Palaidynė stambių žuvų gaudymui
Kuo prasčiau kimba žuvys, tuo subtilesnę įrangą, mažesnius masalus, naudoja žvejai norėdami pasiekti bent jau minimalių rezultatų. Ir tai liečia spiningautojus, dugnininkus, plūdininkus, žodžiu, gaudančius praktiškai visais mums žinomais žūklės būdais. Kita vertus, toks „nusiploninimas“ ir „nusismulkinimas“ turi du esminius minusus – kitąsyk neįmanoma ištraukti stambesnės žuvies arba didesniame gylyje, stipresnėje tėkmėje sudėtinga pasiūlyti jai masalą. O jei pasielgtume atvirkščiai?
Skamba gal neįtikėtinai, bet tame yra racijos. Bent jau žuvaujant upėse, kada meškerioji plūdine. Juk vasarą, o dabar ir yra tas metų laikas, nemažai žuvų kimba toli nuo krantų, vagoje arba šalia jos, todėl įpratusiems gausaus laimikio tikėtis seklesnėse, ramiose įlankose nelabai sekasi žvejoti.
Na, gerai, tebūnie tada pasakysiu kitaip – bandome gaudyti stambesnes žuvis, nors kibimų turėsime mažiau (o gal kaip tik daugiau?), tačiau jei jau „lupsime“, tai ne karšiuką, bet riebų karšį, ne šapaliuką, bet tą tikrą šapalą, ne meknytę, tačiau tokią meknę, kad dar teks su ja gerai pasitąsyti. Kaip priegaudą galime įskaityti ūsorių, sazaną, gal net šamą, čia jau nuo masalo priklausys. Bus ir kuojų, bet jos tokios didelės, kad sunku patikėti. Taigi, bandom...
Upėje meškerioti sudėtingiau
Meškeriojimas palaidyne upėje nėra toks lengvas užsiėmimas, kaip gali pasirodyti nepatyrusiam žvejui, ypač nebandžiusiam gaudyti tėkmėje. Sakyčiau, jog žūklė ežeruose bei tvenkiniuose netgi labai skiriasi nuo meškeriojimo upėse, ir žvejybos stovinčiame vandenyje asai labai dažnai patiria beveik stresą pabandę gaudyti tėkmėje.
Aišku, srovė srovei nelygi, kita vertus, galima ir upėse rasti stovinčio vandens: įlankų ar kokių nors uždambių, kur tėkmės praktiškai nėra arba ji tokia menka, kad „ežeriniam“ meškeriotojui keblumų nesudaro. Beje, ir žūklaujantys upėse patys neretai įsirengia tėkmę sulaikančias užtvaras, kad galėtų komfortiškiau žvejoti.
Bet tuomet kyla pavojus, kad kažkas neprašytas ateis į tokią vietą, o be to, juk ir nuobodu nuolatos gaudyti ten pat – norisi išmėginti ir kitas upių atkarpas, kur nėra srovę sulaikančių įrenginių. Taip pat ne visos žuvys arba ne visuomet atplaukia prie dambų.
Jos neretai renkasi itin sraunias vietas, kimba toli nuo krantų, ir norint jas suvilioti tenka ryžtis judriam gaudymui, kuomet masalą nuolatos meti ir trauki, o plūdę nuo savęs pasroviui paleidi tiek, kiek ją galima įžiūrėti. Tai ir yra tikroji žūklė upėse, kuri taip dažnai atbaido norinčius pabandyti laimę srauniame vandenyje.
Kadangi aš pats mėgstu ir spiningauti, tai galiu pasakyti, jog fizinis krūvis žvejojant palaidyne minėtomis sąlygomis bus tikrai nemenkesnis nei gaudant spiningu nuo kranto. Patogiai kėdutėje tokiu atveju nelabai pasėdėsi, nes žymiai sumažės matymo nuotolis, užmetinėti meškerę toli bus nepatogu, nuolatos prarasi kontaktą su plūde ir masalu. Taigi tie, kurie žvejybą palaidyne upėje manote esant labai ramų, sėslų ir kone tingų žūklės būdą, galite toliau nė neskaityti.
