, kad šaltame vandenyje reikia didesnių masalų. Tiesos tame yra daug, pats taip dažnai rašau. Visgi kartais net ir stambios lydekos Nemune, Neryje ar Nevėžyje neatsisako ir mažesnių guminukų, faktiškai tokių, kokiais žuvauju ir vasarą. Nors tai labiau liečia suaktyvėjusias aštriadantes, kuomet jas žvejoju sekliau. Tai būtų 3,5–5 colių riperiai. Į gelmę mėtau jau didesnius – iki 7 colių. Kai kas ir nedideliame gylyje žuvauja su dideliais, bet aš linkęs laikytis savo „linijos“, juolab, kad kitąsyk mažesnius masalus čiumpa ir „priegauda“, dažniausiai – stambūs ešeriai arba meknės.
Geriausi guminukai, mano nuomone, yra tradicinės formos riperiai. Jei anksčiau šių vilioklių etalonas buvo Relax Kopyto (jais ir dabar sėkmingai žvejoju), tai dabar tokiais tapo Lucky John 3D Red Tail Shad. Iš principo tai labai panašūs riperiai, nors antrieji neturi iškarpėlių uodegos strampe, bet taip yra todėl, kad pagaminti iš minkštesnio naujos kartos silikono. Taip pat vieni geresnių – Keitech Easy Shiner bei Lucky John Kubira Swim Shad. Masalų spalvų deriniai, kaip ir dera tokiam metų laikui: geriausiai balti, pilkšvi ar skaidrūs su baltais, melsvais blizgučiais šonai, melsvos, rudos, juodos guminukų nugarėlės. Tačiau spiningaujant sutemus, visgi patarčiau rinktis vienspalvius baltus, salotinius, ryškiai geltonus ar tamsoje švytinčius riperius. Naktimis kartais neprasti būna ir panašių spalvų tvisteriai.
Spiningaudamas tose sąlyginėse seklumose, guminukus traukiu labai elementariai – tiesiog lėtai suku ritę ir masalą stengiuosi vesti visai palei dugną, bet jo neliečiu. Taip spiningaujant svarbu, kad būtų kiek įmanoma lengvesnis galvakablis. Kadangi stiprios srovės tokiose vietose nėra, guminuką lėtai galima traukti įvairiomis kryptimis. Kadangi masalas palyginti lengvas, vėjuotą dieną jo toli neužmesi, taip pat vėjas trukdo jausti, kaip aukštai nuo dugno yra masalas. Be to, ką jau minėjau, tokiose vietose paprastai yra augalijos. O lydekos tūno už vandenžolių arba kartais ir takuose tarp jų.
Todėl neretai, deja, tenka braidyti. Sakau „deja“, nes vanduo, kaip žinia, dabar šaltas. Be neopreninių bridkelnių vargu ar išsiversi. Nors paprastai šalčiausiai būna rankoms. Anksčiau visada žvejodavau su pirštinėmis, kurių yra atviri pirštai. Dabar jau nebegaliu, nusipirkau tradicines, bet pagamintas iš neopreno. Masalų dažnai keisti neprireikia, o žoles nuo valo ar kabliuko galima nukrapštyti ir su tokiomis pirštinėmis.
Neretai reikia bristi ir tuomet, kai masalus mėtau į vagą ar šalia jos. Šiuo atveju nepadeda ir gerokai masyvesni masalai – naudoju nuo maždaug 20 g iki 32 g galvakablius arba ofsetines galvutes. Aišku, jų svoris priklauso nuo masalo dydžio, gylio, tėkmės stiprumo (visai lėta ar vidutinė srovė – yra skirtumas), todėl ir rašau apytikslę masę. Dabar, suprantama, džigauju. Tačiau ir džigavimas būna palyginti lėtas, t. y. išlaikant ilgas pauzes, stengiuosi guminukus nuo dugno atplėšti kiek įmanoma plastiškiau. Tokie judesiai galimi tik dirbant meškerykočiu, įprastas staigus ritės pasukimas šiuo atveju nėra gerai.
Galbūt reikėtų pabrėžti, kad žvejojant tarp žolių seklumose labiau pasiteisina ofsetinės galvutės, o ne galvakabliai. Veikiausiai lėtai traukiamas guminukas tada juda platesne amplitude ir tai turi įtakos lydekų kibimui. Džigaudamas didesnio skirtumo tarp galvakablių ir ofsetinių galvučių nepastebėjau.
Romualdas Žilinskas