Niekada specialiai nesidomėjau, bet manau, kad visi žvejai išgyvena tokį laikotarpį, kai bando gaudyti pačiais ploniausiais valais, mažais kabliukais ir lengvomis plūdėmis. Beje, taip nutinka ir spiningautojams, kurie susižavi ultralight tipo žūkle, dugnininkams, kurie keletą sezonų žvejoja iki 15 g užmetimo svorio picker meškerykočiais ir atitinkamo storumo valais.
Tai nėra blogai, jokiu būdu to nepeikiu ir lenkiu galvą prieš tuos, kurie pasilieka šį subtilų gaudymą kaip pagrindinį žūklės būdą. Bet pažįstu daug žvejų, kurie, išbandę minėtą žūklavimo techniką, vėl grįžta prie įprastesnės, t. y. universalesnės, kuria pasikliovus įmanoma pagauti ir smulkių, ir pakankamai stambių žuvų.
Reikia pripažinti, jog ir pats esu nedidelio užmetimo svorio įrankių mėgėjas, visgi tas „subtilumas“ yra ribotas. Bet nuo to ir pradėjau šį rašinį.
Kodėl reikia stambios plūdės
Nemunas, Neris, Šventoji, Nevėžis ir kitos panašaus dydžio upės, turi privalumą, kurį kiti meškeriotojai galbūt įvertins kaip trūkumą, kad čia žuvys gali kibti jei ne prie pat kranto, tai kur nors giliai, netoli vagos. Didelėse upėse ir stambesnių žvynuotųjų daugiau, ir žuvų rūšinė sudėtis gausesnė. Visa tai lemia žūklės taktiką ir įrankių pasirinkimą.
Meškeriodamas tokiuose telkiniuose neretai atsisakau lengvų plūdžių jau vien todėl, jog tenka užmesti masalą toli į srovę. Visų sistemėlės dalių subalansavimas yra būtinas norint sėkmingai žvejoti, tad pasirinkus kokių 10–15 g plūdę tenka imti ir storesnį valą.
Kabliuką dera rinktis taip pat didesnį, kadangi aukšlės gali nučiulpti masalą ir toli nuo kranto, o jūs to su didele plūde gal nė nepajausite. Todėl reikia rišti kabliuką, ant kurio patogu mauti, tarkim, Nr. 3 dydžio (pagal lenkišką klasifikaciją) slieką ar stambų kukurūzo grūdą su keliomis musės lervomis.
Kitas svarbus veiksnys, kodėl „grubesnė“ sistemėlė yra patogi gaudant toli nuo kranto ir smarkioje tėkmėje, yra tas, kad jaučiamas geresnis kontaktas su plūde ir visa sistemėle. Toli nuo savęs pasroviui paleidus arba toli užmetus pernelyg lengvą plūdę bus sunku ją tinkamai valdyti jau vien todėl, kad valas guls ant vandens paviršiaus, riesis lanku ir paskui save ją temps. O jei papūs priešpriešinis ar smarkus šoninis vėjas – tai dar labiau apsunkins padėtį.
Suprantama, lengvesnei plūdei galima naudoti plonesnį valą, kurį ne taip veiks išoriniai veiksniai. Tačiau, kiek rodo praktika, 2–3 g plūdę su 0,15 mm pagrindiniu valu smarkiau stumdys vėjas ir bangos nei 10 g plūdę meškeriojant 0,22 mm valu.
Kas dažniau žvejoja upėse tikriausiai žino, kad meškeriotojui stovint krante ir gaudant tiesioje upės atkarpoje, tolyn užmesta plūdė anksčiau ar vėliau bus priplakta prie kranto, net jei žuvaujama ir labai ilga meškere. Bet geriau, kad plūdė su visa sistemėle priartėtų prie kranto kiek galima toliau nuo meškeriotojo. Taip bus tik tuomet, jei žvejosime apkrauta švinu sistemėle, t. y. naudosime didelę sunkią plūdę.
Vienas iš geresnių būdų sudominti žuvį praryti masalą yra plūdės prilaikymas srovėje 2–3 s. Toks manevras kartojamas tam tikrais intervalais, kuomet nežinome tikslios žuvų grupavimosi vietos arba leidžiame plūdei tolti iki jos ir, priartėjus plūdei, masalą trumpam prilaikome. Tokiu momentu valas, esantis už plūdės, ją aplenkia, įsitempia, ir kabliukas su savo visu turiniu pakyla nuo dugno.
Kiek aukštai kils vilioklis – lemia svarelių išdėstymas, jų masė, pavadėlio ilgis, srovės stiprumas, neretai – ir plūdės prilaikymo laiko tarpas. Regis, koks skirtumas, kaip aukštai tas masalas pašoks nuo dugno, bet iš tiesų tai turi reikšmę. Juk žuvys gali jį griebti tik labai menkai atsiplėšusį nuo grunto arba atvirkščiai – vos ne viduriniuose vandens sluoksniuose.
Pirmu atveju geriau kilsterėti vilioklį visai nedaug nuo dugno žvynuotųjų grupavimosi vietoje, bet tai dera atlikti dažnais intervalais. Antruoju atveju plūdę reikėtų palaikyti ant įtempto valo ilgiau, kad masalas garantuotai pakiltų į reikiamą aukštį. Beje, kiekvienas prilaikymas turi ir tam tikrą neigiamą poveikį, nes pauzės metu srovė plūdę paneša kranto link.
O kas bus, jei meškeriodami naudosime labai lengvą plūdę? Jos svarelių apkrova yra menka, tad pakilęs masalas ilgai skęs. Kartais tai būna netgi naudinga, tačiau klausimas, ar vilioklis po to apskritai pasieks dugną, nes plūdę temps ant vandens gulintis valas.
Galbūt mažiau reikšmingas plūdės plūdrumas yra gaudant žuvis viduriniuose vandens sluoksniuose, arčiau paviršiaus, žodžiu, tais atvejais, kai masalas, o juo labiau – svarelis, neliečia dugno. Tada plūdė laisvai plaukdama panyra tik tuomet, kai ją paskandina kimbanti žuvis.
Bet upėse dažniausiai yra žvejojama taip, kad masalas arba masalas ir svarelis, arba keli mažesni svareliai ridentųsi dugnu. Kodėl?
Visų pirma, tokia taktika leidžia plūdei su sistemėle plaukti lėčiau už srovę, nes vilioklis ir gramzdas nuolatos liečia dugną ir plūdę prilaiko, sulėtina jos ir sistemėlės plaukimo tempą. Kitu atveju labai greitoje tėkmėje žuvis gali tiesiog nespėti praryti masalo.
Antra – žvynuotosios dažniausiai maitinasi padugnėje, renka besiritančius kąsnelius ar ieško maisto dugno nuosėdose. Beje, arčiau grunto yra ir lėtesnė srovė nei viduriniuose vandens sluoksniuose.
Lengva plūdelė gera tuo, kad ji jautri. Bet šiuo atveju jautrumas bus minusas, nes lengvutė plūdė nirs nuo menkiausio svarelio prisilietimo prie dugno. Itin jautrios plūdės nuskęsta net ir masalui ilgiau užkliuvus už grunto nelygumų. Žvejys bus priverstas nuolatos pakirsti, o tai neleis masalui nuplaukti toli nuo jo, kadangi kiekvienas prilaikymas verčia plūdę artėti prie kranto.
Be to gaudant minkštu, lengvai nuo kabliuko nukrentančiu masalu, tarkim, tešla, batonu, pervirtomis kruopomis ir pan., mes tiesiog patys numušime vilioklį nuo kabliuko ir veltui lauksime kibimo.
Galiausiai tai ima tiesiog nervinti, nes pakertama dažnai, tačiau veltui. Sunki plūdė neleis masalui ar svareliui kabintis už menkų kliuvinių, kadangi visa sistemėlė bus stipriau veikiama srovės, bet kartu plūdė bus plūdresnė ir taip greitai nenirs.
Tikriausiai nieko nenustebinsiu teigdamas, kad didelė plūdė geriau matoma iš tolo. Turiu omenyje ne tik storesnę jos antenėlę, nes taip žuvaudamas upėse sistemėlę subalansuoju su savotišku apkrovimo „rezervu“. Tokioje padėtyje, kai svareliai neliečia dugno, iš vandens išsikiša dar ir dalis plūdės korpuso – penktadalis, šeštadalis, gal dar mažiau, tai priklauso nuo plūdės formos.
Žinau, tokį balansavimą veikiausiai supeiks meškeriotojai sportininkai, bet tik taip apkrauta sistemėlė leidžia plūdei išlikti vandens paviršiuje, jei jos apatinis svarelis, arba net ir keli, liečia gruntą. Sutinku, jautrumas bus mažesnis, bet kimbant normalaus dydžio žuviai, tikrai tai pajusime.
Truputį išlindęs plūdės korpusas, kai tenka ją nuplukdyti kone 50 m nuo savęs, turi neabejotiną privalumą, nes plūdė nedingsta iš akiračio. Ir nebijokite – sraunumoje besimaitinančios žvynuotosios ne tokios atsargios, jos neturi laiko žiopsoti ir ne taip kreipia dėmesį į sunkiau paskandinamas plūdes.
Būtent lengvos plūdelės, jei paliekame minėtą dalį korpuso virš vandens, gali būti smarkiai veikiamos vėjo, kuris jas stums bet kuria kryptimi. Vandenyje esančios svarelių masės nepakaks plūdei išlaikyti tėkmėje, t. y. vėjas bus stipresnis už ją. O taip stumdoma plūdė paskui save trauks masalą, kuris žuvims atrodys nenatūraliai. Gaudant smarkiai apkrautomis plūdėmis minėtų nesklandumų nebus.
Dvi sistemėlės
Derėtų paanalizuoti sistemėles, kurios tinka žūklei didelėmis plūdėmis. Galiu pasiūlyti du pagrindinius variantus, kurie turi savų privalumų ir trūkumų.
Pirmasis variantas yra grandinėlės principu išdėstyti svareliai. Galima imti vienodo dydžio šratelius ir juos prispausti prie valo mažėjančiais intervalais plūdės link, pradedant nuo suktuko. Beje, jis srovėje būtinas, prie suktuko tvirtinamas ir pavadėlis. Priklausomai nuo vietos gylio, svareliai išdėstomi tarpais, kurie vis mažinami 1,2–2 kartus, t. y. didžiausias atstumas būna tarp paskutiniojo ir priešpaskutinio svarelio, jie yra arčiausiai kabliuko. Aš dar neretai ir ant pavadėlio prispaudžiu mažyti 0,1–0,3 g švino šratelį.
Tačiau labiau mėgstu tokia pat tvarka išdėstytus skirtingos masės svarelius. Jie lengvėja iš viršaus į apačią – pats mažiausias būna arčiausiai kabliuko. Šitaip išdėstyti svareliai sistemėlę daro jautresnę kibimui, be to, ji ne taip kabinasi už dugno nelygumų, kadangi lengvi svareliai ilgai neužsilaiko už mažesnių akmenų, kerplėšų ar reljefo iškilimų.
Prilaikant plūdę visa sistemėlė kyla nuo dugno lyg styga, ir tik laisvas pavadėlio galas su kabliuku plevėsuoja tėkmėje. Pakertant tokia sistemėlė yra labai gera, nes puikiai perduoda rankos jėgą. Žinoma, tik tuo atveju, jei valas, esantis tarp plūdės ir meškerykočio, neišsilenkęs lanku.
Tačiau ši sistemėlė kartais susipainioja užmetant masalą, o ir užmetimo nuotolis būna menkesnis, nei sukoncentravus visą gramzdų svorį viename taške. Vėjuotą dieną minėtos sistemėlės geriau atsisakyti, nebent meškeriojate nelabai toli nuo kranto arba pavėjui. Taip išdėstyti svareliai masalą ilgiau gramzdina, todėl užmetant jį toli ir ypač stiprioje srovėje geriau naudoti kitą sistemėlę.
Kitas svarelių išdėstymo variantas yra dar paprastesnis. Tai netgi ne svareliai, o tik viena švininė slyvutė. Ji parenkama tokio svorio, kad, kaip jau minėjau, iki trijų ketvirtadalių ar truputį daugiau skandintų plūdę. Slyvutę galima užspausti nejudomai, bet galima ir palikti laisvai slankioti pagrindiniu valu. Kad ji nusmuks iki kabliuko, nebijokite, nes yra suktukas.
Visgi geriau naudoti tokio tipo svarelius su apsaugine kiauravidurio plastiko atraižėle viduje, nes švinas, liesdamas suktuką, gali pažeisti valo mazgelį. Jei neturite tokių gramzdų, apsaugokite valą užmaudami ant jo keramikinį rutuliuką tarp slyvelės ir suktuko.
Daugelis upėse gaudančių žvejų naudoja būtent šią sistemėlę. Ji gera tuo, jog masalas labai greitai skęsta, be to, tokią sistemėlę įmanoma itin toli užmesti, ir praktiškai niekada nesusipainioja valas.
Tačiau prilaikant plūdę dideliame gylyje ir stiprioje srovėje, tarp plūdės ir svarelio susidaro nepageidaujamas valo lankas, kuris mažina plūdės jautrumą ir menkina pakirtimo jėgą. Taip pat su tokia sistemėle nepatogu meškerioti ten, kur labai nelygus, akmenuotas gruntas, nes svarelis smarkiai stringa visuose dugno nelygumuose ir kartais nepadeda net ir labai plūdri plūdė.
Apie plūdes ir kitą įrangą
Atskira kalba būtų apie pačias plūdes. Jų forma turi didelę įtaką jautrumui. Apversto lašo, išpūstos slyvutės, rutulio formos plūdės yra ne tokios jautrios sūkuriams, tėkmės netolygumams, svarelio užsikabinimui už dugno. Aišku, bus mažiau jautrios ir kimbant žuviai, bet šiuo atveju – tai jau antraeilis dalykas, nes, kaip sakiau, mūsų potencialus laimikis gana stambus ir masalą čiumpa daug negalvojęs.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad kuo didesnė yra plūdė, tuo labiau išryškėja jos korpuso formos privalumai – tarkim, „apverstas lašas“, užkliuvus svareliams ar kimbant žuviai, skęs daug lėčiau nei „paprastas lašas“, „rutulys“ lėčiau nei „slyvutė“.
Plūdės, kurios turi į korpusą įklijuotą žiedelį valui, taip gaudyti mažiau tinkamos, nes anksčiau ar vėliau tas žiedelis bus su visomis „mėsomis“ išplėštas – pernelyg didelės apkrovos jam tenka.
Reikėtų įsigyti plūdes su skylutėmis korpuse. Jos geresnės dar ir todėl, kad tarp plūdžių išilginės ašies ir perverto valo yra mažesnis tarpas. Tai svarbu, kadangi kai kurios sunkios plūdės, ypač turinčios ilgas antenas, tiesiog „užsiskersuoja“ pakirtimo momentu, jei valas būna pervertas per žiedelius. Tada tikrai labai greitai jie išplėšiami.
Geriausias variantas yra stick tipo plūdės, nes neturi antenėlės, gerai matosi, žodžiu, orientuotos į žūklę palaidyne prilaikant masalą. Ir dauguma žvejų jas naudoja taip žuvaudami. Bet nepatinka man tokios plūdės, negaliu įprasti. Kita vertus, stick jautresnės ir greičiau nyra svareliui stabtelėjus dugne, nei tarkim klasikinės apversto lašo arba burbulo formos plūdės, tad bent tiek galiu pasiteisinti, jog nesu visiškas „atsilikėlis“.
Plūdes dažniau naudoju su metaliniu kyliu. Ir ne tik todėl, kad tokios yra tvirtesnės, bet jos, mano manymu, ir stabilesnės, ir sunkesnės. Nors, vėlgi, pasak žvejybos srovėje asų, būtent plastikiniai kyliai geresni tuo, kad plūdė, ją prilaikant tėkmėje, plastiškiau kels valą su svareliais, mažiau reaguos į visokius srovių netolygumus, sūkuriukus ir kitus pašalinius veiksnius.
Nesiginčysiu, bet aš meškerioju taip, kaip pasakoju. O tai, jog ilgas kylis yra geresnis plūdžių stabilumui, sistemėlės pakėlimui pauzių metu – tikrai sutinku.
Kai kuriuose užsienio žvejų straipsniuose esu skaitęs apie slankiojančias plūdes gaudant srovėje. Ten akcentuojama, kad dideliame gylyje tiesiog neįmanoma be jų išsiversti, nes sistemėlė jau tampa ilgesnė už patį meškerykotį. Logiška. Bet, ačiū Dievui, mūsų palyginti sekliose upėse tai būtų tik išimtiniai atvejai, kadangi žvejodamas standartiniu match, kurio ilgis 4,2–4,5 m, retai randu vietų, kur gylis priartėtų bent prie 3,5 m. Paprastai apsieinu naudodamas 2,0–2,5 m ilgio sistemėlę.
Taip sakau todėl, kad slankiojančia plūde, kad ir kokia ji būtų (rekomenduojama su dviem žiedeliais), galima normaliai žvejoti tik tuo metu, kai svareliai nesiridena dugnu. Tiesą sakant, esu išbandęs ne kartą slankiojančias plūdes upėse, tad galiu drąsiai tai tvirtinti.
Jei kas nors norėtų pradėti žvejoti su sunkia plūde, aš dar pagalvočiau, kokią meškerę patarti geriau rinktis – boloninę, match tipo ar paprastą teleskopinę. Pastarosios privalumas yra platūs jos žiedeliai. Gaudant dideliu atstumu, nuolat permetinėjant masalą labai daug bėdos pridaro plaukiantis vandens paviršiumi įvairus šlamštas.
Kadangi neretai tenka žuvauti Nemune žemiau Kauno HE, kai tik paleidžia iš marių didesnį kiekį vandens, upe ima plaukti visokiausios žolės. Jos kabinasi už ilgo valo, o vyniojant jį stringa siaurose žiedelių skylutėse. Tas pats nutinka vasarą po staigios liūties arba užsitęsusių lietingų dienų. Rudenį apskritai tokiais atvejais norisi keiktis, kiek apmirusių augalų plūduriuoja vandenyje...
Visgi baisiausias yra tuopų žydėjimas – tada net neinu meškerioti, nes neužtenka kantrybės kaskart nukrapštinėti nuo valo prilipusius pūkus. Aš dažniausiai žvejoju tolimojo užmetimo match tipo meškere. Jos žiedeliai siauri, bet tokios meškerės kol kas nekeisčiau nė į jokią kitą – įpratau ir tiek, prie boloninių tik pratinuosi.
Visgi pastaruoju metu renkuosi kotus pagal norą ir orą. Pastarasis faktorius ne dėl rimo, nes vėjuotą dieną ilgesni nei 5 m boloniniai arba teleskopiniai meškerykočiai, kuriais šiaip jau patogiau laviruoti su toliau atleista pasroviui plūde, būna nepatogūs, o ir aukštai pakeltą valą vėjas plaiksto. Tačiau ramesnėmis dienomis jie tikrai bus geriau, net nepaisant mano įpročių.
Gaudydami sunkiomis plūdėmis pasirinkite ir atitinkamo testo įrankius. Visokie super lengvi meškerykočiai netiks, nes jų užmetimo svoris veikiausiai bus pernelyg menkas. Daug kas priklauso ir nuo koto standumo, tad šiuo atveju – tik fast, jokių ten moderate ar juo labiau slow. Su minkštesniais kotais bus sunku pakirsti nutolusią žuvį ir valdyti plūdę.
Kadangi tenka žuvauti labai aktyviai, meškerykočiai turėtų būti kiek įmanoma lengvesni, nors taip kalbėdamas tarsi prieštaraučiau savo anksčiau išsakytai minčiai. Faktas, kad didesnio užmetimo svorio kotai sveria daugiau, nes jie yra tvirtesni. Bet daug ką lemia anglies pluoštas, furnitūra, pagaminimo kokybė, todėl šįsyk teks netaupyti eurų, kadangi galima įsigyti ir tvirtą, ir kartu lengvą įrankį. Suprantama, jei kas nors nori „užsipumpuoti“ riešų raumenis, gali gaudyti ir su pigesniais kotais.
Ritę naudoju neinercinę. Tačiau tai irgi labiau įpročio reikalas, nes valdyti toli plaukiančią plūdę, prilaikyti ją yra patogiau paprasta rite. Bent jau teoriškai. Tiesa, bandžiau ir praktiškai, gaudžiau tikrai sėkmingai, nes tikriausiai didesnę gyvenimo dalį ir esu žvejojęs būtent inercinėmis ritėmis. Bet tai anksčiau, kuomet neturėjau kito pasirinkimo.
Bėda ta, jog norint labai toli užmesti tenka tiesiog ant žemės kloti nuo būgnelio nuvyniotą valą. Gerai, jei krantas smėlėtas ar stovi ant lygios asfaltuotos krantinės, tačiau kada meškerioji tarp krūmų, įsibridęs ar kitomis nepalankiomis sąlygomis, išvyniotas valas kabinasi už žolių, akmenų, šakų, vandeniu plaukiančių šapų ir panašiai. O ir suvynioti giją patogiau neinercine rite – greitesnis procesas.
Romualdas Žilinskas
